Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2022-11-17][nuasmeninta nutartis byloje][e3K-3-257-823-2022].docx
Bylos nr.: e3K-3-257-823/2022
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
"Compensa Vienna Insurance Group", akcinė draudimo bendrovė 304080146 atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 193180814 Ieškovas
Kategorijos:
2.1. Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
2. SU PRIEVOLIŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.6.4. Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)
2.6. Prievolių teisė
2.1.27. Bylos dėl draudimo

?

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Civilinė byla Nr. e3K-3-257-823/2022

        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09745-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.4

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, mokančios nepilnamečiam vaikui socialinio draudimo našlaičių pensiją (toliau – ir našlaičių pensija), teisės reikalauti iš draudiko, apdraudusio vaiko tėvo, žuvusio eismo įvykyje, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinę atsakomybę, mokamų pensijos sumų atlyginimo tuo atveju, kai transporto priemonės vairuotojas žuvo dėl savo paties neatsargių veiksmų, t. y. byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nurodytus teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyrius prašė priteisti iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 3289,86 Eur žalos, apskaičiuotos kaip 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. L. S. mokėta socialinio draudimo našlaičių pensija, atlyginimo.

3.       Ieškovas nurodė, kad A. S., 2018 m. birželio 26 d. vairuodamas motociklą, atsitrenkė į automobilį „Audi A4“. A. S. 2018 m. birželio 27 d. mirė dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų. Žuvusysis pripažintas eismo įvykio kaltininku, ikiteisminis tyrimas 2019 m. birželio 26 d. nutrauktas. A. S. civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – ir TPVCAPDĮ) apdrausta Seesam Insurance AS Lietuvos filiale (nuo 2020 m. liepos 1 d. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“). Ieškovas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu žuvusiojo A. S. dukteriai L. S. nuo 2018 m. birželio 27 d. iki 2031 metų paskyrė ir moka socialinio draudimo našlaičių pensiją, iki 2020 m. vasario 29 d. išmokėjo 3289,86 Eur. Ieškovo nuomone, išmokėjęs L. S. nurodytą našlaičių pensijos sumą, VSDFV biudžetas patyrė žalą, todėl ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi atgręžtinio reikalavimo teisę gauti jos atlyginimą iš žalą padariusio A. S. civilinę atsakomybę apdraudusios atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu tenkino ieškinį – priteisė ieškovui iš atsakovės 3289,86 Eur žalos atlyginimo.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudė motociklo „Honda CBR 1000“ valdytojų civilinę atsakomybę nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. spalio 19 d. A. S., 2018 m. birželio 26 d. vairuodamas nurodytą motociklą, atsitrenkė į automobilį „Audi A4“. Eismo įvykyje žuvo motociklo valdytojas. Jis pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, ikiteisminis tyrimas 2019 m. birželio 26 d. nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

6.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog eismo įvykį sukėlė A. S., jo veiksmų neteisėtumas įrodytas. A. S., būdamas L. S. tėvas, pagal įstatymą turėjo pareigą teikti dukteriai išlaikymą. Žūdamas dėl savo paties neatsargių veiksmų, A. S. padarė žalos ne tik eismo įvykyje dalyvavusiems asmenims (motociklo keleivei, automobilio vairuotojui ir keleiviams), bet ir eismo įvykyje nedalyvavusiai ir dėl eismo įvykio tėvo bei iš jo gaunamo išlaikymo netekusiai L. S. Ieškovas už 2018 m. birželio 27 d. – 2020 m. vasario 29 d. laikotarpį išmokėjo L. S. iš fondo biudžeto lėšų 3289,86 Eur našlaičių pensiją.

7.       Teismo vertinimu, tarp A. S. neteisėtų veiksmų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto patirtų išlaidų yra tiesioginis priežastinis ryšys. A. S. žuvus, ieškovas, vykdydamas įstatymo priskirtą pareigą mokėti socialinio draudimo našlaičių pensiją, patiria ir ateityje tikėtinai patirs išlaidas. Kitaip tariant, ieškovas patyrė (ir tebepatiria) žalą dėl A. S. sukelto eismo įvykio, kurio pasekmė – paties A. S. žūtis.

8.       Teismas nusprendė, kad visos eismo įvykio kaltininko civilinės atsakomybės sąlygos (neatsargumu pasireiškusi A. S. kaltė, pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai ir nepažeisti Kelių eismo taisyklių nevykdymu pasireiškę A. S. neteisėti veiksmai, žalos dydis ieškovui mokant našlaičių pensiją L. S., priežastinis ryšys tarp A. S. neteisėtų veiksmų ir ieškovo patiriamos žalos mokant našlaičių pensiją) byloje yra įrodytos. Taigi atsakovė, kaip A. S. civilinės atsakomybės draudikė, turi pareigą atlyginti ieškovui išlaidas, kurias jis patiria mokėdamas našlaičių pensiją L. S., nes šios ieškovo pareigos vykdymas tiesiogiai susijęs su eismo įvykio pasekme – A. S. žūtimi.

9.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2022 m. vasario 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė turi pareigą atlyginti socialinio draudimo įstaigos patirtą žalą (išmokėtą našlaičių pensiją).

11.       Kolegija pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalies normoje neišskirta žala eismo įvykį sukėlusio asmens gyvybei. Tačiau šioje byloje analizuojama situacija, kai žala padaryta eismo įvykyje nedalyvavusiam nepilnamečiam vaikui, bet ne pačiam žalą sukėlusiam asmeniui. Aplinkybė, kad vaiko tėvas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kolegijos vertinimu, nepaneigia, kad nepilnametis vaikas patyrė žalos netekdamas tėvo. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje užtikrinta vaiko teisė gauti žalos atlyginimą, jei jis buvo mirusiojo išlaikomas.

12.       Kolegija nurodė, kad TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinti atvejai, kai draudikas neturi pareigos atlyginti žalą, t. y. nustatyta, kad draudikas nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui. Nepilnamečio vaiko patirta žala, nors ir kilusi dėl jo tėvo veiksmų, nepatenka tarp nurodytoje teisės normoje įtvirtintų atvejų. Gauti išlaikymą ir paramą iš tėvo yra išskirtinė vaiko teisė. Dėl to, nors nagrinėjamu atveju vaikas tiesiogiai nedalyvavo eismo įvykyje, jis turi teisę gauti žalos atlyginimą.

13.       Kolegija konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalį, 15 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, jog mirusiojo, kuris kaltas dėl eismo įvykio, vaikas turi teisę gauti žalos atlyginimą, nes buvo mirusiojo išlaikomas ir jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą.

14.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog kaltas dėl eismo įvykio asmuo padarė žalos pats sau, o ne nepilnamečiam vaikui. Žuvus nepilnamečio vaiko tėvui, vaikas neteko jo išlaikymo ir paramos. Išlaikymo prievolė – asmeninė, ji neperleidžiama kitiems asmenims (CK 3.192 straipsnis). Žuvusio A. S. kaltė pasireiškė neatsargumu, neteisėti veiksmai – Kelių eismo taisyklių nesilaikymu. Ieškovas žalos dydį grindė išmokėta našlaičių pensija. Atsakingo už eismo įvykį asmens (vaiko tėvo) kaltę, neteisėtus veiksmus ir vaiko patirtą žalą sieja priežastinis ryšys. Dėl to socialinio draudimo įstaiga regreso teise gali reikalauti atlyginti žalą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

15.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      A. S. žūtis eismo įvykio metu jo mažametei dukteriai nepadarė žalos, kaip ji suprantama pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles. A. S. savo neatsargiais veiksmais pats sau atėmė gyvybę, o tai, kad dėl to jis nebegali teikti išlaikymo mažametei dukteriai, reiškia ne deliktinių civilinės atsakomybės santykių atsiradimą tarp jo ir jo dukters, o jo asmeninių prievolių išlaikyti dukterį pasibaigimą. Savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo negali tikėtis, kad jo asmenines prievoles teikti išlaikymą po jo mirties tęs jo civilinės atsakomybės draudikas.

15.2.                      TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Taigi, atsakovė, kaip TPVCAPD draudikė, išmokėti išmoką padarytai žalai atlyginti gali tik tokiu atveju, jeigu transporto priemonės valdytojui kyla civilinė atsakomybė. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vadinasi, civilinei atsakomybei kaip turtinei prievolei būdingos kelios šalys, iš kurių viena turi teisę reikalauti, o kita privalo atlyginti nuostolius. Šiuo konkrečiu atveju A. S. žalą padarė pats sau, todėl turtinė prievolė civilinės atsakomybės pavidalu nesusiformavo. Nesant civilinės atsakomybės kaip turtinės prievolės, draudimo išmoka pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalį apskritai negalima.

15.3.                      TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalyje nurodyta, kad žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui – žala nukentėjusio trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo. To paties įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, akivaizdu, kad teisė į žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo atsiranda tik tais atvejais, kai žalą sukėlęs asmuo ir žuvęs maitintojas yra ne tas pats asmuo, bet žuvęs maitintojas yra trečiasis asmuo žalą sukėlusio asmens atžvilgiu.

15.4.                      Pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalį draudikas nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui. Iš šios įstatymo nuostatos akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė išimtis dėl draudimo išmokų mokėjimo tais atvejais, kai asmuo, valdantis transporto priemonę, žalą padaro pats sau.

16.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

16.1.                      Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 2 straipsnio 22 dalį, 15 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, jog mirusiojo, kuris kaltas dėl eismo įvykio, vaikas turi teisę gauti iš jo išlaikymą. A. S., būdamas L. S. tėvas, turėjo įstatyme nustatytą pareigą teikti nepilnametei dukteriai išlaikymą iš savo uždirbamų lėšų ir žūties atveju padarė žalą ne tik tiesiogiai eismo įvykyje dalyvavusiems asmenims (motociklo keleivei, automobilio vairuotojui ir keleiviams), bet ir eismo įvykyje tiesiogiai nedalyvavusiai ir dėl eismo įvykio tėvo bei iš jo gaunamo išlaikymo netekusiai L. S. Ieškovas, vykdydamas įstatymo priskirtą pareigą mokėti našlaičių pensiją L. S., patiria ir ateityje patirs išlaidas, tai reiškia, patyrė (ir tebepatiria) žalą būtent dėl A. S. sukelto eismo įvykio, kurio pasekmė – A. S. žūtis. Atitinkamai atsakovė, kaip A. S. civilinę atsakomybę apdraudusi draudikė, turi pareigą dėl šio eismo įvykio, kurio kaltininkas yra draudėjas, atsiradusią žalą atlyginti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl socialinio draudimo našlaičių pensijos esmės ir tikslų

 

17.       Byloje kilęs ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos teisės regreso tvarka reikalauti iš eismo įvykio metu žuvusio dėl šio eismo įvykio kalto asmens civilinės atsakomybės draudiko žuvusiojo nepilnamečiam vaikui išmokėtos socialinio draudimo našlaičių pensijos sumos. Todėl, sprendžiant dėl ginčo šalis siejančių teisinių santykių pobūdžio, visų pirma aptartina šios pensijų rūšies paskirtis ir tikslai.

18.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis įtvirtina, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose nustatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.

19.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“, inter alia (be kita ko), reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. ir 2008 m. balandžio 28 d. nutarimai).

20.       Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik nustatyti nurodytų pensijų rūšis, bet ir įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą. Kitaip nebūtų realizuota valstybei tenkanti pareiga nustatyti pakankamas Konstitucijoje įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Konstitucijoje įtvirtintos socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją – padėti asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Tačiau socialinio solidarumo principas pilietinėje visuomenėje nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

21.       Valstybinis socialinis draudimas (toliau – ir socialinis draudimas) – valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba įstatymų nustatytais atvejais šioje dalyje nurodytiems asmenims išmokamos įstatymų nustatyto dydžio išmokos (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 2 straipsnio 15 dalis). Valstybinio socialinio draudimo išmokos – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudžiamajam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys (VSDĮ 2 straipsnio 12 dalis).

22.       VSDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip viena iš socialinio draudimo rūšių įvardytas pensijų socialinis draudimas. Pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo rūšys reglamentuojamos šiuo ir atskirų socialinio draudimo rūšių įstatymais (VSDĮ 3 straipsnio 2 dalis).

23.       Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – SDPĮ) (SDPĮ 1 straipsnio 1 dalis). Viena iš socialinio draudimo pensijų rūšių – socialinio draudimo našlaičių pensija, kuri skiriama mirusio asmens vaikams (įvaikiams), jeigu tenkinamos šio įstatymo nustatytos sąlygos (SDPĮ 2 straipsnio 14 dalis, 5 straipsnio 4 punktas).

24.       Pagal SDPĮ 35 straipsnio 1 dalį teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo (paskelbto mirusiu) asmens vaikai ir įvaikiai, atitinkantys SDPĮ 38 straipsnyje nustatytą amžiaus ir kitus kriterijus, jeigu asmuo mirties (paskelbimo mirusiu) dieną atitiko šias sąlygas: 1) buvo įgijęs teisę gauti netekto darbingumo (invalidumo) pensiją ar senatvės pensiją (atsižvelgiant į mirusiojo (paskelbto mirusiu) amžių) arba gavo vieną iš šių pensijų; 2) įgijo SDPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus atitinkantį minimalųjį stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti, t. y.

įstatymų nustatytą laikotarpį apdraustas asmuo ir (arba) jo draudėjas mokėjo pensijų socialinio draudimo įmokas (SDPĮ 2 straipsnio 11, 12 dalys). SDPĮ 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti našlaičių pensiją, ši pensija apskaičiuojama pagal mirusio asmens gautos ar galėjusios priklausyti pensijos bendrosios ir individualiosios dalių dydį. 

25.       Taigi, tiek teisės gauti socialinio draudimo pensiją įgijimas, tiek jos dydis priklauso nuo apdrausto asmens indėlio sudarant materialiąsias šios pensijos mokėjimo prielaidas. Įvykus įstatyme nustatytam draudžiamajam įvykiui, apdraustasis asmuo, o įstatymų nustatytais atvejais – jo šeimos nariai – įgyja teisę į socialinio draudimo išmoką. Asmens indėlį apibrėžia valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų dydis ir laikas, kurį šios įmokos buvo mokamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (SDPĮ 2 straipsnio 14 dalis, 5 straipsnio 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai socialinio draudimo našlaičio pensiją skirti nėra pagrindo dėl nepakankamo asmens indėlio ir neatitikties Socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytiems kriterijams, Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo 911 straipsniai suteikia teisę į šalpos našlaičio pensiją, tokiu būdu užtikrinant Konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojamą socialinę paramą visiems piliečiams, kurie dėl įstatymuose nustatytų priežasčių nėra aprūpinti. Pažymėtina, kad socialinio draudimo pensija užtikrina didesnį aprūpinimą nei šalpos pensija, nes apdraustasis asmeniniu indėliu sukuria tam materialinį pagrindą ir taip įgyja teisėtą lūkestį, kad draudžiamojo įvykio atveju jis ar jo šeimos nariai gaus jo indėliu užtikrintą didesnį aprūpinimą.

 

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios našlaičių socialinio draudimo pensiją žuvusio eismo įvykio kaltininko nepilnamečiam vaikui, regreso teisės į eismo įvykio kaltininko transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiką

 

26.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reglamentuojamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Šiuo draudimu suteikiama apsauga nurodyta TPVCAPDĮ 3 straipsnyje: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis); transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 2 dalis); šio įstatymo nustatyta tvarka nei draudikas, nei Biuras nemoka išmokos dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, jo naudojamai transporto priemonei ir joje esančiam turtui bei kitam tos transporto priemonės draudėjo ar savininko turtui (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalis).

27.       Taigi, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga pasireiškia tuo, kad nukentėjusio trečiojo asmens dėl eismo įvykio patirtą žalą atlygins draudikas, jei už ją atsakingam transporto priemonę naudojusiam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė ir nėra įstatyme nustatytų sąlygų, atleidžiančių draudiką nuo išmokos mokėjimo. Šios apsaugos nauda yra ta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, visada gaus žalos atlyginimą, o už žalos padarymą atsakingas asmuo išvengs finansinių nuostolių, susijusių su šios žalos atlyginimu, tačiau jam pačiam jo patirtų eismo įvykio metu nuostolių jo transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikas nekompensuos. Vadinasi, vienas iš eismo įvykio dalyvių, kuris pripažįstamas kaltu, paprastai visada patirs tam tikrą nekompensuojamą žalą, susijusią su jo valdoma transporto priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2021, 44 punktas).

28.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas trečiojo asmens naudai, todėl paaiškėjus, kad nėra sąlygų apdrausto transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti, trečiasis asmuo praranda įstatyme nustatytą teisę gauti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-686/2016, 21 punktas).

29.       Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų. Socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2021, 37, 46 punktai).

30.       CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Tačiau ši teisė neatsiranda, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

31.       Apibendrinus aptartą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką konstatuotina, kad ieškovo šioje byloje pareikštas reikalavimas teismo galėjo būti patenkintas tik nustačius, kad: 1) dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo už šį įvykį atsakingas asmuo (A. S.), buvo padaryta žala trečiajam asmeniui, kaip ji suprantama pagal TPVCAPDĮ nuostatas; 2) dėl šios žalos padarymo kyla A. S. civilinė atsakomybė ir nėra įstatyme nustatytų sąlygų, atleidžiančių draudiką nuo išmokos mokėjimo; 3) ieškovas pagal įstatymą turi regreso teisę reikalauti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos sumos (socialinio draudimo našlaičių pensijos) iš žalą padariusio asmens A. S. ar jo civilinės atsakomybės draudiko.

32.       Bylą nagrinėję teismai tenkino ieškovo šioje byloje pareikštą reikalavimą, konstatavę, kad eismo įvykio, kurio metu žuvo už šį įvykį atsakingas asmuo A. S., metu buvo padaryta žala, pasireiškusi maitintojo netekimu, šiame eismo įvykyje nedalyvavusiai nepilnametei L. S.; už šią žalą yra atsakingas A. S., kurio civilinę atsakomybę yra apdraudusi atsakovė; tarp A. S. neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtų išlaidų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismų vertinimu, ieškovas, išmokėjęs L. S. nustatyto dydžio socialinio draudimo našlaičių pensiją, įgijo teisę regreso tvarka reikalauti išmokėtų sumų iš A. S. civilinės atsakomybės draudiko. Teisėjų kolegija šias teismų išvadas pripažįsta teisiškai nepagrįstomis.  

33.       Kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo atsakovė, žuvusįjį A. S. ir jo nepilnametę dukterį siejo išlaikymo prievolė. Išlaikymo prievolė yra asmeninė, todėl nepaveldima (CK 5.1 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra grynai asmeninio pobūdžio turtinės prievolės (lot. intuitu personae), todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). CK 6.128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Pareigą teikti išlaikymą turinčio asmens mirties atveju išlaikymo prievolė pereina jo įpėdiniams, tačiau tik tiek, kiek leidžia paveldimas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013). Jokių kitų išlaikymo prievolės perėjimo atvejų įstatymas neįtvirtina. Taigi, nepilnamečio teisė į išlaikymą užtikrinama, kol tą leidžia palikimo dalis, kurią paveldi kiti įpėdiniai. Dėl to paveldėjimo atveju ši teisė saisto paveldėtą turtą, o ne įpėdinį (šis turi teikti išlaikymą iki pilnametystės tik iš paveldėto turto), t. y. mirusiojo įpėdiniai už išlaikymo prievolės vykdymą savo asmeniniu turtu neatsako, nesvarbu, kokiu būdu priimtas palikimas. Pažymėtina tai, jog išlaikymo pareiga (tik kaip palikėjo skola) įpėdiniams pereina nepriklausomai nuo to, ar asmuo paveldi pagal įstatymą, ar pagal testamentą, tačiau niekada negali viršyti paveldimo turto. Tuo atveju, kai vaikas, kuriam buvo teikiamas išlaikymas, visą turtą paveldi pats, išlaikymo prievolė pasibaigia kreditoriaus ir skolininko sutapimu (CK 6.126 straipsnio 1 dalis).

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog, eismo įvykio metu žuvus nepilnametės L. S. tėvui, ji plačiąja prasme laikytina patyrusia žalą, ši išvada pati savaime nėra pakankama spręsti, kad tarp paties žuvusiojo A. S. ir jo nepilnametės dukters atsirado civilinės atsakomybės teisinis santykis ir kad L. S. patirta žala vertintina kaip žala, atlygintina pagal TVPCADĮ nuostatas.

35.       Pagal TVPCADĮ 2 straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala  per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TVPCADĮ 15 straipsnio 5 dalyje apibrėžta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo; asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam; teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

36.       Taigi, pagal TVPCADĮ 15 straipsnio 5 dalį išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo patenka į žalos, atsiradusios dėl gyvybės atėmimo, sąvoką. Lingvistiškai aiškinant nurodytą teisės normą, pažymėtina, kad pastarojoje sąvokoje pavartotas žodis „atėmimas“ reiškia prievartinį veiksmą, nukreiptą prieš kitą asmenį. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, be kita ko, nurodomos tokios žodžio „atimti“ reikšmės – prievarta paimti, nusavinti, padaryti nesamą, panaikinti, pašalinti (prieiga per internetą <https://ekalba.lt/ /atimti,%20at(si)%C4%97mimas?paieska=atimti&i=d14b9992-b5cb-47ca-a692-7749c90e83d0>). Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse sąvoka „gyvybės atėmimas“ vartojama kalbant tik apie kito žmogaus gyvybės atėmimą (BK 95, 132 straipsniai).

37.       Kaip jau minėta, vadovaujantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, draudikui nekyla prievolė mokėti išmoką dėl žalos padarymo atsakingam už žalos padarymą valdytojui, t. y. toks žalos padarymo atvejis yra nedraudžiamasis įvykis. Taigi, pagal TPVCAPDĮ nėra atlyginama žala, susijusi su paties eismo įvykio kaltininko žūtimi (jo gyvybės atėmimu).

38.       Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo pagal TPVCAPDĮ gali būti atlyginamos tik tuo atveju, kai eismo įvykio metu yra atimama gyvybė trečiajam asmeniui (teisę į šios žalos atlyginimą tokiu atveju įgyja šio žuvusio trečiojo asmens išlaikytiniai). Šios išlaidos, kaip gyvybės atėmimu padarytos žalos dalis, eismo įvykio metu žuvusio eismo įvykio kaltininko išlaikytiniams pagal TPVCAPDĮ nėra atlyginamos. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė, kaip žuvusiojo A. S. civilinės atsakomybės draudikė, privalo padengti jo nepilnametei dukteriai L. S. išmokėtas sumas, susijusias su maitintojo netekimu.

39.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vertindami, jog ieškovas nagrinėjamu atveju turi regreso teisę reikalauti iš atsakovės A. S. nepilnametei dukteriai išmokėtą socialinio draudimo našlaičių pensiją atitinkančios sumos, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šioje nutartyje aptartą socialinio draudimo našlaičių pensijos esmę. Ieškovas, paskirdamas socialinio draudimo pensiją žuvusiojo dukteriai, pripažino, kad egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos mokėti šios rūšies socialinio draudimo išmokas, dėl to byloje ginčo nėra. Minėta, kad nuo apdraustojo socialiniu draudimu pajamų skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, todėl, apdraustajam mirus, jo vaikai, vadovaujantis SDPĮ nuostatomis, įgyja teisę į socialinio draudimo našlaičio pensiją, t. y. vaiko teisė į šios pensijos išmokas atsiranda įvykus draudžiamajam įvykiui, nuo kurio rizikos draudėsi socialinio draudimo įmokas mokėjęs žuvusysis. Dėl to valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neturi pagrindo apdraustajam taikyti civilinės atsakomybės ir regreso tvarka reikalauti atlyginti už išmokėtas draudimo išmokas, nes išmokos mokamos būtent sukauptų apdraustojo socialinio draudimo įmokų pagrindu. Priešingu atveju teigiant, kad nuo gautų pajamų draudimo įmokas mokėjusiam asmeniui taikytina civilinė atsakomybė už socialinio draudimo įstaigos patiriamas išlaidas draudimo išmokų pavidalu, iš esmės būtų siekiama to paties asmens sąskaita padengti tokias išmokas pakartotinai, paneigiant draudimo paskirtį – padengti apdraustojo nuostolius, sukeltus draudžiamojo įvykio.

40.       Minėta, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos neįgyja regreso teisės į žalą padariusį asmenį, jei draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Socialinio draudimo pensijų įstatyme taip pat nenustatyta socialinio draudimo įstaigos teisė reikalauti apdraustojo civilinės atsakomybės už draudimo išmokų mokėjimą apdraustajam arba įstatyme nustatytiems naudos gavėjams dėl draudžiamojo įvykio. Socialinio draudimo esmė ir tikslai pašalina galimybę įgyvendinti socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisę į apdraustąjį, dėl kurio kaltės įvyko draudžiamasis įvykis, lėmęs draudimo išmokos mokėjimą (ar šio asmens civilinės atsakomybės draudiką), todėl ieškovo šioje byloje pareikštas reikalavimas teismų negalėjo būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

41.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir valstybinio socialinio draudimo įstaigų, išmokėjusių socialinio draudimo išmokas, regreso teisę į žalą padariusį asmenį (jo civilinės atsakomybės draudiką) reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl šios priežasties nepagrįstai patenkino ieškovo šioje byloje pareikštus reikalavimus. Tai sudaro pagrindą panaikinti byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą  ieškovo ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).

42.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (5 dalis).

43.       Tenkinus atsakovės kasacinį skundą ir priėmus naują sprendimą atmesti ieškinį, iš ieškovo priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos visų instancijų teismuose, o ieškovo bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė, paduodama apeliacinį ir kasacinį skundus, už juos sumokėjo po 74 Eur žyminio mokesčio, todėl atsakovei iš ieškovo iš viso priteistina 148 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

44.       Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 148 (vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

Gražina Davidonienė

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Egidija Tamošiūnienė

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK3 3.192 str. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus
  • e3K-3-107-1075/2021
  • e3K-3-113-686/2016
  • 3K-3-605/2012
  • CK6 6.128 str. Prievolės pabaiga mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį
  • 3K-3-155/2013
  • CK6 6.126 str. Prievolės pabaiga šalių sutapimu
  • BK
  • CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei