Svarbiausia ne atlyginimas

Pirmąją idėją – „ Mokytojas – prestižinė specialybė iki 2025-ųjų metų“ – bei jos įgyvendinimo progresą aptarė Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, Švietimo ateities forumo prezidentė profesorė Vilija Targamadzė bei Demokratinės mokyklos įkūrėjas ir vadovas, mokytojas Nerijus Buivydas.

Edmundas Jakilaitis, Algirdas Monkevičius, Vilija Targamadzė ir Nerijus Buivydas

Ministras pripažino, kad iki 2025-ųjų laukia daug iššūkių. „Tikriausiai, nei kokiu dekretu, nei įsakymu negalima paskelbti, kad Lietuva klestinti valstybė arba visuomenė yra klestinti. Tam reikia tikrai sutelktų pastangų. Labai gera, man atrodo, pati idėja, kad mokytojas taptų prestižine profesija. Ir tai sutampa, sakyčiau, su klestinčių visuomenių, valstybių, kurios bent jau galima sakyti tikrai eina tokiu klestėjimo keliu, nuostatomis ir įžvalgomis, ir mokytojo vaidmeniu.

Daugelyje šalių mokytojų darbo užmokestis nėra tarp pačių geriausių, dažnai kažkur būna per vidurį. Bet kai kur patenka į top 20-10 labiausiai apmokamų profesijų. Bet labiausiai prestižas atsiranda iš to, kokį vaidmenį kuria, kaip tą mato visuomenė, supranta, kaip tai supranta jauni žmonės, kurie renkasi mokytojo profesiją. O tai gana sudėtingas dalykas“, – neslėpė A. Monkevičius.

V. Targamadzė teigė, kad prestižo niekas nesukurs – tai gali padaryti tik pats mokytojas. „Prestižas yra susijęs su autoritetu. Tai čia yra faktas ir, matyt, niekas negalėtų to nuginčyti. Aišku, rengimas, profesinis tobulėjimas yra labai svarbus dalykas. Bet šiandien dienai yra sugriauta pedagogų rengimo sistema“, – įsitikinusi profesorė.

Vilija Targamadzė

Anot jos, visiems žinoma, kad šiandieną trūksta didaktikos specialistų. „Iš principo, mokytojams reikia išmokti dirbti su naująja karta. Tai nėra taip paprasta. Dėstytojams reikia pasirengti dirbti su būsimais mokytojais. Čia iš tikrųjų yra kompleksinis dalykas. Tai vienas aspektas.

Kitas dalykas, manau turėtų susitelkti ir ministerijos žmonės. Ir šiandien, pavyzdžiui, primesti pedagogo rengimą reglamente, kad 70 proc. pedagoginių profesinių studijų absolventų per metus įsidarbintų, tai yra turbūt primetimas universitetams, kad jie taptų įdarbino birža arba darbo birža“, – kritikavo V. Targamadzė.

Profesorė pastebėjo ir faktą, kad kai kurie ministerijos išleisti dokumentai prieštarauja vienas kitam. Svarbiausia, anot jos, atlikti analizę ir žinoti savo siekį. „Mes šiandien turime susitarti, kas yra geras mokytojas. O kas yra geras mokytojas? Ar, kuris pasiekia TIMSS ir PISA gerus rezultatus, arba nacionalinius mokinių pasiekimų rezultatus, testus, kurie yra praktiškai diagnostiniai? Ar tas, kuris orientuotas į pažangą ir mokinio pasiekimus ir brandą?

Taigi vėl mokytojas yra spąstuose. Koks turi būti jo ugdymo rezultatas. Reikia susitarti vieną kartą. Mokytojas yra šiandien mėtomas“, – tikino V. Targamadzė.

N. Buivydas pritarė V. Targamadzei sakydamas, kad prestižas ateina iš pačios mokytojo. Tačiau jis pastebėjo ir mokyklų vadovų vaidmenų svarbą. „Noriu pasakyti, kad mažai kalbame apie administraciją ir mokyklų vadovus šiame prestižo lauke. Nes važiuojant pro tas eilines mokyklas, iš mokytojų girdi, kad vadovas nesirūpina, negerbia, kartais net niekina tavo darbą ir tu savo mokykloje, savo organizacijoje esi vienišas, esi nepripažintas, nevertinamas vadovo. Tai savivaldybės, manau, galėtų daugiau investuoti į vadovus ir organizuoti jiems atitinkamus mokymus“, – pastabomis dalinosi N. Buivydas.

Nerijus Buivydas

Mokytojo auditorija, anot N. Buivydo, yra ir vaikai, ir jų tėvai. Kaip tikino N. Buivydas, jei vaikas iš mokytojo gauna pasenusias žinias, jis tikrai šios profesijos atstovo negerbs.

Dėmesio turėtų mokytojai skirti ir tėvams. „Sakyčiau, tėvai, kita auditorija, kuri ir šalia vaikų, mokyklos, bet nė velnio nesupranta kaip mokytojui sunku dirbti, stovėti prieš klasę, pravesti bent vieną pamoką. Tai jei mes norėtume, kad tėvai per 12 metų bent vieną pamoką pravestų, pavyzdžiui, apie savo profesiją, tai reikėtų tą skatinti, organizuoti. Ir taip tėvai po vienos pamokos suprastų, kodėl medalius ir pyragus reikia kepti mokytojams ir dėkoti“, – akcentavo N. Buivydas.

Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad atlyginimas yra svarbi prestižo dalis, bet ne svarbiausia. „Aš manau, kad tai yra svarbi dalis, bet pagrindinė – leisti mokytojui būti kūrėju. Mokytojas yra kūrėjas. Ir šiandien dienai, kai skaitai švietimo įstatymą, ten parašyta: mokytojas – paslaugų tiekėjas. Fantastika“, – kalbėjo V. Targamadzė.

Anot ministro A. Monkevičiaus jau imtasi veiksmų sukurti bendrą filosofiją, kaip mes matome Lietuvą, visuomenę ir kokių jai reikia piliečių bei mokytojų. „Manau, kad įmanoma, reikia būti šiek tiek labiau optimistiškiems, matyti be abejonės labai kritiškai blogą patirtį ir tai, kas mūsų netenkina, tą keisti, turėti aiškius planus.

Norime susiplanuoti darbus, kad tarkime iki naujų mokslo metų pradžios turėtume tą filosofinę dalį jau aptartą, konsoliduotą ir ji būtų tikrai suvokiama ne tik ekspertų, bet ir visuomenės. Tą turime daryti skaidriai ir aiškiai“, – apie idėjos įgyvendinimą kalbėjo ministras.

Visuomenei trūksta informacijos

Kita laidoje aptarta tema: dvigubos pilietybės įteisinimas. Kaip pastebėjo laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis, per metus ši idėja pakeitė pavadinimą ir dabar yra žinoma kaip „įteisinti Lietuvos pilietybės išsaugojimą, įgyjant kitos Vakarų valstybės pilietybę“. Šia tema diskutavo Darbo grupės visuomenės informavimui dėl pilietybės išsaugojimo pirmininko pavaduotojas Mindaugas Žičkus, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke Dalia Henke ir Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis.

Kaip pastebėjo D. Henke, kol kas visuomenei itin trūksta informacijos apie artėjantį referendumą, o informacinio pasiruošimo darbai turėtų trukti metus ar net du. „Žmonėms trūksta informacijos. Yra tiesiog nesusipratimai klausimuose apie tai, kad pilietybės išsaugojimas bus sprendžiamas gegužės 12 dieną referendumu. Kas dar, sakykime, keista, kad pats referendumas iki šios dienos, pavadinkime taip, dar nėra paskelbtas. Nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas turi dar išaiškinti dviejų dienų trukmės galimybę. Kuo greičiau bus padaryti šie sprendimai, tuo mums visiems bus aiškiau“, – tikino D. Henke.

Anot jos, nereikia painioti ir klaidinti žmonių – siekiama įteisinti ne dvigubą pilietybę, o išsaugoti tai, ką žmonės gavo gimdami.

Kaip teigė M. Žičkus, jau šiandien yra pradedami du viešieji pirkimai: vienas skirtas komunikacijos strategijai, o kitas – audiovizualinės paslaugos. M. Žičkus pabrėžė, kad labai svarbu atskirti informaciją nuo agitacijos.

Informavimo kampanija taip pat aptars ir kitus su dviguba pilietybe iškylančius klausimus, kaip privalomąją karinę tarnybą, mokesčiai, sveikatos apsauga, kokia yra dabar situacija, kaip kitose šalyse tie klausimai yra sprendžiami. Komunikacijos strategiją, sakė M. Žičkus, norėtų turėti per ateinančias tris savaites.

Tačiau D. Henke įsitikinusi, kad neužteks vien informavimo. Anot jos, visi valstybės vadovai turi išreikšti šiuo klausimu savo nuomonę.

Informavimo kampanijai, sakė M. Žičkus, bus išleista 230 tūkstančių eurų. „Kažkam gali turbūt iškart iškilti klausimas – kodėl tiek nedaug? Atsakymas į tai turbūt bus gan paprastas. Labai realistiškai yra įvertinta, kiek liko laiko ir kiek galima lėšų, laikantis įstatymų, realiai įsisavinti“, – sakė M. Žičkus.

Paklaustas, ar S. Gorodeckis balsuos referendume prieš, šis atsakė, kad balsuos už tai, jog liktų viena Lietuvos pilietybės išsaugojimo koncepcija. Jis pastebėjo, kad ir šiandien lietuviai, kurie gyvena Europos Sąjungoje ir turi lietuvišką pasą, gauna beveik tokias pačias teises kaip ir tos šalies piliečiai.

S. Gorodeckio nuomone, šiandieninis teisinis reguliavimas yra tinkamas ir nereikia keisti konstitucijos – naujiesiems emigrantams (turima omenyje tuos, kurie emigravo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo) priėmus kitos šalies pilietybę, jie netenka Lietuvos. „Jeigu naujieji emigrantai dėl ekonominių paskatų priėmė sprendimą tos pilietybės atsisakyti, tai yra jo asmeninis apsisprendimas, o ne valstybė turėtų rūpintis, kad jie gautų tą gerovę“, – įsitikinęs S. Gorodeckis.

Tačiau, anot D. Henke, S. Gorodeckis skleidžia melagingą informaciją, nes pilietybės išsaugojimas jau dabar yra praktikuojamas, tačiau su tam tikromis išlygomis. „Apie 30 tūkstančių lietuvius piliečių turi daugybinę pilietybę. Tie pats tremtinių vaikai turi ir gali išlaikyti pilietybę“, –sakė D. Henke.

D. Henke klausė ar tie lietuviai, kurie šalį paliko po 1990 metų yra mažiau patriotai. „Mes kuriame Lietuvą, pritraukiame investicijas, mes grįžtame galų gale su savo kapitalu į Lietuvą. Per mažai apie tai šnekama. Ar mes mažiau patriotai, mažiau lietuviai, kurie iki 1990 metų kovo 11 dienos išvykę?“, – klausė D. Henke.

Idėjos paskendo reformų liūne

Trečioji aptarta idėja – „Biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas ir valstybės sektoriaus optimizavimas“. Apie tai, kas šiuo klausimu nuveikta per vienerius metus DELFI TV studijoje kalbėjosi ekonomistė Rūta Vainienė, Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariys Kęstutis Masiulis ir Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Edmundas Jakilaitis, Rūta Vainienė, Kęstutis Masiulis, Eimutis Misiūnas

Paklausus, ar ši idėja Lietuvai yra realizuojama ekonomiste R. Vainienė atsakė, kad visos trys idėjos per metus nuskendo tarp kitų reformų. Tačiau, R. Vainienė teigė, kad negalima būtų sakyti, kad nieko nevyksta.

„Pritarčiau Rūtai. Matau pastangų ir nenorėčiau nuvertinti, kad nieko nedaroma. Bet man linksma dirbti Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, nes būna tokių atvejų, kad idėja, kurią laikau nebloga, ateina į komitetą ir aš vienintelis, kuris palaikau tą idėją, nes visi balsuoja prieš“, – savo patirtimi dalinosi K. Masiulis. Anot jo, planai, kurie galėtų padėti įgyvendinti trečiąją „Idėja Lietuvai“ idėją dažnai „nueina į šiukšlių dėžę“.

Vidaus reikalų ministras savo ruožtu paminėjo, kad įvyko viešojo sektoriaus pertvarka, sumažėjo valstybės tarnautojų ir padidėjo jų atlyginimai. „Statistiškai 2019 metais sumažėjo 5 tūkstančiais valstybės tarnautojų“, – sakė E. Misiūnas. Tačiau E. Jakilaitis pastebėjo, kad fiziškai tiek darbuotojų nesumažėjo. Anot ministro, vasario mėnesį bus aišku, kiek fiziškai sumažėjo darbuotojų.

Kęstutis Masiulis

Kritikos iš K. Masiulo sulaukė faktas, kad didžioji dalis viešojo sektoriaus darbų yra Vilniuje. Anot jo, šie darbai galėtų būti atliekami ir kituose miestuose. Tačiau tokiai idėjai nepritarė R. Vainienė, teigdama, kad efektyviau sekasi dirbti, kai visos paslaugos yra vienoje vietoje, šiuo atveju – Vilniuje.

Ministras yra įsitikinęs, kad ši idėja Lietuvai yra įgyvendinama, tačiau niekada neįgyvendinama iki galo – ateityje dalį darbuotojų galėtų pakeisti ir dirbtinis intelektas.