Civilinė byla Nr. e3K-3-258-823/2022

        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09745-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Danguolės Bublienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. ir L. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių B. Š., D. Š., I. Š., G. Š., J. D., J. U., L. J. ir uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės“ konservų fabriko ieškinį atsakovams A. J., L. J., bankrutavusiai (šiuo metu išregistruotai iš Juridinių asmenų registro) uždarajai akcinei bendrovei „Gerovės konservai“, uždarajai akcinei bendrovei „Gerovės prekyba“ dėl nuostolių atlyginimo, konfidencialios informacijos apsaugos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už komercinės paslapties paviešinimą ir pasinaudojimą ja, taip pat proceso teisės normų reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovės B. Š., D. Š., I. Š., G. Š., J. D., J. U., L. J. (UAB „Gerovės“ konservų fabriko akcininkės) ir UAB „Gerovės“ konservų fabrikas (toliau – ir fabrikas) pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslinusios prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų A. J., L. J., bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui 240 000 Eur nuostolių atlyginimą; 2) uždrausti atsakovams naudotis, perduoti, skelbti ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko informaciją, kuri yra fabriko komercinė paslaptis, t. y. informaciją apie fabriko klientus, partnerius, konkurentus, verslo partnerių kontaktus, duomenų bazes, komercinius ryšius, įdirbį, sudaromų (sudarytų) sandorių sąlygas, finansinę informaciją, pajamas, išlaidas, atsiskaitymų tvarką, informaciją apie produkcijos gamybą; 3) priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovės nurodė, kad UAB „Gerovės“ konservų fabrikas (buvusi Vilniaus valstybinė konservų įmonė „Gerovė“) buvo įkurta 1948 m. ir tai buvo vaisius ir daržoves perdirbanti įmonė Lietuvoje. Visų gaminių receptūros ir technologijos priklausė UAB „Gerovės“ konservų fabrikui, juos, kaip ir visą kitą fabriko produkciją, per daugybę metų sukūrė technologai, gaminių dizainas paruoštas fabriko užsakymu bei visos su gaminių sukūrimu susijusios išlaidos apmokėtos fabriko lėšomis. Produktams, būtent UAB „Gerovės“ konservų fabriko gaminiams, suteikti brūkšniniai BAR kodai, šiuos fabrikui suteikė Prekybos, pramonės ir amatų rūmai.

4.       Atsakovė A. J. nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. buvo fabriko valdybos nare, o nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2017 m. sausio 31 d. – generaline direktore, valdančia 7,642 proc. fabriko akcijų. Atsakovės A. J. sutuoktinis L. J. 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsteigė UAB „Labba“, šios pavadinimas 2015 m. gegužės 7 d. pakeistas į UAB ,,Gerovės konservai“, šiai bendrovei priklausė 10,291 proc. fabriko akcijų. 2015 m. gruodžio 7 d. atsakovai įsteigė UAB ,,Gerovės prekyba“, jai vadovavo atsakovė A. J., jos vieninteliu akcininku buvo L. J.

5.       Pasak ieškovių, atsakovai A. J., L. J., veikdami kartu su jų įsteigtomis UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“, pasinaudodami komercinėmis fabriko paslaptimis, neteisėtai ir nesąžiningai pradėjo vykdyti tokią pačią gamybą ir prekybą, į jų įmones buvo perkelti beveik visi fabriko darbuotojai, neatlygintai perimtas fabriko verslas. Nuo 2016 m. prekyboje pasirodė atsakovų pagaminta identiška ieškovės gamintai produkcija, sutapo ne tik jos receptūra, bet ir dizainas bei pavadinimai. Atsakovai produkciją realizavo tose pačiose prekybos vietose, žaliavų tiekėjai buvo tie patys. Atsakovai taip pat neteisėtai pasinaudojo fabrikui priklausančiu prekių ženklu GEROVĖ, etikečių dizainu, kontaktiniais duomenimis (telefonu, interneto puslapiu), prekių brūkšniniais BAR kodais, produktų receptūromis ir kt. Fabriko vykdyta ūkinė komercinė veikla, užuot buvusi teisėtai parduota palankiausiomis fabrikui sąlygomis, buvo neteisėtai perduota (perkelta) atsakovėms UAB „Gerovės konservai“ bei UAB „Gerovės prekyba“ būtent dėl A. J. bei L. J. tyčia atliktų (atliekamų) neteisėtų veiksmų.

6.       Ieškovės nurodė, kad UAB „Gerovės“ konservų fabriko kaip verslo visumos vertės, šį verslą neteisėtai perimant atsakovams, šiuo metu nustatyti būtų objektyviai neįmanoma, šis bandymas būtų susijęs su didžiulėmis papildomomis ieškovių išlaidomis, o jei ir būtų gautos atitinkamos išvados apie verslo vertę 2015–2016 m. laikotarpiu, nustatyta verslo vertė ir reikalavimas atlyginti tik šią vertę galimai neužtikrintų atsakovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos teisingo ir visiško atlyginimo. Nesąžininga konkurencija padaryta žala gali būti tai, kad fabrikas negauna pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6. 249 straipsnio 2 dalį atsakovų gauta turtinė nauda už tą laikotarpį, per kurį jie atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, gali būti pripažinta fabriko nuostoliais. Fabriko patirti nuostoliai gali būti apskaičiuoti tik iš dalies, nes atsakovai, piktnaudžiaudami savo teisėmis, piktybiškai neteikė dokumentų ekspertei, nevykdė teismo įpareigojimų, negrąžino fabriko ūkinės komercinės veiklos dokumentų. Fabrikas dėl komercinės paslapties neteisėto panaudojimo patyrė mažiausiai 240 000 Eur žalos, kuri turi būti atlyginta pagal CK 6.246 ir 6.263 straipsniuose įtvirtintus principus.

7.       Ieškovės taip pat nurodė, kad atsakovė A. J. fabriko akcininkams buvo pateikusi nustatytos formos rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, konfidencialios informacijos. Šio įsipareigojimo 11 punkte buvo nurodyta, kad bet kuris akcininkas, pažeidęs šio konfidencialumo įsipareigojimo nuostatas, solidariai įsipareigoja sumokėti fabrikui 150 000 Eur baudą ir visiškai atlyginti fabrikui, jo patronuojamosioms įmonėms, jų darbuotojams, patarėjams ir kitiems atstovams visą žalą bei nuostolius, kuriuos jie patyrė, bet kuriam akcininkui pažeidus šio konfidencialumo įsipareigojimo nuostatas, ir kurių nepadengia minėta bauda. Ieškovių vertinimu, ši 150 000 Eur bauda laikytina minimaliais nuostoliais, kurie turi būti atlyginti neteisėto fabriko komercinės paslapties panaudojimo atveju ir kurių dydžio ieškovėms įrodinėti nereikia.

8.       Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad neneigia, jog fabrikas turėjo komercines paslaptis ir jomis naudojosi vykdydamas savo veiklą, tačiau UAB „Gerovės konservai“ gamybos procesą pradėjo tik 2016 m. antroje metų pusėje, o fabriko akcininkai dar 2014 m. birželio 11 d. nusprendė parduoti verslą ir nutraukti veiklą, pardavė gamybines patalpas, dalį jų nugriovė ir gamybinę veiklą (konservų gamybą) nutraukė. Dėl šios priežasties fabrikas nebegali būti laikomas turinčiu verslo privalumą, gamybinį pranašumą ir finansinę naudą konservų gamyboje bei konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, o tai reiškia, kad fabrikas nebeturi komercinių paslapčių. Fabrikui nutraukus produktų gamybą, buvo imta organizuoti analogišką verslą panaudojant turimą įmonę „Labba“, kuriant naują – UAB „Gerovės prekyba“, sukuriant ir įregistruojant naujus prekių ženklus. UAB „Gerovės konservai“ savo produkciją pradėjo gaminti turėdama savas technologines instrukcijas ir savo receptūrą, kuri buvo derinama su naujos įrangos gamintojais, naudojo kitokią nei fabrikas gamybos technologiją. Verslo subjektui nėra ir negali būti draudžiama gaminti tos produkcijos, kurios kitas verslo subjektas nebegamina, ir tai negali būti laikoma nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

9.       Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovių patikslintu ieškiniu reikalaujama nuostolių suma yra neįrodyta ir nepagrįsta. Fabriko naudai negali būti priteistos jo negautos pajamos už laikotarpį nuo 2016 sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., kadangi fabrikas šiuo laikotarpiu negalėjo gauti pajamų iš konservų gamybos veiklos dėl savo akcininkų sprendimo nutraukti konservų gamybos veiklą. Jei, pasak ieškovių, pajamų šiuo atveju gavo juridiniai asmenys, visiškai neaišku, kodėl atsakovais dėl žalos atlyginimo taip pat patraukti ir fiziniai asmenys A. J. bei L. J.   A. J. ir L. J. kaip fiziniai asmenys su fabriku nekonkuravo. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas jiems negali būti taikomas, kadangi A. J. ir L. J. nėra ūkio subjektai. Šiuo atveju visiems atsakovams reiškiamas solidarusis reikalavimas, nors atsakovų veiksmai turėtų būti atriboti, įvertinant, kokia konkreti žala dėl kurių veiksmų atsirado, ir pagal tai taikoma dalinė atsakomybė. Iš ieškovių patikslinto ieškinio yra neįmanoma suprasti, kodėl būtent 240 000 Eur nuostolių sumą ieškovės prašo priteisti iš atsakovų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimu priėmė ieškovių atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo skirti 20 000 Eur baudą bet kuriam iš atsakovų nevykdant įpareigojimo „uždrausti atsakovams naudotis, perduoti, skelbti fabriko informaciją, kuri yra komercinė paslaptis, t. y. informaciją apie fabriko klientus, partnerius, konkurentus, verslo partnerių kontaktus, duomenų bazes, komercinius ryšius, įdirbį, sudaromų (sudarytų) sandorių sąlygas, finansinę informaciją, pajamas, išlaidas, atsiskaitymų tvarką, informaciją apie produkcijos gamybą“ ir šią bylos dalį nutraukė, kitus ieškinio reikalavimus atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

11.1.                      2014 m. birželio 11 d. vykusio fabriko neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu balsų dauguma akcininkai nutarė už 2 mln. Lt parduoti konservų gamybos verslą kartu su fabriko valdomu turtu. 2015 m. vasario 12 d. vykusio neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu akcininkai nutarė nutraukti konservų gamybos veiklą ir parduoti verslą bei nekilnojamąjį turtą. 2015 m. kovo 6 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Foreva LT“ buvo parduotas fabriko turtas, kuriame buvo vykdoma konservų gamybos veikla. Byloje esantys ieškovės finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad 2014 m. fabriko pardavimo pajamos sudarė 1 689 648 Eur; 2015 m. pardavimo pajamos padidėjo 104 013 Eur iki 1 793 661 Eur (atėmus 2015 m. kovo 6 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi gautas pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą UAB „Foreva LT“); 2016 m. ieškovės pardavimo pajamos sudarė tik 805 818 Eur, t. y. jos sumažėjo 987 843 Eur suma.

11.2.                      2014 m. rugsėjo 18 d. fabriko generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 37P buvo patvirtintas įmonės komercinių paslapčių (konfidencialios informacijos techninėje, technologinėje, komercinėje ir organizacinėje srityje) sąrašas, kurį, nurodyta, privalo saugoti visi bendrovės darbuotojai, taip pat bendrovės akcininkai, ekspertai. Šiame sąraše tarp 1–16 punktuose išvardytos informacijos nurodyta, kad yra saugotina investicijų programa, techninis-ekonominis investicijų plano pagrindimas; žinios apie ketinimų protokolus ir komercines sutartis; sutarčių ir susitarimų sąlygos; žinios apie ketinimą reorganizuotis ar dalyvauti steigiant naujas bendroves; įmonės ir gamybos plėtojimo planai; personalo struktūra; gamybos sąlygos ir pajėgumas; darbo organizavimas; įmonės apyvarta, įplaukų ir išlaidų santykis; rinkos strategija; žinios apie planuojamus prekių pirkimus ir planuojamus bei potencialius komercinius partnerius; tarpininkų, pirkėjų ir kitų partnerių sąrašai; kainų nustatymo metodika ir skaičiuotės; žinios apie prekių kainas ir nuolaidų lygį; žinios apie prekių savikainą; receptūros, technologinės kortelės, produktų gamybos metodai.

11.3.                      2015 m. vasario 12 d. įvyko neeilinis fabriko visuotinis akcininkų susirinkimas. Penktuoju darbotvarkės klausimu, svarstant klausimą dėl fabriko konservų gamybos verslo pardavimo, nutarta, kad įvykus fabriko nekilnojamojo turto dalies pardavimo sandoriui konservų gamyba patalpose tampa nebegalima, todėl lėšų investavimas į tolesnę verslo plėtrą yra nebetikslingas, dėl to tampa privalomas konservų gamybos verslo vertės įvertinimas ir pardavimas arba veiklos nutraukimas.

11.4.                      2015 m. vasario 12 d. atsakovas L. J. pateikė fabriko akcininkams pasiūlymą, kuriame atsakovės UAB „Gerovės konservai“ (buvęs pavadinimas UAB „Labba“) vardu pasiūlė iš fabriko įsigyti konservų gamybos verslą tokiomis sąlygomis: verslo kaina – 57 925 Eur; mokėjimo sąlygos – visa suma išskaičiuojama iš dividendais gautinų lėšų sumos (preliminariai 2015 m. liepa). Šią verslo kainą sudarė: 1) materialusis turtas: įrengimai ir kiti su gamyba susiję daiktai, transporto priemonės, kompiuteriai ir kita elektroninė įranga; 2) nematerialusis turtas: UAB „Gerovės“ konservų fabriko vardas, UAB „Gerovės“ konservų fabriko prekių ženklai, UAB „Gerovės“ konservų fabriko receptūros, technologijos ir kt. buhalterinė bei programinė įranga. UAB „Labba“, pirkdama verslą, ketino perimti iš UAB „Gerovės“ konservų fabriko šiuos įsipareigojimus: sutartis su prekybos tinklais ir kitais fabriko produkcijos pirkėjais, sutartis su žaliavų tiekėjais, sutartis su esamais UAB „Gerovės“ konservų fabriko darbuotojais, jiems savanoriškai sutinkant pratęsti esamus darbo susitarimus.

11.5.                      Svarstant L. J. pasiūlymą ir dėl atsiskaitymo už L. J. tarpininkavimą parduodant fabriko nekilnojamąjį turtą, 84,579 procento balsų dauguma nutarta kitame akcininkų susirinkime patvirtinti L. J. atlygio dydį už suteiktas tarpininkavimo paslaugas arba pasiūlyti konservų gamybos verslą kaip atlygį, primokant sutartą sumą ir išperkant garo katilinę. 2015 m. balandžio 7 d. įvykęs fabriko eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu dėl L. J. atlygio dydžio už tarpininkavimo paslaugas patvirtinimo ir verslo, kaip dalies atlygio, perleidimo sprendimo nepriėmė.

11.6.                      Klausimas dėl konservų gamybos verslo vertės nustatymo ir pardavimo į 2015 m. birželio 1 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkę nebuvo trauktas. Atsakovė A. J., atmesdama tokį akcininkų prašymą, nurodė, kad fabriko įstatų 5.3 punkte bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintos visuotinio akcininkų susirinkimo teisės, tarp kurių nėra teisės spręsti dėl bendrovės ir jos turto pardavimo, šiuos sprendimus priima bendrovės vadovas.

11.7.                      2016 m. sausio 4 d. fabriko generalinio direktoriaus įsakymu nustatytas fabriko komercinių (gamybinių) paslapčių bei konfidencialios informacijos sąrašas, kurį sudarė žinios apie gamybos organizavimą; žinios apie personalą ir valdymo struktūrą; žinios apie bendrovės strateginius bei taktinius planus; ekonominė-finansinė bendrovės padėtis; žinios apie komercinius (dalykinius) ryšius; naujovės ir išradimai.

11.8.                      Atsakovas L. J. 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsteigė UAB „Labba“. 2015 m. gegužės 7 d. šios įmonės pavadinimas pakeistas į UAB ,,Gerovės konservai“, pagrindinė bendrovės veikla – gamyba, prekyba, paslaugos, kita komercinė veikla. Iš byloje pateiktų įrodymų yra pagrindas pripažinti, jog UAB ,,Gerovės konservai“ konservų gamybos procesus pradėjo 2016 m. birželio mėn.

11.9.                      UAB „Gerovės prekyba“ įkurta 2015 m. gruodžio 7 d. Šios įmonės vykdoma ūkinė komercinė veikla – didmeninė ir mažmeninė prekyba. Įmonės akcininkas atsakovas L. J., atsakovė A. J. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo šios įmonės vadovė.

11.10.                      Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 29 d. duomenimis, 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. sausio mėn. dalis fabriko darbuotojų įsidarbino pas atsakovę UAB ,,Gerovės prekyba“, nuo 2016 m. birželio 1 d. – pas atsakovę UAB ,,Gerovės konservai“. Iš viso laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. birželio 1 d. 16 fabriko darbuotojų perėjo į dirbti į UAB ,,Gerovės prekyba“ bei UAB ,,Gerovės konservai“. Taigi, nuo 2016 m. birželio 1 d. fabrikas darbuotojų neturėjo.

11.11.                      Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog fabrikas 2016 m. tebevykdė konservų gamybos verslą. Ieškovių 2016 m. sausio 8 d. kreipimasis į tuometinę fabriko direktorę, kuriuo prašoma suteikti informacija apie gamybinių patalpų atlaisvinimo eigą, sudaro pagrindą labiau tikėtinai išvadai, kad 2016 metais fabrikas gamybinės veiklos nebevykdė.

11.12.                      Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimu panaikinta prekių ženklo GEROVĖ (registracijos Nr. 72703) registracija atsakovo L. J. vardu 29 ir 30 klasės prekėms pagal Tarptautinę prekių ir paslaugų klasifikaciją žymėti; uždrausta atsakovams L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ naudoti žymenį GEROVĖ (registracijos Nr. 72703) be ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko sutikimo savo komercinėje veikloje (įskaitant uždraudimą žymėti prekes ir pakuotes, siūlyti ginčo žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti ar kitaip jomis disponuoti, eksportuoti ar importuoti taip pažymėtas prekes, naudoti ginčo žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, gaminti tokius žymenis ar laikyti jų pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos pirmiau nurodytus veiksmus, bet tuo neapsiribojant). Teismas konstatavo, kad iš fonetiškai ir konceptualiai tapačių, vizualiai panašių žymenų sudaryti šalių prekių ženklai yra klaidinamai panašūs. Byloje nėra ginčo, kad žodinis žymuo GEROVĖ nuo 2015 m. gegužės iki 2017 m. kovo mėn. buvo naudojamas atsakovės UAB „Gerovės konservai“ savo gaminamoms prekėms žymėti ir nuo 2015 m. gruodžio mėn. – atsakovės UAB „Gerovės prekyba“ tokių prekių reklamai ir platinimui (prekybai).

12.       Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymas reglamentuoja tik viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Atsakovai A. J. ir L. J. nėra nei viešojo administravimo, nei ūkio subjektai, kaip fiziniai asmenys jie nevykdė jokios ūkinės veiklos. A. J. fabrike dirbo pagal darbo sutartį, todėl pripažintina, jog abu šie atsakovai nėra ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko konkurentai Konkurencijos įstatymo prasme.

13.       Teismas nusprendė, kad byloje neįrodyta, jog fabrikas tuo pačiu metu su atsakovėmis UAB ,,Gerovės prekyba“, BUAB ,,Gerovės konservai“ veikė toje pačioje konservų gamybos rinkoje ir viena su kita konkuravo.

14.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė UAB „Gerovės konservai“ būtų viliojusi ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko darbuotojus. Teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad darbuotojų apsisprendimas keisti darbdavį negali būti laikomas atsakovės UAB „Gerovės konservai“ atliktais neteisėtais veiksmais.  

15.       Teismas pažymėjo, kad, fabriko vadovei A. J. nustačius 150 000 Eur sumą, kaip baudą už fabriko komercinės paslapties atskleidimą, nė viena iš ieškovių akcininkių su šia suma, nustatyta fabriko vadovės, nesutiko, tokio įsipareigojimo nepasirašė. Todėl teismas nusprendė, kad ši aplinkybė nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovės įgijo reikalavimo teisę tokios baudos dydžio reikalauti iš atsakovų. Kitų įrodymų, kokią tikrą ar potencialią komercinę vertę turėjo informacija apie fabriko gamybos procesus, klientus, partnerius, bendradarbiavimo, pardavimo–pirkimo sąlygas, ieškovės nepateikė. Teismo ekspertizės išvadoje nurodyta, kad, pagal ekspertiniam tyrimui pateiktus dokumentus ir duomenis, remiantis finansinės apskaitos dokumentais, nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio grynąjį pelną fabrikas gavo iš bendradarbiavimo su klientais, kurie tapo UAB „Gerovės konservai“ ar UAB „Gerovės prekyba“ klientais, taip pat nėra galimybės nustatyti, kiek pajamų šios įmonės gavo iš pardavimų klientams, kurie buvo fabriko klientai. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog fabrikas kada nors apskritai turėjo klientų, komercinių partnerių sąrašus, kokie jie buvo, kaip ir kada buvo sukurti, naudojami, tobulinami ir kaip tokią informaciją fabrikas saugojo nuo išviešinimo, taip pat ar ji, įskaitant gamybinį procesą, turėjo komercinę vertę.

16.       Pasisakydamas dėl ieškovių argumento, kad atsakovai perėmė fabriko gaminių receptūras ir technologijas, gaminių dizainą produktams kaip būtent fabriko gaminiams, suteiktus brūkšninius BAR kodus, teismas nurodė, kad ieškovės vertina gaminio maistingumo deklaracijoje nurodytus produkto energetinės vertės skaičius, tačiau nurodytose deklaracijose nėra informacijos apie naudojamų žaliavų sudedamąsias dalis. Gamintojas turi teisę pasirinkti standartines receptūras, pagal kurias skaičiuojama gaminio maistinė ir energetinė vertė, ir tai yra vieša informacija, todėl gaminio maistingumo deklaracijoje nurodyti skaičiai nepatvirtina vienodos receptūros, technologijos naudojimo fakto, gaminio pagaminimo datos. Teismas pažymėjo, kad ieškovių nurodytiems gaminiams suteikti BAR kodai nėra ir nebuvo fabriko nuosavybė, byloje nėra įrodymų, jog fabrikas, tiek gaudamas šiuos kodus, tiek jų netekęs, patyrė kokių nors išlaidų.

17.       Teismo vertinimu, iš ieškovių ieškinio galima spręsti, kad byloje yra keliamas žalos, padarytos verslo pagal veiklą „kitas vaisių ir daržovių perdirbimas ir konservavimas“ perėmimu, atlyginimo klausimas. Vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais teismas padarė išvadą, kad didžiąją fabriko pajamų dalį sudarė nekilnojamojo turto nuoma, iš kurios buvo dotuojamas nuostolingai vykdomas konservų gamybos verslas. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kokia buvo fabriko kaip verslo visumos vertė, nustačius faktą, jog nė vienas iš atsakovų fabriko vykdyto nekilnojamojo turto nuomos verslo neperėmė. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog kuris nors iš atsakovų ar visi atsakovai kartu neatlygintinai įgijo fabrikui priklausiusius daržovių perdirbimo ir konservavimo procesui būtinus įrenginius ir kitus su gamyba susijusius daiktus, taip pat transporto priemones, kompiuterius, kitą elektroninę įrangą, kuri buvo naudojama fabriko konservų gamybos verslo pajamoms gauti.

18.       Nesant byloje duomenų, kiek fabriko prekių ženklas nulėmė fabriko verslo pelningumą, nežinant jo rinkos vertės, tačiau esant akcininkų daugumos sprendimui nutraukti veiklą, teismo vertinimu, darytina išvada, kad neatlygintiniu prekių ženklo naudojimu fabrikui žala padaryta nebuvo.

19.       Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog priežastinis ryšys tarp atsakovų veiklos ir ieškovių nurodytos fabrikui padarytos žalos yra pernelyg nutolęs, todėl civilinė atsakomybė dėl reiškiamo reikalavimo dalies negalima.

20.       Nustatęs, kad fabriko akcininkai savo sprendimu nutarė pasitraukti iš konservų gamybos, vaisių ir daržovių perdirbimo, konservavimo veiklos, t. y. neužsiimti šiuo verslu, teismas nusprendė, jog neliko fabriko konkurencinio pranašumo prieš kitus rinkos dalyvius, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad fabrikas neturi komercinių paslapčių, todėl ieškovių reikalavimą uždrausti atsakovams naudotis, perduoti, skelbti ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko informaciją, kuri yra fabriko komercinė paslaptis, taip pat pripažino nepagrįstu ir atmestinu.

21.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, 2022 m. vasario 24 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą iš dalies panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui 150 000 Eur nuostolių atlyginimo solidariai iš atsakovų A. J., L. J., UAB „Gerovės prekyba“ ir procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį, kuria priimtas ieškinio dalies atsisakymas ir byla dėl šios dalies nutraukta, paliko nepakeistą.

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės techninė (pvz., gaminių receptūros ir gamybos technologijos), technologinė (pvz., gamybos sąlygos ir pajėgumai), komercinė (pvz., klientų ir tiekėjų sąrašai), organizacinė (pvz., darbo organizavimas, ketinimai reorganizuotis ir pan.) informacija atitinka komercinės paslapties apibrėžtį. Byloje nėra duomenų, kad ši ieškovės techninė, technologinė, komercinė ir organizacinė informacija būtų skelbiama ar prieinama viešai tretiesiems asmenims. Priešingai, iš į bylą pateiktų 2014 m. rugsėjo 18 d. įsakymo, 2016 m. sausio 4 d. įsakymo, 2016 m. balandžio 25 d. tuometės generalinės direktorės A. J. pranešimo turinio matyti, kad ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino duomenų, kurie, jos nuomone, yra saugotini ir neviešintini tretiesiems asmenims, sąrašą. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė nustatė informaciją, kurią laiko komercine (gamybine) paslaptimi, ir ėmėsi protingų bei pakankamų priemonių tokiai informacijai apsaugoti.

23.       Vertindama, ar techninė, technologinė, komercinė bei įmonės organizacinė informacija turi komercinę vertę, teisėjų kolegija pažymėjo, kad komercinė paslaptis apima tam tikrų žinių, informacijos visumą, kuri savo esme yra nemateriali, nors jos saugojimas ir platinimas dažniausiai realizuojami materialine išraiška. Taigi, šia prasme ji nesiskiria nuo kitų intelektinės nuosavybės objektų. Specifinis komercinės paslapties bruožas, skiriantis ją nuo kitų intelektinės nuosavybės objektų, yra neribotas jos apsaugos terminas. Teisė į komercinę paslaptį išlieka tol, kol išlieka faktinis asmens, turinčio tokią informaciją, monopolis, t. y. kol ši informacija netampa laisvai prieinama tretiesiems asmenims, taip pat kol informacija turi komercinę vertę.

24.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, nuo 2016 m. nevykdžiusi gamybinės veiklos, neteko savo komercinių paslapčių, yra nepagrįsta ir nelogiška. Kad aptariama informacija turėjo komercinę vertę, patvirtina atsakovo L. J. UAB ,,Gerovės konservai“ vardu 2015 m. vasario 12 d. fabriko akcininkams teiktas siūlymas dėl verslo pirkimo, pagal kurį atsakovė siekė įgyti ir ieškovės komercines (gamybines) paslaptis – UAB ,,Gerovės“ konservų fabriko vardą, prekių ženklą, receptūras, technologijas ir kt., siekdama perimti ir fabriko sutartis su prekybos tinklais ir kitais fabriko produkcijos pirkėjais, žaliavų tiekėjais ir pan. Mažai tikėtina, kad tokia informacija, laikyta vertinga tiek pačios ieškovės, tiek ir atsakovo L. J., taptų nevertinga 2016 m. sausio 1 d. momentu, t. y. fabriko veiklos nevykdymo momentu.

25.       Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovei A. J. buvo žinomos visos ieškovės komercinės (gamybinės) paslaptys, nes ji, būdama fabriko generalinė direktorė, pati patvirtino įmonės technologinių ir komercinių paslapčių sąrašą, pasižadėjo neplatinti konfidencialios informacijos. Byloje nustatytos aplinkybės, kai naujai įsteigta įmonė netrukus po savo įsteigimo pradeda itin sėkmingai bendradarbiauti su savo steigėjo sutuoktinės buvusios darbdavės klientais, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina atsakovę A. J. atskleidus bei perdavus ieškovės komercinę informaciją apie tuos pačius klientus atsakovams, o pastaruosius šią informaciją neteisėtai panaudojus.

26.       Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų pagrindu darydamas išvadą dėl įrodymų nepakankamumo, jog atsakovė BUAB „Gerovės konservai“ gamino tą pačią kaip ir iki fabriko veiklos nutraukimo gamintą produkciją, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė BUAB „Gerovės konservai“ viso bylos nagrinėjimo metu nepateikė technologinių sudėčių palyginimo, neprašė skirti ekspertizės dėl produktų tapatumo. 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. sausio mėn. dalis fabriko darbuotojų įsidarbino pas atsakovę UAB ,,Gerovės prekyba“, o nuo 2016 m. birželio 1 d. – pas atsakovę BUAB ,,Gerovės konservai“. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės BUAB ,,Gerovės konservai“ direktorius L. J. 2016 m. birželio 10 d. įsakymu pavedė technologei S. Š., kuri iki 2016 m. birželio 1 d. dar dirbo fabrike ir žinojo visas fabriko veikloje naudotas technologijas bei receptūras, paruošti technologines instrukcijas bei receptus šių gaminių: uogų, vaisių džemų ir uogienių, konservuotų daržovių ir vaisių, trintų uogų, vaisių, sirupų, garstyčių bei kitų produktų kepykloms. Tą pačią dieną atsakovė BUAB ,,Gerovės konservai“ atsakovei UAB ,,Gerovės prekyba“ jau pardavė įvairią produkciją, t. y. užtepėles, karameles, vanilinius įdarus, įvairių vaisių ir uogų įdarus, džemus, uogienes, garstyčias, humusą, ir išrašė PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegijos vertinimu, per tokį trumpą laikotarpį sukurti, pagaminti, patikrinti produkcijos saugumą bei ją realizuoti rinkoje yra beveik neįmanoma, todėl akivaizdu, kad A. J., kuri tuo metu buvo ir fabriko generalinė vadovė, buvo prieinamos produkcijos technologinės sudėtys bei receptai, ir ji šiuos duomenis atskleidė savo sutuoktiniui L. J., o šis, įgijęs tokią komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančią informaciją apie fabriko gamintų produktų technologinę sudėtį iš savo sutuoktinės, taip pat pasinaudojęs buvusių fabriko darbuotojų sukaupta ilgamete patirtimi ir kvalifikacija kuriant fabriko produktus, ją perdavė atsakovei BUAB „Gerovės konservai“, ir atsakovai, panaudoję šią informaciją, gavo pajamų, plėtodami BUAB „Gerovės konservai“ veiklą, dėl to fabrikas patyrė nuostolių. Mažai tikėtina, kad atsakovai pasiekė tokias gamybos apimtis, jog galėtų patenkinti buvusių fabriko klientų, su kuriais sudarė sutartis atsakovė UAB „Gerovės prekyba“, poreikius, kad realizuotų atsakovės BUAB „Gerovės konservai“ pradėtą gaminti produkciją, kurios originalios receptūros, anot atsakovų, buvo sukurtos tik 2016 m. birželio 10 d. Net 92 BAR kodų, identifikuojančių konkrečią prekę, perėmimas taip pat patvirtina išvadą dėl BUAB „Gerovės konservai“ ir fabriko gamintų produktų sutapties.

27.       Kolegija nusprendė, kad, teisingai nustatęs faktines aplinkybes, jog atsakovės BUAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ savo veikloje neteisėtai naudojo fabrikui priklausantį prekių ženklą, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrindu padarė neteisingą išvadą, kad žala tuo fabrikui nebuvo padaryta. Kolegija taip pat konstatavo, kad atsakovės BUAB „Gerovės konservai“ gamintos produkcijos, kurią į rinką tiekė UAB „Gerovės prekyba“, pakuočių ir etikečių dizainas vizualiai yra itin panašus į fabriko gamintų produktų dizainą, todėl vidutiniam eiliniam pirkėjui, lyginant ieškovės ir atsakovės pagamintų produktų dizainą, beveik neįmanoma identifikuoti gamintojo nesutapimo.

28.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl žalos padarymo fakto visų pirma lėmė neteisingas atsakovų veiksmų vertinimas jų neteisėtumo aspektu. Byloje nustačius, kad atsakovė A. J., būdama fabriko generalinė direktorė bei disponuodama fabriko komercinėmis (gamybinėmis) paslaptimis, ne tik jomis pasinaudojo UAB „Gerovės prekyba“ veikloje bei jas atskleidė savo sutuoktiniui L. J., o šis šią informaciją panaudojo BUAB „Gerovės konservai“ veikloje, taip pat nustačius, kad atsakovai neteisėtai naudojo klaidinamai panašų į fabriko prekių ženklą bei fabriko pakuočių ir etikečių dizainą, neabejotina, jog dėl tokių neteisėtų atsakovų veiksmų fabrikas patyrė nuostolių. Aplinkybės, kad fabriko veikla iš dalies buvo dotuojama iš nekilnojamojo turto nuomos ar kad atsakovai nepasisavino fabriko materialiojo turto, nurodytos išvados nepaneigia – šios aplinkybės galėtų turėti įtakos sprendžiant dėl ieškovei kilusios žalos konkretaus apskaičiavimo metodo ir (ar) žalos dydžio, bet ne dėl žalos fakto.

29.       Kolegija nurodė, kad ieškovės savo patirtus nuostolius iš esmės įrodinėjo ekspertizės aktu Nr. 5/2698(Vil):17 bei papildomos ekspertizės aktu Nr. 5/2780(Vil):18, atsakovės A. J. parengtu įsipareigojimu neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, kuriame nustatytos 150 000 Eur netesybos (bauda) už konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimą, bei atsakovo L. J. 2015 m. vasario 12 d. teiktais fabriko akcininkams pasiūlymais pirkti fabriko verslą už 57 925 Eur kainą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ekspertizės aktų turinys yra neišsamus, nes nei ieškovė UAB „Gerovės“ konservų fabrikas, nei atsakovės BUAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ nepateikė ekspertėms reikiamų veiklos ir buhalterinių dokumentų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje buvo apklausta ekspertė M. O., ji nurodė, kad iš tyrimui pateiktų dokumentų ir duomenų negali atsakyti į nė vieną ekspertizei pateiktą klausimą; ekspertė A. K. taip pat negalėjo pateikti išsamių atsakymų dėl dokumentų trūkumo. Taigi, ekspertėms dėl duomenų trūkumo negalint nustatyti teisingo ieškovės patirtų nuostolių dydžio, remtis tokiomis išvadomis, nustatant fabriko patirtų nuostolių dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo.

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo L. J. 2015 m. vasario 12 d. fabriko akcininkams teiktas pasiūlymas taip pat negali patvirtinti ieškovės patirtų nuostolių dydžio, nes, kaip nurodo ir pačios ieškovės, fabriko akcininkai šį atsakovo pasiūlymą atmetė kaip neatitinkantį tikrosios fabriko verslo vertės. Ši aplinkybė dėl pasiūlymo teikimo, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų nebent patvirtinti patį nuostolių faktą, t. y. kad atsakovas L. J. manė, jog fabriko verslas yra vertingas, tačiau ne ieškovės patirtų nuostolių dydį.

31.       Teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad nagrinėjamu atveju jos galimybės nustatyti konkretų ieškovės patirtų nuostolių dydį yra labai ribotos, vertino, jog aplinkybė, kad pačios ieškovės savo pirminiu reikalavimu fabriko patirtus nuostolius siejo su 150 000 Eur bauda, nustatyta už konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimą, yra itin svarbi ir aktuali. Teisėjų kolegija nusprendė, kad 150 000 Eur suma, kuri kaip bauda buvo įtvirtinta įsipareigojime neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties, atitinka ieškovės patirtus nuostolius dėl fabriko komercinės (konfidencialios) informacijos neteisėto įgijimo, atskleidimo ir panaudojimo, taip pat už neteisėtą klaidinamai panašų į fabriko prekių ženklą bei fabriko pakuočių ir etikečių dizaino panaudojimą.

32.       Vadovaudamasi CK 6.279 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo formuojama praktika apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė A. J., būdama fabriko generalinė direktorė bei disponuodama fabriko komercinėmis (gamybinėmis) paslaptimis, jomis pasinaudojo UAB „Gerovės prekyba“ veikloje bei jas atskleidė savo sutuoktiniui L. J., o šis šią informaciją panaudojo BUAB „Gerovės konservai“ veikloje; taip pat kadangi atsakovų fizinių asmenų įsteigtos ir (ar) vadovaujamos atsakovės BUAB „Gerovės konservai“ gamino, o UAB „Gerovės prekyba“ realizavo produkciją su klaidinamai panašiu į fabriko prekių ženklu bei fabriko pakuočių ir etikečių dizainu, atskirti atsakovų prievolių dalių nėra įmanoma, todėl atsakovams taikyta solidarioji atsakomybė atlyginant fabriko patirtus nuostolius (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

33.       Kolegija nustatė, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu pripažino BUAB „Gerovės konservai“ veiklą pasibaigusia ir nusprendė šią įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Vieši Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad atsakovė BUAB „Gerovės konservai“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, nusprendė, kad solidarus fabriko patirtų nuostolių atlyginimo priteisimas iš šios atsakovės tampa netikslingas, nes, priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, pasibaigė ne tik teisme nagrinėta bankroto byla, bet ir visų kitų klausimų, neatsiejamai susijusių su tokia įmone, nagrinėjimas.

34.       Pasisakydama dėl ieškinio reikalavimo uždrausti atsakovėms naudotis fabriko komercinėmis (gamybinėmis) paslaptimis teisėjų kolegija nurodė, kad aptariamas nukentėjusio asmens teisių gynimo būdas yra siejamas su vertinimu, ar ginčo informacija vis dar suteikia atsakovėms neteisėtą komercinį pranašumą. Kolegijos vertinimu, šio sprendimo priėmimo metu ieškovės komercinę (gamybinę) paslaptį sudaranti informacija komercinio pranašumo atsakovams nebeteikia, nes tiek fabrikas nuo 2016 m. sausio 1 d., tiek atsakovės BUAB „Gerovės konservai“ bei UAB „Gerovės prekyba“ ūkinės komercinės veiklos nevykdo, bylos nagrinėjimas tęsiasi nuo 2016 m. ir tik pačioje bylos nagrinėjimo pradžioje jos nagrinėjimas buvo pripažintas neviešu; vėliau, nusprendus priešingai, ieškovės bylos nagrinėjimo metu neprašė bylos medžiagos ar jos dalies, kurioje pateikiama fabriko komercinę paslaptį sudaranti informacija, pripažinti nevieša, informacija galėjo tapti prieinama tretiesiems asmenims, todėl šio reikalavimo netenkino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

35.       Kasaciniu skundu atsakovai L. J. ir A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 24 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priteisti atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

35.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.116 straipsnio 1 dalies normą, nustatančią, kokia informacija laikytina komercine paslaptimi. Teismas konstatavo, jog fabriko komercinių paslapčių sąraše patvirtinta informacija laikytina komercinę vertę turinčia komercine paslaptimi, nors fabrikas nutraukė veiklą ir pats savo noru pasišalino iš konkurencinės rinkos, neketindamas gauti jokio pelno iš veiklos. Fabrikui nutraukus ūkinę veiklą nuo 2016 m. sausio 1 d., jokia su iki tol vykdyta veikla susijusi konfidenciali informacija nebegali būti laikoma komercinę paslaptį sudarančia informacija, nes ji nebeatitinka komercinio vertingumo kriterijaus: i) nesukuria jokio konkurencinio pranašumo fabrikui prieš kitus rinkos dalyvius, nes fabrikas savo noru pasitraukė iš konkurencinės rinkos ir nebebuvo suinteresuotas investuoti į turimus klientus bei gamybą; ii) nesuteikė fabrikui jokių verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos, nes fabrikas nebevykdė jokios veiklos, susietos su verslu, gamyba, ir neketino uždirbti daugiau pelno. Taigi bet kokia su fabriko veikla susijusi konfidenciali informacija prarado savo konkurencinį pranašumą, kuris yra esminis kriterijus informaciją laikyti atitinkančia komercinės paslapties požymius.

35.2.                      Teismas, padarydamas išvadą, kad UAB „Gerovės konservai“ gamino tą pačią produkciją kaip ir iki veiklos nutraukimo fabriko gaminta produkcija, pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą proceso teisės normą, reglamentuojančią įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Atsakovai, siekdami atsikirsti į ieškovių nurodomas aplinkybes dėl vienodos produkcijos gamybos, į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius gamintos produkcijos unikalumą, – UAB „Gerovės konservai“ direktoriaus atsakovo L. J. 2016 m. birželio 10 d. įsakymą, kuriuo technologei buvo pavesta paruošti produktų technologines instrukcijas bei receptus. Siekiant įrodyti produkcijos panašumą arba paneigti UAB „Gerovės konservai“ sukurtos produkcijos unikalumą, būtent ieškovėms teko CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba prašyti teismo paskirti byloje ekspertizę. To nepadarius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, jog UAB „Gerovės konservai“ gamino tą pačią produkciją kaip ir fabrikas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą.

35.3.                      Nuostoliai neteisėtai gautos naudos forma gali būti priteisiami atlyginti tik iš to asmens, kuris gavo naudos. Byloje nustačius, kad fabrikas savanoriškai nuo 2016 m. sausio 1 d. ūkinės veiklos nebevykdo, vienintelė žalos forma, kurios dydis byloje galėjo būti nustatomas, – neteisėtai gauta nauda, kurios gavimo fakto atsakovų A. J. ir L. J. atžvilgiu ieškovės neįrodinėjo, šie atsakovai asmeniškai jokia ūkine komercine veikla nesivertė. Teismas netinkamai taikė CK 1.116 straipsnio 4 dalį, 6.249 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo atskirai įvertinti kiekvieno iš atsakovų veiksmai, t. y. kas ir kokius atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus į komercinės paslapties paviešinimą (sprendžiant dėl negautų pajamų) bei į neteisėtos naudos iš kito subjekto komercinės paslapties gavimą, kas gavo naudos (sprendžiant dėl nepagrįsto praturtėjimo), o nustačius, kad nuostolių atlyginimas gali būti priteistas tik neteisėtai gautos naudos forma, ieškinys negalėjo būti tenkinamas atsakovų A. J. ir L. J. atžvilgiu.

35.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas civilinės atsakomybės sąlygos – žalos dydį, netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalies normą, reglamentuojančią teismo pareigą pačiam nustatyti nuostolių dydį, bei CPK 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Ieškovės turėjo galimybę pateikti į bylą žalos dydį patvirtinančius įrodymus – retrospektyvinį fabriko verslo vertės vertinimą, todėl teismas be pagrindo pritaikė CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą ir pats nustatė nuostolių dydį, nes ši nuostata galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovės negali įrodyti nuostolių dydžio. Į bylą yra pateikti L. J. pasiūlymai nupirkti fabriko verslą už 57 925 Eur. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šis įrodymas nėra pakankamas nuostolių dydžiui nustatyti, tai sprendimas turėjo būti priimtas ieškovių, kurioms teko nuostolių dydžio įrodinėjimo našta, nenaudai.

35.5.                      Įsipareigojime neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties už jos atskleidimą buvo nustatytas baudos dydis. Šiuo dydžiu, nustatydamas priteistiną nuostolių atlyginimo dydį, teismas nepagrįstai vadovavosi, nes baudos dydis negali būti prilyginamas nei fabriko negautų pajamų dydžiui, nei atsakovų neteisėtai gautai naudai, nei fabriko verslo vertei. Ši bauda buvo nustatyta kaip prevencinė priemonė, be to, ieškovės šio įsipareigojimo nepasirašė.

35.6.                      Nuo 2016 m. sausio 1 d. fabrikas savanoriškai ūkinės komercinės su konservų gamyba ir prekyba susijusios veiklos nebevykdė, todėl akivaizdu, jog pajamų negavimas priežastiniu ryšiu susijęs ne su atsakovų veiksmais, o su paties fabriko sprendimu nebevykdyti veiklos. Veiklos nevykdant, pajamų gavimas tampa neįmanomas, vadinasi, pajamos nebūtų buvusios gautos net ir tuo atveju, jeigu nebūtų buvę atlikti apeliacinės instancijos teismo nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai. Taigi faktinis priežastinis ryšys neegzistuoja, o apeliacinės instancijos teismas jo buvimą konstatavo netinkamai taikydamas CK 6.247 straipsnį.

36.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų A. J. ir L. J. ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui visų kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės nurodo šiuos argumentus:

36.1.                      Atsakovai klaidingai sutapatina komercinės paslapties vertingumo kriterijų su komercinės paslapties panaudojimu konkurencinėje veikloje. Informacija laikoma komercine paslaptimi ir saugoma neatsižvelgiant į tai, ar ir kokiu būdu komercinės paslapties savininkas naudoja tokio pobūdžio informaciją, ar komercinės paslapties savininkas ir neteisėtai komercines paslaptis naudojantis asmuo konkuruoja ar ne (CK 1.116 straipsnis). Tokio pobūdžio informacijos nenaudojimas savaime nereiškia, kad jos savininkas neketina gauti iš jos naudos ateityje. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, nuo 2016 m. nevykdydama gamybinės veiklos, neteko savo komercinių paslapčių, yra nepagrįsta ir nelogiška.

36.2.                      Apeliacinės instancijos teismas neperskirstė įrodinėjimo pareigos, kaip tvirtina atsakovai, bet, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, padarė išvadą, kad atsakovai panaudojo fabriko komercines paslaptis.

36.3.                      Reiškiant ieškinį Konkurencijos įstatymo ir (ar) CK 1.116 straipsnio pagrindu, taikytinos ir bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, taigi ir CK 6.249 straipsnio nuostatos dėl atsakingo asmens gautos naudos ar nukentėjusio asmens negautų pajamų atlyginimo, todėl, vadovaujantis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019). Kai byloje pareiškiamas reikalavimas atlyginti ir negautas pajamas, ir neteisėtai gautą naudą, o žalą patyrusio asmens negautos pajamos iš esmės sutampa su komercine paslaptimi pasinaudojusio asmens gauta nauda, turi būti tenkinamas didesnis reikalavimas, nes tai atitiktų visiško žalos atlyginimo ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016; 2021 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-823/2021). Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti grindžiamas ir negautomis pajamomis, ir pažeidėjo gauta nauda.

36.4.                      Priešingai nei teigia atsakovai, ieškovės, byloje įrodinėdamos patirtos žalos dydį, aktyviai vykdė įrodinėjimo pareigą. Buvo atliktos apskaitos, finansų, turto ir verslo vertinimo ekspertizės. Atsakovai neteikė jokių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti realią fabriko patirtą žalą. Apeliacinės instancijos teismas, tik pripažinęs, jog ieškovės nuostolių dydžio byloje negali tiksliai įrodyti, šį dydį nustatė.

36.5.                      Atsakovė A. J. įsipareigojime neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties nustatydama 150 000 Eur dydžio baudą deklaravo, jog tai bus minimali fabriko neįrodinėtinų nuostolių suma už komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančios informacijos neteisėtą atskleidimą (panaudojimą), apimanti tiek fabriko negautas pajamas, tiek atsakovų neteisėtai gautą naudą. Byloje negalint įrodyti tikslaus patirtų nuostolių dydžio, šiame dokumente nustatytas baudos dydis sudarė sąlygas teismui jį nustatyti, atsižvelgiant į minimalių ir neįrodinėtinų nuostolių sumą (150 000 Eur) esant analogiško pažeidimo atvejui.

36.6.                      Fabrikui net ir nutraukus konservų gamybos ir prekybos veiklą, ją neteisėtai perėmus atsakovams ir jiems iš to gaunant pajamų, fabriko patiriamais praradimais turi būti pripažįstama atsakovų gauta nauda. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų fabrikas prarado galimybę pelningai parduoti jam nuosavybės teise priklausančias komercines (gamybines) paslaptis, prekių ženklus, prekių pakuočių ir etikečių dizainus, teisę į socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl komercinės paslapties vertingumo požymio (CK 6.116 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo)

37.       Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Komercinės paslapties, kaip pramoninės nuosavybės objekto, skirtumai nuo kitų pramoninės nuosavybės objektų yra pažymėti kasacinėje praktikoje. Komercinei paslapčiai nekeliami naujumo reikalavimai, bet, skirtingai nei kiti pramoninės nuosavybės objektai, pvz., patentai, dizainas ir kita, komercinė paslaptis turi būti neišviešinta, slapta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

38.       CK

39.       Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas).

40.       Atsakovai kasaciniu skundu neginčija apeliacinės instancijos teismo išvados, kad informacija, dėl kurios įgijimo, atskleidimo ir panaudojimo kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, atitiko visus komercinės paslapties požymius ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko veiklos metu. Įrodinėdami netinkamą CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimą ir taikymą atsakovai kasaciniame skunde teigia, kad pagal šią teisės normą ir jos pagrindu formuojamą kasacinio teismo praktiką komercinės paslapties vertingumas siejamas būtent su komercinės paslapties savininko konkurenciniu pranašumu prieš kitus ūkio subjektus, todėl, fabrikui savanoriškai pasitraukus iš ūkinės komercinės veiklos (nebekonkuruojant rinkoje), nurodyta informacija neteko būtinosios vertingumo savybės ir turėjo būti teismo pripažinta konfidencialia informacija, nebeturinčia komercinės paslapties statuso. Teisėjų kolegija šiuos atsakovų argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

41.       Kaip matyti iš ginčui aktualios redakcijos CK 1.116 straipsnio 1 dalies formuluotės, komercinės paslapties vertingumo požymis joje yra siejamas su informacijos komercine (gamybine) verte, nesiejant to išimtinai tik su komercinių paslapčių turėtojo palankesnėmis konkuravimo rinkoje galimybėmis. Be to, aptariamoje teisės normoje yra nurodoma, kad komercinė vertė gali būti tikra arba potenciali. Tai reiškia, kad komercinė vertė suprantama plačiai – net jei konkrečiu momentu informacijos vertės negalima nustatyti, pakanka, kad tokia vertė galėtų atsirasti ateityje.

42.       Iš esmės analogiškai komercinės paslapties vertingumo požymis yra apibrėžiamas Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, (angl. Agreement on Trade Related Aspects of Intellectual Property Rights; vadinamoji TRIPS sutartis) 39 straipsnio 2 dalies b punkte  bei 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo (toliau – Komercinių paslapčių direktyva) 2 straipsnio b punkte. Komercinių paslapčių direktyvos preambulės 14 punkte pažymėta, kad komercinės paslapties apibrėžtis turėtų būti suformuluota taip, kad apimtų praktinę patirtį, verslo informaciją ir technologinę informaciją, atsižvelgiant į teisėtus interesus jas laikyti paslaptyje ir į teisėtus lūkesčius, kad toks konfidencialumas bus išsaugotas. Be to, tokia praktinė patirtis arba informacija turėtų turėti faktinės arba potencialios komercinės vertės. Turėtų būti laikoma, kad tokia praktinė patirtis arba informacija turi komercinės vertės, pavyzdžiui, kai jos neteisėtas gavimas, naudojimas arba atskleidimas gali pakenkti ją teisėtai valdančio asmens interesams, kadangi tai kenkia to asmens potencialui mokslo ir technologijų srityje, verslo ar finansų interesams, strateginėms pozicijoms arba gebėjimui konkuruoti. Į komercinės paslapties apibrėžtį neįtraukiama nereikšminga informacija ir patirtis bei gebėjimai, kurių įgyja darbuotojai įprastai dirbdami, taip pat informacija, kurią paprastai žino arba kurią gali lengvai gauti asmenys toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su atitinkamos rūšies informacija.

43.       Įgyvendinant Komercinių paslapčių direktyvą, nuo 2018 m. birželio 1 d. CK 1.116 straipsnis buvo pakeistas, taip pat buvo priimtas specialus Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas. Komercinės paslapties sąvokos reguliavimas liko CK 1.116 straipsnio 1 dalyje. Teisės doktrinoje pažymima, kad, pažodžiui perkeliant į CK 1.116 straipsnio 1 dalį Komercinių paslapčių direktyvoje pateiktą komercinės paslapties apibrėžimą, jokių esminių pakeitimų nebuvo padaryta – ir iki direktyvos įgyvendinimo CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo paremtas tais pačiais trimis kriterijais (informacijos slaptumo, informacijos komercinės vertės, kylančios dėl jos slaptumo bei protingų pastangų išlaikyti informaciją slapta), kurie išliko ir naujajame apibrėžime (Birštonas, R. Komercinių paslapčių direktyvos įgyvendinimas Lietuvos teisėje. Teisė, 1100, p. 8–23). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad komercinės paslapties vertingumo požymis pagal šiam ginčui aktualią CK 1.116 straipsnio 1 dalies redakciją turėtų būti aiškinamas kitaip, nei jis aiškinamas pagal Komercinių paslapčių direktyvą.

44.       Teisės doktrinoje, aiškinant komercinės paslapties vertingumo požymį, nurodoma, kad informacija pripažįstama komercine paslaptimi, jei ji turi realią ar potencialią naudą bendrovei. Kitaip nei reali vertė, potenciali informacijos vertė bendrovei konkrečiu momentu negali būti pamatuota ar išreikšta konkrečiu dydžiu, tačiau prognozuojama, kad ateityje informacija taps vertinga. Bereikšmė ar mažareikšmė bendrovės informacija laikytina neatitinkančia informacijos vertingumo požymio (Matkevičius, A. Bendrovės komercinės paslapties objektas. Jurisprudencija. 2007, Nr. 10 (100), p. 84–91).

45.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė į komercinę paslaptį sudarančią informaciją pati savaime yra vertinga, todėl, priklausomai nuo ūkio sektoriaus, kuriame įmonė veikia, tokios teisės gali sudaryti didelę įmonės turto dalį, taip pat jos pačios savaime gali būti civilinės apyvartos objektas. Komercinės paslaptys yra vertingos, kai jos būna naudojamos tiek pagal tiesioginę paskirtį, tiek ir kitais būdais – jos gali būti atlygintinai perduodamos, taip pat gali tapti jų savininko indėliu į bendrą su kitu subjektu projektą ar kt. Spręsti, kokiu būdu bus naudojama komercinę paslaptį sudaranti informacija, prerogatyva tenka jos savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-378/2018, 47 punktas).

46.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos formuluotę pripažįstant informaciją komercine paslaptimi nėra būtini jos turėtojo faktiniai veiksmai tokią informaciją naudoti hic et nunc (čia ir dabar). Todėl vien galimybės komercinės paslapties turėtojui ja pasinaudoti nebuvimas ar nepageidavimas tokią informaciją naudoti konkrečiu laiko momentu savaime nereiškia nei to, kad kitiems subjektams atsiranda teisė atlikti su jos paviešinimu ar pasinaudojimu ja susijusius veiksmus, nei to, kad, juos atlikus, komercinės paslapties turėtojui nepadaroma žala. Komercinių paslapčių apsauga, skirtingai nei kitų pramoninės nuosavybės objektų rūšių, pavyzdžiui, patentų, nėra ribota laiko atžvilgiu ir iš principo yra susijusi su jų savininko sugebėjimu išlaikyti informaciją slapta. Ši savybė gali būti viena iš priežasčių, skatinančių ūkio subjektus rinktis šį jiems priklausančios vertingos informacijos apsaugos būdą – jis leidžia saugoti informaciją labai ilgą laiką. Atitinkamai vertingos informacijos saugojimas ir nenaudojimas tam tikrą laiką versle yra normali komercinė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-378/2018, 44 punktas).

47.       Taigi, informacijos vertingumas, kaip būtinasis komercinės paslapties požymis, aiškintinas, visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad komercinė paslaptis yra savarankiškas pramoninės nuosavybės objektas, dėl kurio panaudojimo būdų komercinės paslapties turėtojas gali laisvai spręsti savo nuožiūra, t. y. pats jį naudoti savo komercinėje veikloje, atlygintinai jį perleisti kitiems asmenims, kt. Kaip ir kiti nuosavybės objektai, komercinė paslaptis yra saugoma nuo neteisėto jos pasisavinimo, nepriklausomai nuo to, ar pats komercinės paslapties turėtojas ją naudoja ar ketina naudoti savo komercinėje veikloje. Komercinės paslapties vertingumas reiškia, kad atitinkama informacija pagal savo pobūdį teikia ar potencialiai gali teikti jos turėtojui tam tikrą ekonominę naudą; pagal šį požymį komercinė paslaptis atribojama nuo bereikšmės ar mažareikšmės (net potencialiai negalinčios teikti ekonominės naudos) informacijos, taip pat informacijos, kuri pagal savo pobūdį yra lengvai prieinama asmenims toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su atitinkamos rūšies informacija. Komercinės paslapties turėtojo konkurencinis pranašumas rinkoje yra tik vienas, tačiau ne vienintelis informacijos vertingumą apibrėžiantis kriterijus.

48.       Tai, ar konkreti informacija atitinka vertingumo požymį, yra fakto klausimas, nagrinėtinas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad informacija, dėl kurios įgijimo, atskleidimo ir panaudojimo kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, pagal savo pobūdį laikytina turinčia komercinę vertę, ir ši teismo išvada kasaciniu skundu nėra ginčijama.

49.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 1.116 straipsnyje nurodyti požymiai yra suformuluoti taip, kad į komercinės paslapties sąvoką patektų platus spektras bendrovės interesų. Aptarti formalieji teisės kriterijai beveik neriboja informacijos, kuri galėtų būti laikoma komercine paslaptimi, pobūdžio ar turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Komercinės paslapties turėtojui ilgą laiką neveikiant rinkoje, tam tikra informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį (pavyzdžiui, informacija apie bendrovės partnerius, sutartis, kainas ir t. t.), ilgainiui gali prarasti vertingumo savybę dėl rinkos sąlygų pasikeitimo ar dėl to, kad tokia informacija tapo laisvai prieinama, ir dėl to nustoti būti saugoma kaip komercinė paslaptis. Tačiau atsakovai nagrinėjamoje byloje tokio pobūdžio aplinkybių neįrodinėjo, apsiribodami tvirtinimu, kad vien ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko savanoriškas ūkinės komercinės veiklos nutraukimas pats savaime turėjo būti teismo vertinamas kaip panaikinantis fabriko komercinių paslapčių vertingumo savybę. Šiuos atsakovų argumentus atmetus kaip teisiškai nepagrįstus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, CK 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl atsakovų neteisėtų veiksmų

50.       Komercinių paslapčių apsauga apima tris skirtingus veiksmus, atliekamus su informacija, laikoma
komercine paslaptimi: įgijimą (gavimą), atskleidimą ir naudojimą (ginčui aktualios redakcijos CK 1.116 straipsnio 4 dalis). 

51.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.116 straipsnio 4 dalies dispozicijoje įtvirtintas terminas „įgijimas“ aiškintinas kaip apimantis visus veiksmus, nukreiptus į komercinės paslapties paviešinimą. Komercinė paslaptis paviešinama atskleidimu, neteisėtu jos perdavimu, todėl saugoma ir nuo minėtų neteisėtų veiksmų atlikimo. „Neteisėtas įgijimas“ reiškia tiek pirminį (t. y. neteisėtą informacijos gavimą iš jos teisėto savininko), tiek antrinį (neteisėtą informacijos gavimą iš ją neteisėtai gavusio asmens) informacijos gavimą. Neteisėtas komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimas CK 1.116 straipsnio 4 dalies prasme sudaro savarankišką neteisėtą veiksmą. Už neteisėtą komercinę paslaptį sudarančios informacijos naudojimą teisinė atsakomybė kyla visiems neteisėtai informaciją panaudojusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 69, 79 punktai).

52.       Atsakomybė už neteisėtu įmonės komercinę paslaptį sudarančios informacijos gavimu, atskleidimu ir panaudojimu padarytą žalą plačiąja prasme grindžiama siekiu saugoti sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją. Be CK 1.116 straipsnio, komercinių paslapčių apsaugą Lietuvos Respublikoje ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad informacijos, sudarančios kito ūkio subjekto komercinę paslaptį, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui, laikomas nesąžininga konkurencija.

53.       Pasisakydamas dėl CK ir Konkurencijos įstatymo normų santykio kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija gali būti įgyjama ar naudojama tiek turint tikslą nesąžiningai konkuruoti, tiek tokio tikslo neturint. Asmeniui, įgijusiam ar naudojusiam komercinę paslaptį, tačiau nesiekusiam nesąžiningai konkuruoti, teisinė atsakomybė kyla tik CK 1.116 straipsnio 4 dalies pagrindu. Konkurencijos įstatymas šiuo atveju netaikomas. Tais atvejais, kai ūkio subjektas, įgijęs ar naudojantis komercinę paslaptį sudarančią informaciją, siekia nesąžiningai konkuruoti, be CK 1.116 straipsnio 4 dalies, taip pat taikomas ir Konkurencijos įstatymas, konkrečiai – 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas. CK 1.116 straipsnio 4 dalis nuo Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto taip pat atribojama pagal subjektus, kuriems taikomos atitinkamos normos, – CK 1.116 straipsnio 4 dalis taikoma visiems asmenims, o Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas – tik ūkio subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 82, 83 punktai).

54.       Valstybėse Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo dalyvėse, be klasikinių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, susijusių su painiavos su kito ūkio subjekto ar jo veikla sukėlimu, nesąžiningos konkurencijos veiksmais taip pat pripažįstami veiksmai, susiję su nepagrįsto pranašumo įgijimu, pasinaudojant kito ūkio subjekto įdirbiu (angl. free riding). Tokio pobūdžio veiksmų draudimas paaiškinamas tuo, kad nesąžiningi konkurentai šiuo atveju gauna finansinę naudą patys neinvestuodami savo lėšų ir neįdėdami pastangų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-1075/2020, 49 punktas). Neteisėtas ūkio subjekto naudojimasis kito ūkio subjekto komercinėmis paslaptimis patenka į šią apibrėžtį. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio veiksmų prieštaravimo ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams nepašalina faktas, kad pats komercinių paslapčių savininkas dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendė pasitraukti iš rinkos; nepagrįstas konkurencinis pranašumas, kurį nesąžiningas ūkio subjektas įgijo dėl svetimo pramoninės nuosavybės objekto panaudojimo, ir tokiu atveju išlieka.

55.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors atsakomybė už komercinių paslapčių apsaugą reglamentuojančių teisės normų pažeidimą ginčo laikotarpiu skirtingiems subjektams galėjo kilti skirtingų teisės aktų (Konkurencijos įstatymo ir(ar) CK) pagrindu, Konkurencijos įstatyme buvo įtvirtinti iš esmės tokie pat draudžiami veiksmai, kaip ir CK 1.116 straipsnio 4 dalyje, t. y. komercinės paslapties naudojimas, perdavimas ir skelbimas.

56.       Nustatant civilinės atsakomybės sąlygas bylose dėl komercinės paslapties neteisėto gavimo, atskleidimo ar panaudojimo, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinės atsakomybės bylose taisyklė: ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-676/2013). Vis dėlto efektyvios teisinės gynybos principas ir nesąžiningos konkurencijos santykių specifika, be kita ko, jų latentiškumas, lemia materialiuosius ir procesinius civilinės atsakomybės instituto taikymo ypatumus šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-490-469/2018, 31 punktas).

57.       Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, jog bylose dėl komercinių paslapčių įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes jose iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gaunant pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

58.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad atsakovė A. J. atskleidė ir perdavė ieškovės UAB „Gerovės“ konservų fabriko komercinę informaciją (informaciją apie tiekėjus ir klientus) kitiems atsakovams, o pastarieji šią informaciją neteisėtai panaudojo, atsakovai pasisavino fabriko produktų receptūras ir jas naudojo savo komercinėje veikloje, atsakovės UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ savo veikloje neteisėtai naudojo fabrikui priklausantį prekių ženklą, fabriko pakuočių ir etikečių dizainą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde netinkamo įrodinėjimo taisyklių taikymo aspektu ginčijama tik apeliacinės instancijos teismo išvada dėl fabriko produktų receptūrų pasisavinimo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kitų neteisėtų atsakovų veiksmų nėra ginčijamos.

59.       Atsakovai kasaciniu skundu nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl fabriko produktų receptūrų pasisavinimo, netinkamai paskirstė šalims tenkančią įrodinėjimo naštą, kadangi nurodė, jog atsakovė UAB „Gerovės konservai“ bylos nagrinėjimo metu nepateikė technologinių sudėčių palyginimo, neprašė skirti ekspertizės dėl produktų tapatumo, nors atsakovės neteisėtų veiksmų įrodinėjimo našta byloje tenka būtent ieškovėms. Atsakovų vertinimu, byloje nepakankant įrodymų, kad UAB „Gerovės konservai“ gamino tą pačią produkciją kaip ir fabrikas, šie atsakovės neteisėti veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti neįrodytais, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie priešingos išvados.

60.       Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl fabriko produktų receptūrų pasisavinimo darė remdamasis ne vien ekspertizės dėl produktų tapatumo nebuvimu, tačiau byloje surinktų įrodymų visetu. Konkrečiai, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB ,,Gerovės konservai“ direktorius L. J. 2016 m. birželio 10 d. įsakymu pavedė technologei S. Š., kuri iki 2016 m. birželio 1 d. dar dirbo fabrike ir žinojo visas fabriko veikloje naudotas technologijas bei receptūras, paruošti technologines instrukcijas bei receptus šių gaminių: uogų, vaisių džemų ir uogienių, konservuotų daržovių ir vaisių, trintų uogų, vaisių, sirupų, garstyčių bei kitų produktų kepykloms. Tą pačią dieną atsakovė UAB ,,Gerovės konservai“ atsakovei UAB ,,Gerovės prekyba“ jau pardavė įvairią produkciją, t. y. užtepėles, karameles, vanilinius įdarus, įvairių vaisių ir uogų įdarus, džemus, uogienes, garstyčias, humusą, ir išrašė PVM sąskaitas faktūras. Dėl produkcijos pardavimo buvo susitarta tą pačią dieną kaip ir priimtas įsakymas dėl produktų technologinių instrukcijų ir receptų paruošimo. Teismas vertino, kad per tokį trumpą laikotarpį sukurti, pagaminti, patikrinti produkcijos saugumą bei ją realizuoti rinkoje yra beveik neįmanoma. Teismas taip pat nusprendė, kad mažai tikėtina, jog atsakovai išplėtojo tokias gamybos apimtis, kad galėtų patenkinti poreikius buvusių fabriko klientų, su kuriais sudarė sutartis atsakovė UAB „Gerovės prekyba“, kad realizuotų atsakovės UAB „Gerovės konservai“ pradėtą gaminti produkciją, kurios originalios receptūros, anot atsakovų, buvo sukurtos tik 2016 m. birželio 10 d. Net 92 BAR kodų, identifikuojančių konkrečią prekę, perėmimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat patvirtina išvadas dėl UAB „Gerovės konservai“ ir fabriko gamintų produktų sutapties (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 53, 54 punktai).

61.       Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.).

62.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas). Pagrindo konstatuoti tokį pažeidimą nesudaro ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus jų pakankamumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus – pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015; 2016 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016 54 punktą), taigi, ir atlikti savarankišką byloje surinktų įrodymų vertinimą laikydamasis šios nutarties 57 ir 61 punktuose nurodytų taisyklių. Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kad aptariamos taisyklės nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos ir kad tai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl pažeidėjo gautos naudos pripažinimo ieškovo nuostoliais, solidariosios atsakovų atsakomybės

63.       Ginčui aktualios redakcijos CK 1.116 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.

64.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tokio pobūdžio bylose gali būti reiškiami reikalavimai dėl: 1) komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 2) negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 3) nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 93 punktas).

65.       Atsakovai kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.116 straipsnio 4 dalies nuostatą ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nes tinkamai neatribojo ieškovių ieškiniu reikalaujamos priteisti žalos formos ir nepagrįstai žalos atlyginimą priteisė solidariai iš visų atsakovų. Pasak atsakovų, nuostolių atlyginimas negautų pajamų forma ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui negalėjo būti priteistas, kadangi, savanoriškai sustabdžiusi veiklą, ieškovė negalėjo gauti ar pagrįstai tikėtis ateityje gauti pajamų. Tuo tarpu pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, pasak atsakovų, galėtų būti priteistos tik iš šias pajamas gavusių asmenų, t. y. negalėjo būti priteistos iš atsakovų A. J. ir L. J.. Savo argumentams pagrįsti atsakovai kasaciniame skunde remiasi kasacinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-701/2021 ir 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016.

66.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas galutinę ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui priteistą nuotolių atlyginimo sumą nustatė ne pagal UAB ,,Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ gautą pelną, o atsižvelgdamas į baudos, nurodytos už konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimą, dydį (dėl tokio žalos dydžio skaičiavimo metodo šioje byloje pagrįstumo teisėjų kolegija pasisakys vėliau). Tačiau kadangi ieškovės ieškiniu reikalaujamą priteisti nuostolių atlyginimą skaičiavo kaip UAB „Gerovės“ konservų fabriko negautas pajamas ir iš pažeidimo atsakovų gautą naudą, o atsakovai kasaciniu skundu kelia teisės klausimą, ar bylose dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, atskleidimo ar panaudojimo yra galimas reikalavimas dėl pažeidėjo gautos naudos priteisimo solidariai iš tų atsakovų, kurie, nors ir pažeidė komercinių paslapčių apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau patys reikalaujamos priteisti naudos negavo (ją gavo kiti atsakovai), teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisakys.

67.       Atsakovų kasacinio skundo teiginys, kad pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, gali būti priteistos tik iš šias pajamas gavusių asmenų, iš esmės grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuojančiomis teisės normomis. Būtent šio instituto normos buvo aiškinamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016. 

68.       Pažymėtina, kad pačių atsakovų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-701/2021 nurodyta, jog kasacinio teismo praktika, susijusi su žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, atlyginimu, po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 priėmimo buvo plėtojama ir iš dalies keičiama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 išaiškino, kad CK 1.116 straipsnio 4 dalies nuostata, jog pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu, negali būti suprantama taip, kad nukentėjęs asmuo reikalauti priteisti iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų gautą naudą gali tik reikšdamas reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo. Nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų nukentėjęs asmuo savo pažeistas teises turi ginti reikšdamas ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo ir iš neteisėtų veiksmų gauta nauda turi būti priteisiama remiantis CK 6.249 straipsnio 2 dalimi, o nepagrįsto praturtėjimo institutu galima remtis tik negalint nukentėjusio asmens teisių apginti taikant civilinės atsakomybės institutą. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016  89.3 punkto nuoroda į CK 6.237 straipsnio 1 dalį vertintina tik kaip nuoroda į subsidiarų nukentėjusio asmens teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 83 punktas).

69.       CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.249 straipsnio 2 dalis turinio prasme įtvirtina vadinamuosius restitucinius nuostolius. Restituciniais jie vadinami todėl, kad juos priteisiant neteisėtai nesąžiningos šalies gauta nauda perduodama nukentėjusiai šaliai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad praktikoje neretai restituciniai nuostoliai peržengia kompensacinių nuostolių ribas, todėl dauguma Vakarų teisės tradicijos jurisdikcijų leidžia priteisti jų atlyginimą tik ypatingais išimtiniais atvejais, kai pažeidžiamos aukštesnės teisinės vertybės negu tinkamas sutarties įvykdymas (pavyzdžiui, privatumo apsauga, valstybės paslaptys, sąžininga konkurencija ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 46–48 punktai).

70.       Teisės doktrinoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad restitucinių nuostolių atlyginimo priteisimas labiau būdingas eksploatacinio pobūdžio teisės pažeidimų (pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų) atvejais. Siekis nesąžiningai konkuruoti ir atlikti sąžiningai konkurencijai priešingus veiksmus dažnai sąmoningai yra skirtas gauti nesąžiningos, taigi ir neteisėtos naudos kitų asmenų sąskaita. Taigi, dėsninga, kad nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų nukentėjęs asmuo gali reikalauti priteisti iš tokių neteisėtų veiksmų gautą naudą. Restitucinių nuostolių atlyginimo priteisimo tikslas – į pirminę padėtį grąžinti pažeidėją, iš jo nukentėjusiam asmeniui priteisiant tai, ką jis gavo iš neteisėtų veiksmų. Pažeidėjo gautos naudos priteisimas nukentėjusiam asmeniui grindžiamas principu, kad pažeidėjas neturi praturtėti iš neteisėtų veiksmų, tačiau tam tikrais išskirtiniais atvejais pažeidėjui gali būti paliekama dalis iš pažeidimo gautos naudos, kuri buvo nulemta paties pažeidėjo savybių ir pastangų (Kontrimas, V. Iš neteisėto pasinaudojimo komercine paslaptimi gautos naudos priteisimo nukentėjusiam asmeniui problemos. Teisė, 1050, p. 119–134).

71.       Pramoninės nuosavybės apsaugą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina galimybę apskaičiuojant nukentėjusio asmens patirtus nuostolius atsižvelgti į pažeidėjo gautą naudą, t. y. taikyti tokį nukentėjusio asmens nuostolių apskaičiavimo būdą. Pavyzdžiui, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 13 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad, nustatydamos nuostolių dydį, teismo institucijos atsižvelgia į visus atitinkamus aspektus, tokius kaip neigiamos ekonominės pasekmės, įskaitant negautas pajamas, kurių neįgijo nukentėjusioji šalis, neteisėtai gautą pažeidėjo naudą ir atitinkamais atvejais kitus ne ekonominius veiksnius, tokius kaip dėl pažeidimo teisių turėtojo patirtą moralinę žalą. Galimybė pažeidėjo gautą naudą pripažinti nuostoliais įtvirtinta Lietuvos Respublikos patentų įstatyme (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 57 straipsnio 2 dalyje), Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 75 straipsnio 2 dalyje), Lietuvos Respublikos dizaino įstatyme (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 48 straipsnio 2 dalyje).

72.       Komercinių paslapčių direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nustatydamos 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimo sumą, kompetentingos teisminės institucijos atsižvelgia į visus tokius atitinkamus veiksnius, kaip neigiami ekonominiai padariniai, įskaitant nukentėjusios šalies negautą pelną, visą pažeidėjo nesąžiningai gautą pelną ir atitinkamais atvejais – į kitus ne ekonominius veiksnius, pavyzdžiui, moralinę žalą, kurią komercinės paslapties turėtojas patyrė dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo. Šis teisinis reglamentavimas yra praktiškai identiškas direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 13 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintam reglamentavimui.

73.       Nuo 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojusi CK 1.116 straipsnio 3 dalies redakcija galimų priteisti nuostolių atlyginimo rūšių nedetalizuoja ir įtvirtina nuostatą, jog komercinių paslapčių apsaugą nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo nustato įstatymas. Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nustatydamas turtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, dydį, teismas atsižvelgia į komercinės paslapties turėtojo faktiškai patirtas komercinės paslapties sukūrimo, tobulinimo ir naudojimo išlaidas, jo negautas pajamas, fizinio ar juridinio asmens, neteisėtai gavusio, panaudojusio arba atskleidusio komercinę paslaptį, gautą naudą ir kitas svarbias aplinkybes.

74.       Teisinis reglamentavimas, leidžiantis apskaičiuoti nukentėjusio asmens patirtus nuostolius atsižvelgiant į pažeidėjo gautą naudą, pramoninės nuosavybės (įskaitant komercines paslaptis) apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio pažeidimų atveju pažeidėjas gauna naudos būtent naudodamas kitam asmeniui priklausantį pramoninės nuosavybės objektą, taip pat į tai, kad tokio pobūdžio pažeidimais padarytos žalos įrodinėjimas neretai yra labai sudėtingas. Iš Komercinių paslapčių direktyvos preambulės 30 punkto matyti, kad joje įtvirtinti nuostolių apskaičiavimo kriterijai nustatyti siekiant išvengti, kad asmeniui, kuris žinodamas arba turėdamas pagrindo žinoti neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, tokie veiksmai būtų naudingi, ir užtikrinti, kad nukentėjęs komercinės paslapties turėtojas kiek įmanoma galėtų būti sugrąžintas į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei tokie veiksmai nebūtų buvę atlikti.

75.       Nors šios nutarties 71–73 punktuose nurodytos teisės normos nėra taikytinos nagrinėjamoje byloje, aiškinant ir taikant CK 6.249 straipsnio 2 dalį bylose, susijusiose su komercinių paslapčių apsauga, turi būti atsižvelgiama į tai, kad pažeidėjo gauta nauda šios kategorijos bylose yra vienas iš reikšmingų nuostolių apskaičiavimo metodų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmuo, kurio veiksmai pažeidžia įstatymų ar sutarties nustatytus draudimus, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad neteisėtais veiksmais gauta nauda gali būti pripažinta tokio asmens teisėtomis pajamomis. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus), todėl iš neteisėtų veiksmų jokie atsakovų teisėti lūkesčiai negali susiformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 60 punktas). Kitaip tariant, asmuo, kuris gauna naudą „įdarbindamas“ neteisėtai pasisavintą kitam asmeniui priklausantį pramoninės nuosavybės objektą, laikomas neįgijusiu jokių teisių į šią naudą – ši nauda laikytina priklausančia teisėtam pasisavinto pramoninės nuosavybės objekto savininkui. 

76.       Pasisakydamas dėl CK 6.249 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo bylose dėl neteisėto komercinės paslapties panaudojimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šia teisės norma siekiama palengvinti įrodinėjimo procesą, pripažįstant, kad atsakovo dėl jo kaltų veiksmų neteisėtai gauta nauda patvirtina ieškovo turtinius praradimus. Tačiau nurodyta nuostata nėra paneigiamas visiško žalos atlyginimo principas ir ieškovo teisė reikalauti žalos, viršijančios atsakingo asmens gautą naudą, proceso įstatymų nustatyta tvarka įrodžius savo reikalavimų pagrįstumą (t. y. pagrindus, kad konkrečiu atveju ieškovo patirta žala yra didesnė, nei iš neteisėtų veiksmų pažeidėjo gauta nauda). Kai byloje pareiškiamas reikalavimas atlyginti ir negautas pajamas, ir neteisėtai gautą naudą, o žalą patyrusio asmens negautos pajamos iš esmės sutampa su komercine paslaptimi pasinaudojusio asmens gauta nauda, turi būti tenkinamas didesnis reikalavimas, nes tai atitiktų visiškos žalos atlyginimo ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-823/2021, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

77.       Plėtodamas teismų praktiką dėl CK 1.116 straipsnio 4 dalies ir CK 6.249 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019 pasisakė dėl solidariosios atsakomybės taikymo galimybės ir pažymėjo, kad, reiškiant ieškinį Konkurencijos įstatymo ir (ar) CK 1.116 straipsnio pagrindu, taikytinos ir bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, taigi ir CK 6.249 straipsnio nuostatos dėl atsakingo asmens gautos naudos ar nukentėjusio asmens negautų pajamų atlyginimo, todėl, vadovaujantis CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019, 55 punktas). Taigi, priešingai nei kasaciniame skunde teigia atsakovai, pagal aktualią kasacinio teismo praktiką priteisiant nuostolių atlyginimą pažeidėjo gautos naudos forma iš bendrais veiksmais žalą padariusių asmenų nėra svarbu, ar faktiškai turtinę naudą iš pažeidimo gavo visi atsakovai kartu, ar tik vienas ar keletas jų atskirai.

78.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovė A. J., būdama fabriko generalinė direktorė bei disponuodama fabriko komercinėmis (gamybinėmis) paslaptimis, jomis pasinaudojo UAB „Gerovės prekyba“ veikloje ir jas atskleidė savo sutuoktiniui L. J., o šis šią informaciją panaudojo UAB „Gerovės konservai“ veikloje; taip pat kai atsakovų fizinių asmenų įsteigtos ir (ar) vadovaujamos atsakovės UAB „Gerovės konservai“ gamino, o UAB „Gerovės prekyba“ realizavo produkciją su klaidinamai panašiu į fabriko prekių ženklu bei fabriko pakuočių ir etikečių dizainu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atskirti atsakovų prievolių dalis nagrinėjamu atveju nėra įmanoma, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė atlyginant fabriko patirtus nuostolius (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija nusprendžia, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta teisingai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, atlyginimą, ir nenukrypstant nuo aktualios kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.

Dėl ieškovės naudai priteisto žalos atlyginimo dydžio (CK 6.249 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo)

79.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019, 59 punktas).

80.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas).

81.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-916/2018, 46 punktas). Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

82.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad teismo galimybės nustatyti konkretų ieškovės patirtų nuostolių dydį šioje byloje yra labai ribotos, byloje atliktų ekspertizių aktų turinys yra neišsamus, nes nei ieškovė UAB „Gerovės“ konservų fabrikas, nei atsakovės UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ nepateikė ekspertėms reikiamų veiklos ir buhalterinių dokumentų. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui priteistina nuostolių atlyginimo suma nustatytina atsižvelgiant į sumą, kuria fabriko komercinės paslaptys buvo įvertintos pačios tuometinės fabriko vadovės – atsakovės A. J., nustatant baudą už komercinės paslapties atskleidimą.

83.       Atsakovai, kasaciniu skundu nesutikdami su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nurodo, kad įsipareigojime neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties už jos atskleidimą nustatytas baudos dydis negali būti prilyginamas nei fabriko negautų pajamų dydžiui, nei atsakovų neteisėtai gautai naudai, nei fabriko verslo vertei, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo dydžiu vadovavosi nepagrįstai, juolab kad šis įsipareigojimas ieškovių nebuvo pasirašytas. Atsakovai taip pat teigia, kad vadovautis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi šioje byloje teismui nebuvo teisinio pagrindo, nes fabriko verslo vertė šioje byloje galėjo būti nustatyta atliekant ekspertizę; būtent šią vertę įpareigojo nustatyti Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-450-464/2020, kuria ši byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau ieškovės joms tenkančios įrodinėjimo pareigos nevykdė, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai į tai neatsižvelgė.

84.       Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydis yra fakto klausimas, todėl jis kasaciniame teisme gali būti nagrinėjamas tik tikrinant, ar spręsdami šį klausimą teismai teisingai taikė įstatymą, t. y. tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014). Atsakovai kasaciniame skunde iš esmės kelia du teisės klausimus: 1) ar nagrinėjamoje byloje buvo teisinis pagrindas taikyti CK 6.249 straipsnio 1 dalį, t. y. ar yra šioje teisės normoje nurodyta sąlyga, kad nuostolių dydis negali būti tiksliai įrodytas, ir 2) ar nustatydamas konkretų nuostolių dydį apeliacinės instancijos teismas laikėsi šios nutarties 81 punkte aptartų proceso teisės normų reikalavimų.

85.       Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2020 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-450-464/2020 grąžindamas šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, kad šioje byloje kilusio ginčo kvalifikavimas pagal nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančias teisės normas yra negalimas, kadangi, fabrikui savanoriškai nutraukus veiklą, nėra vieno iš Konkurencijos įstatyme nustatytų požymių – tarpusavio konkurencijos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra faktinės bei teisinės prielaidos spręsti, ar faktiškai fabriko veikla nebuvo neatlygintinai perkelta į atsakovams A. J. ir L. J. priklausančias ir (ar) jų vadovaujamas bendroves, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo fabriko negautas pajamas ar atsakovių UAB ,,Gerovės konservai“ ir UAB ,,Gerovės prekyba“ grynąjį pelną; ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes bei pateiktus jas pagrindžiančius įrodymus pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti žalos, susijusios su verslo perkėlimu, atlyginimo aspektu, nustatydamas ir tokią svarbią žalos atlyginimui aplinkybę, kokia buvo fabriko, kaip verslo visumos, vertė jo perkėlimo momentu. 

86.       Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ieškovės pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad, jų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino nesąžiningos konkurencijos veiksmų apibrėžimą iki tiesioginio konkuravimo tuo pačiu metu ir tame pat rinkos segmente atvejų. Tačiau, net ir laikantis pozicijos, kad atsakovų atlikti veiksmai nevertintini kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai, jie turėtų būti kvalifikuojami kaip neteisėto komercinės paslapties atskleidimo, perdavimo ir panaudojimo veiksmai, už kuriuos taikytina civilinė atsakomybė pagal CK 1.116 straipsnį. Ieškovės atkreipė dėmesį į tai, kad nustatant žalos, padarytos neteisėtu komercinės paslapties panaudojimu, dydį taikomi iš esmės tie patys kriterijai, kaip ir nesąžiningos konkurencijos atveju. Ieškovės taip pat nurodė, kad fabriko verslo vertė jo perkėlimo momentu nebuvo nustatyta būtent dėl atsakovės A. J. kaltės, šiuo metu tokios vertės objektyviai nustatyti nebeįmanoma, dėl tokio bandymo ieškovės patirtų dideles papildomas išlaidas, o nustatyta verslo vertė ir reikalavimas tik dėl šios vertės atlyginimo neužtikrintų atsakovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos teisingo ir visiško atlyginimo.

87.       Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės atsisakė padarytą žalą įrodinėti remdamosi fabriko verslo verte ir toliau ją įrodinėjo pagal fabriko negautų pajamų ir atsakovų gautos naudos kriterijus. Todėl, sprendžiant dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar toks atsisakymas per se (pats savaime) laikytinas netinkamu ieškovėms tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymu, t. y. ar ieškovės privalėjo padarytą žalą įrodinėti būtent pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-450-464/2020 nurodytą fabriko, kaip verslo visumos, vertę jo perkėlimo momentu.

88.       Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK nuostatas (CPK 362 straipsnio 2 dalis) privalomas pobūdis yra suteikiamas tik kasacinio teismo nutartyse pateiktiems teisės taikymo išaiškinimams.

89.       Kasacinio teismo praktikoje Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodyta konkurentų sąvoka aiškinama plačiai, kaip apimanti ne tik tuos subjektus, kurie atitinkamu laiko momentu faktiškai susiduria su tarpusavio konkurencija rinkoje, bet ir tuos subjektus, kurie su tarpusavio konkurencija tik gali susidurti. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011 konstatuota, kad įstatymų leidėjas nenustatė jokių imperatyvių apribojimų bankrutuojančiai įmonei verstis ūkine komercine veikla, dėl kurių ši būtų vertinama kaip eliminuota iš konkurencinių santykių, taigi savaime negalinti būti konkurente Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies prasme. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad net ir nutraukusios ūkinę komercinę veiklą bankrutuojančios įmonės komercinės paslaptys, verslo partnerių kontaktai, interneto svetainės adresas ir panašūs objektai gali patekti į įmonės nematerialiojo turto (aktyvų) sudėtį, kurią realizavus kaip visumą ar dalimis galėtų būti apsaugoti įmonės kreditorių interesai, todėl jie gali būti saugomi per konkurencijos teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo III skyriuje „Nesąžininga konkurencija“ nevartojama sąvoka „konkurentas“, todėl nėra pagrindo šio skyriaus normas, draudžiančias nesąžiningos konkurencijos veiksmus, aiškinti siaurai. Aiškinant šias normas visų pirma atsižvelgtina į Konkurencijos įstatymo paskirtį ir tikslus – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Nustatant, ar buvo atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, svarbiausia yra vertinamų veiksmų pobūdis ir tikslas.

90.       Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-450-464/2020 pateiktas išaiškinimas, kad savanoriškas fabriko konservų gamybos veiklos nutraukimas pats savaime lemia negalimumą atsakovų veiksmus kvalifikuoti kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, viena vertus, neatitinka šios nutarties 89 punkte aptartos kasacinio teismo praktikos. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė ieškovės, ginčo teisinių santykių kvalifikavimas pagal CK 1.116 straipsnį, o ne Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepašalina ieškovių galimybės reikalaujamą priteisti žalos atlyginimą skaičiuoti pagal fabriko negautų pajamų ar atsakovų iš neteisėtos veiklos gautos naudos kriterijus.

91.       Minėta, kad bylose dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, panaudojimo ar atskleidimo ieškovui padaryta žala gali būti skaičiuojama atsižvelgiant į skirtingus kriterijus, siekiant užtikrinti, kad nukentėjęs komercinės paslapties turėtojas kiek įmanoma galėtų būti sugrąžintas į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei neteisėti veiksmai nebūtų buvę atlikti. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad komercinės paslapties turėtojas galėtų būti imperatyviai įpareigotas rinktis konkretų jam padarytos žalos apskaičiavimo būdą. Tokį būdą, atsižvelgdamas inter alia (be kita ko), į įrodinėjimo galimybes, pasirenka pats ieškovas. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-450-464/2020 nurodytas žalos skaičiavimo būdas – pagal fabriko, kaip verslo visumos, vertę jo perkėlimo momentu – laikytinas tik vienu iš galimų žalos įrodinėjimo būdų, o vien ta aplinkybė, kad ieškovės šio būdo nepasirinko, pati savaime negali būti vertinama kaip netinkamas ieškovėms tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstu ieškovių argumentą, kad fabriko verslo vertė jo perkėlimo momentu nebūtinai tiksliausiai atspindėtų fabrikui padarytą žalą, t. y. atsakovų pasisavintų fabriko komercinių paslapčių tikrą ar potencialią vertę, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad fabrikas, atsižvelgdamas į tam tikru momentu egzistuojančias rinkos sąlygas, šias paslaptis galėjo nuspręsti realizuoti vėliau arba nutrauktą konservų gamybos veiklą atnaujinti.

92.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad vadovautis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi šioje byloje apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo, nes fabriko verslo vertė verslo perkėlimo momentu galėjo būti nustatyta. Ieškovėms pasirinkus padarytą žalą įrodinėti kaip fabriko negautas pajamas ir atsakovų gautą naudą, CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo prasme reikšminga tai, ar pagal bylose surinktus įrodymus buvo galima tiksliai nustatyti padarytos žalos dydį bent pagal vieną iš nurodytų kriterijų. Atsakovai kasaciniu skundu neginčija apeliacinės instancijos teismo išvados, kad žalos dydis pagal nurodytus kriterijus šioje byloje negalėjo būti tiksliai nustatytas.

93.       Kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį teismas konkretų nuostolių dydį nustato įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į šalims tenkančią įrodinėjimo naštą ir įrodinėjimo šios kategorijos bylose ypatumus. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei pasiekiamas teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (šios nutarties 57, 81 punktai).

94.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nesąžiningos konkurencijos bylose ieškovui įrodyti, kokią pelno dalį atsakovas gavo iš neteisėto komercinės paslapties panaudojimo, gali būti apskritai neįmanoma, todėl neįmanomumas įrodyti gali būti viena iš sąlygų perkelti įrodinėjimo naštą. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą priteisti neteisėtai komercine paslaptimi pasinaudojusio asmens neteisėtai gautą naudą, tenka pareiga įrodyti atsakovo gautą bendrąjį pelną, o atsakovas, nesutikdamas su reiškiamu reikalavimu, turi pareigą įrodyti, kad jo gautas pelnas ar jo dalis yra teisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 90 punktas).

95.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

96.       Ieškovės patikslintame ieškinyje nurodė, kad padarytą žalą vertina ne mažiau kaip 240 000 ?ur, ir pateikė šio dydžio skaičiavimus pagal byloje atliktų ekspertizių duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šiais skaičiavimais nesivadovavo, atsižvelgdamas į tai, kad ekspertizės aktų turinys yra neišsamus, o šį neišsamumą lėmė tai, kad atsakovės UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ nepateikė ekspertėms reikiamų veiklos ir buhalterinių dokumentų. Pažymėtina, kad ekspertizės aktų neišsamumas apeliacinės instancijos teismo iš esmės buvo įvertintas ieškovių nenaudai, priteisiant fabrikui mažesnę nei ieškiniu reikalautą sumą. Ieškovės aptariamo teismo procesinio sprendimo neginčija.

97.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nustačius, jog atsakovės UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ savo veikloje naudojo fabriko komercines paslaptis, būtent atsakovėms teko našta įrodyti, kad jų gautas pelnas ar jo dalis yra teisėti (šios nutarties 94 punktas). Atsakovėms nepateikus ekspertėms reikiamų veiklos ir buhalterinių dokumentų, ši aplinkybė vertintina ne ieškovių, vykdžiusių joms tenkančią įrodinėjimo pareigą, o atsakovių nenaudai.

98.       Teisėjų kolegija sutinka, kad įsipareigojime neatskleisti komercinės (gamybinės) paslapties nustatyta 150 000 Eur dydžio bauda nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip minimalūs neįrodinėtini nuostoliai (netesybos), inter alia, atsižvelgiant į tai, kad šis įsipareigojimas, kurio ieškovės nepasirašė, negali būti vertinamas kaip šalis saistantis konfidencialumo susitarimas. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nurodytas įsipareigojimas teismo apskritai negalėjo būti vertinamas kaip vienas iš kriterijų nustatant fabrikui padarytos žalos dydį. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nurodytas baudos dydis rodo, kokia suma žalą, galinčią atsirasti dėl neteisėto fabriko komercinių paslapčių atskleidimo, įvertino pati tuometinė fabriko vadovė atsakovė A. J. Nesant galimybės tiksliai nustatyti fabrikui padarytos žalos dydį pagal atsakovių iš pažeidimo gautą naudą dėl pačių atsakovių nepateiktų jų veiklos ir buhalterinių dokumentų, byloje nesant įrodymų, kad šių dokumentų nepateikimą lėmė objektyvios, nuo atsakovių valios nepriklausančios aplinkybės, taip pat nesant įrodymų (ir atsakovams to neįrodinėjant kasaciniame skunde), kad apeliacinės instancijos teismo priteista nuostolių atlyginimo suma aiškiai viršija UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ iš pažeidimo gautą naudą, nėra pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas fabrikui iš atsakovų būtent tokią nuostolių atlyginimo sumą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, reikalaujančios žalos dydį nustatyti įvertinus abiejų šalių pateiktus įrodymus ir atsižvelgiant į joms tenkančią įrodinėjimo naštą.

Dėl priežastinio ryšio

99.       Atsakovai kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir fabrikui padarytos žalos egzistavimą, netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsakovų teigimu, tiek skaičiuojant žalą pagal fabriko negautų pajamų kriterijų, tiek ją skaičiuojant pagal pažeidėjo gautos naudos kriterijų, turėjo būti įrodyta, kad fabrikas būtų gavęs atitinkamas pajamas (naudą), jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų. Kadangi fabrikas nuo 2016 m. sausio 1 d. savanoriškai nebevykdė su konservų gamyba ir prekyba susijusios komercinės veiklos, pajamų (naudos) negavimas priežastiniu ryšiu susijęs su paties fabriko sprendimu, o ne atsakovų veiksmais. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus taip pat pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

100.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Teismas turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

101.       Pirma, kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vien galimybės komercinės paslapties turėtojui ja pasinaudoti nebuvimas ar nepageidavimas tokią informaciją naudoti konkrečiu laiko momentu savaime nereiškia nei to, kad kitiems subjektams atsiranda teisė atlikti su jos paviešinimu ar pasinaudojimu ja susijusius veiksmus, nei to, kad, juos atlikus, komercinės paslapties turėtojui nepadaroma žala (šios nutarties 46 punktas). Vien ta aplinkybė, kad fabrikas tam tikru momentu priėmė sprendimą nebevykdyti su konservų gamyba ir prekyba susijusios komercinės veiklos, nereiškia, kad fabrikas dėl to neteko galimybės gauti naudą iš turimų komercinių paslapčių, savo nuožiūra pasirinkdamas šio pramoninės nuosavybės objekto panaudojimo būdą (šios nutarties 45 punktas). Būtent atsakovų neteisėti veiksmai šią fabriko galimybę apribojo.

102.       Antra, atsakovų iš neteisėto svetimo pramoninės nuosavybės objekto panaudojimo gauta nauda laikytina teisėtai priklausančia šio pramoninės nuosavybės objekto savininkui, nebent atsakovai įrodytų, kad šios naudos dalis buvo nulemta paties pažeidėjo savybių ir pastangų. Šiuo atveju pripažįstama, kad atsakovo dėl jo kaltų veiksmų neteisėtai gauta nauda patvirtina ieškovo turtinius praradimus (šios nutarties 70, 75, 76 punktai). Atsakovai nagrinėjamoje byloje aplinkybės, kad jų gauta nauda (ar jos dalis) buvo nulemta paties pažeidėjo savybių ir pastangų, neįrodė.

103.       Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir fabrikui atsiradusios žalos, CK 6.247 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde pateikiamas CK 6.247 straipsnio aiškinimas, pagal kurį, ūkio subjektui priėmus sprendimą nebevykdyti komercinės veiklos kitiems asmenims iš esmės nebegalėtų kilti atsakomybė už šio ūkio subjekto komercinių paslapčių neteisėtą gavimą, atskleidimą ar panaudojimą, neatitinka nei komercinių paslapčių apsaugą ir sąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų, nei bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

104.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą procesinį sprendimą, kurio naikinti remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnis).

105.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

106.       Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, spręstinas atsiliepimą į kasacinį skundą padavusių ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

107.       Ieškovės prašo priteisti iš atsakovų kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jas patyrusiai ieškovei UAB „Gerovės“ konservų fabrikui, už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjusiai 3263,85 Eur. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovės pateikė jų realumą patvirtinančius įrodymus. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktas tinkamai, tačiau prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą maksimalų dydį – 3026,85 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą paregimą. Dėl to ieškovių prašymas tenkintinas iš dalies, sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto maksimalaus dydžio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis). Nurodytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis.

108.       Teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimas turėtų būti priteisiamas valstybei iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta 2,13 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, t. y. mažiau nei minimali 5 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš atsakovų nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gerovės“ konservų fabrikui iš atsakovų A. J. ir L. J. po 1513,42 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus trylika Eur 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Andžej Maciejevski