Civilinė byla Nr. e3K-3-66-381/2023
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00082-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.3.5.; 13.1.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Artūro Driuko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Agrotechnika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutarties Nr. e2-519-912/2022 peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos pareiškimą dėl ginčijamos finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Grūdoteka“ restruktūrizavimo byloje ir pastarosios bendrovės priešieškinį pareiškėjai dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dvipusio jurisdikcinio susitarimo (jurisdikcinio susitarimo, nukreipiančio ne į tiksliai nurodytą konkretų teismą, bet į vienos iš šalių (ieškovo, atsakovo) buveinės vietos teismą, kai konkretus bylą nagrinėsiantis teismas iš anksto nėra žinomas ir jo nustatymas priklauso nuo to, kuri iš šalių pareikš ieškinį) ribas bei teismo pareigą nukreipti šalis į šalių susitarime pasirinktą teismą tais atvejais, kai ieškovo pagal tokį jurisdikcinį susitarimą inicijuotoje byloje atsakovas pareiškia priešieškinį, taip pat nacionalinės civilinio proceso teisės normų (ne)taikymo nustatant tokio priešieškinio teismingumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja Ukrainoje registruota bendrovė RAB „Agrotechnika“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama patvirtinti 726 711,47 JAV dolerio (615 492,06 Eur) finansinį reikalavimą Lietuvoje registruotos bendrovės „Grūdoteka“ restruktūrizavimo byloje.
3. Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. gegužės 7 d. su UAB „Grūdoteka“ sudarė sojų rupinių pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjos užsakymai buvo vykdomi atskiromis užsakymų specifikacijomis, už šių įvykdymą ji sumokėdavo avansą. Bendra avanso suma, sumokėta už prekių pristatymą, yra 638 436,04 JAV dolerio, tačiau UAB „Grūdoteka“ pristatė prekių tik už 117 821,86 JAV dolerio. Kadangi skolininkė nepristatė dalies prekių ne tik specifikacijose sutartu laiku, tačiau ir rašte nurodytais terminais, pareiškėjos manymu, jai kyla pareiga sumokėti netesybas – 111 832,95 JAV dolerio. Skolininkei nepristačius produkcijos ir negrąžinus sumokėto avanso dalies, t. y. 466 616,18 JAV dolerio, pareiškėja visą laikotarpį mokėjo palūkanas bankui. Laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 14 d. iki 2021 m. vasario 28 d. pareiškėja bankui sumokėjo 46 604,41 JAV dolerio palūkanų sumą. Paaiškėjus aplinkybėms dėl nemokumo bylos iškėlimo UAB „Grūdoteka“, pareiškėja dėl analogiškos produkcijos įsigijimo sudarė sutartis su kitais tiekėjais, tačiau jiems mokėtina kaina už produkcijos toną jau buvo ženkliai didesnė, todėl ji patyrė 45 505,88 JAV dolerio papildomus nuostolius.
4. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino neginčytą pareiškėjos reikalavimo dalį – 395 203 Eur, o ginčijamą 260 095,29 JAV dolerio reikalavimo dalį išskyrė nagrinėti į atskirą bylą.
5. UAB „Grūdoteka“ Klaipėdos apygardos teisme 2021 m. spalio 20 d. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš pareiškėjos 115 735,01 Eur nuostolių atlyginimo; 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. UAB „Grūdoteka“ nurodė, kad pati patyrė nuostolių, nes, pristačius antrąją partiją, pareiškėja nesutvarkė muitinės procedūrų, todėl vagonai su prekėmis Ukrainos muitinėje prastovėjo beveik du mėnesius ir buvo grąžinti atgal į išsiuntimo vietą Latvijoje. UAB „Grūdoteka“ taip pat patyrė nuostolių dėl trečios krovinių partijos, nes, užstrigus antros partijos kroviniams Ukrainos muitinėje, pareiškėja paprašė atšaukti trečios partijos pristatymą ir grąžinti į išsiuntimo vietą vagonus su prekėmis, kurie jau buvo pakeliui į Ukrainą.
6. Pareiškėja atsiliepime į UAB „Grūdoteka“ priešieškinį prašė jį palikti nenagrinėtą; netenkinus pirmojo prašymo, prašė priešieškinį atmesti, patvirtinti pareiškėjos 260 095,29 JAV dolerio dydžio kreditoriaus reikalavimą. Pareiškėja nurodė, kad priešieškinis yra teismingas ne Lietuvos, o Ukrainos teismams.
7. Pareiškėja ir UAB „Grūdoteka“ sutartyje buvo nustačiusios dvipusį jurisdikcinį susitarimą, kuriuo aptarė ginčų sprendimo tvarką (žr. šios nutarties 21 punktą).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjos pareiškimo dėl 220 289,06 Eur finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo UAB „Grūdoteka“ restruktūrizavimo byloje.
9. Pirmosios instancijos teismas UAB „Grūdoteka“ priešieškinį tenkino, priteisė jai iš pareiškėjos 115 735,01 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
10. Teismas nurodė, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Taigi, pareiškimas yra prilyginamas ieškiniui ir yra nagrinėjamas atskiroje civilinėje byloje, kurioje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 143 straipsnio nuostatos suteikia teisę pareikšti priešieškinį. CPK 33 straipsnyje nustatyta, kad priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos pareiškimas yra prilyginamas ieškiniui ir jis yra pareikštas Klaipėdos apygardos teisme, teismas padarė išvadą, kad priešieškinis pareiškėjai yra teismingas Klaipėdos apygardos teismui.
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
12. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis) nėra proceso teisės normų, susijusių su iškeltos ir nagrinėjamos bylos, kurioje pareiškiamas priešieškinis, teismingumu. CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“) taip pat nėra su priešieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių tarptautinio civilinio proceso nuostatų. Be to, ir šalių 2020 m. gegužės 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties 10.1 papunktyje neaptarta situacija, kai jau nagrinėjamoje byloje pareiškiamas priešieškinis. Pareiškėjos kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo UAB „Grūdoteka“ restruktūrizavimo byloje klausimas išnagrinėtas vadovaujantis imperatyviosiomis nemokumo proceso teisės normomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 42 straipsniu, pateiktus kreditorių reikalavimus tvirtina juridinio asmens nemokumo bylą nagrinėjantis teismas, šiuo atveju tai yra Klaipėdos apygardos teismas.
13. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatose bankroto administratoriui nenustatyta draudimo reikšti priešieškinį; kadangi bankroto administratorius gina kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, tai jis privalo reikšti ieškinius dėl akivaizdžiai nenaudingų sandorių nuginčijimo bei skolų išieškojimo; konstatavus, kad bankroto administratorius pareiškė priešieškinį, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teismingumo, turėjo pagrindą remtis CPK 33 straipsnio 2 dalies 34 straipsnio nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013). Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad šiuo metu galiojančiame JANĮ taip pat nenustatyta draudimo nemokumo administratoriui reikšti priešieškinį, todėl tiek ĮBĮ buvęs įtvirtintas, tiek šiuo metu galiojančiame JANĮ nustatytas reglamentavimas galimybės nemokumo administratoriui reikšti priešieškinį aspektu yra vienodas (nepakitęs) ir aptartas kasacinio teismo išaiškinimas išlieka aktualus. Pasikeitus nagrinėjamos bylos teismingumui nukentėtų ne tik atsakovės teisės ir interesai, bet ir visų jos kreditorių teisėti lūkesčiai.
14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog priešieškinis – atsakovo pareikštas laikantis tam tikrų sąlygų ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese (CPK 143 straipsnis). Pagal CPK 33 straipsnio 2 dalį priešieškinis, neatsižvelgiant į jo teismingumą, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Pagal CPK 781 straipsnio 1 dalį, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Taigi sistemiškai aiškinant CPK 33 straipsnio 2 dalį, 143 straipsnį ir 781 straipsnio 1 dalį, net ir nemokumo byloje su užsienio elementu pareiškus priešieškinį, nepasikeičia Lietuvos teismams priskirtas su nemokumo byla susijusių ir pareikštų reikalavimų teismingumas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – 2021 m. spalio 20 d. priešieškinį palikti nenagrinėtą, bylos dalį dėl 260 095,29 JAV dolerio sumos pareiškėjos kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas, vietoje dvišalės sutarties nuostatų šioje byloje taikydamas nacionalinės teisės teritorinio teismingumo Lietuvos Respublikoje taisykles, pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, CPK 780 straipsnį bei šių normos turinį išaiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai).
15.2. Teritorinį teismingumą reglamentuojančios CPK normos ir pagal ankstesnį reglamentavimą bankroto bylose taikytas bylų akumuliavimo principas negali įveikti tarptautinį teismingumą reguliuojančių ir atitinkamą susitarimą dėl ginčo vietos numatančių taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014).
15.3. Po JANĮ įsigaliojimo anksčiau galiojusios ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies teisinėje sistemoje nebeliko. JANĮ normose nėra nustatyta, kad juridinio asmens, kuriam iškelta nemokumo byla, ieškinys turi būti pareiškiamas nemokumo bylą nagrinėjančiame teisme. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nauji ginčai, kuriuose reikalavimus teisme reiškia juridinis asmuo, kuriam reikalavimų pareiškimo metu jau teisme iškelta nemokumo byla, nagrinėjami pagal bendrąsias CPK teismingumo taisykles.
15.4. Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, o pareiškimas dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo – ieškinį, šioje byloje pareikštam priešieškiniui turi būti taikomos tos pačios tarptautinio teismingumo taisyklės, kurios taikomos ieškiniui, nes priešieškinis pagal savo esmę irgi yra ieškinys.
15.5. Sprendžiant dėl priešieškinio priėmimo nepakanka CPK 143 straipsnio 2 dalies sąlygų nustatymo, prieš tiriant tokių sąlygų buvimą, turi būti pagal kitas proceso teisės normas išspręstas klausimas dėl priešieškinio teismingumo. Kai priešieškinis neteismingas bylą nagrinėjančiam teismui, šis neturi pagrindo svarstyti CPK 143 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir priešieškinį priimti net ir jas nustatęs.
15.6. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 1978 m. lapkričio 9 d. sprendime byloje Nikolaus Meeth (Nr. 23/78) pripažino, kad jurisdikcijos išlyga yra išimtinė, kai kiekvienai iš šalių numatoma vieno teismo jurisdikcija, priklausomai nuo to, kas bus ieškovas byloje. Tokia išlyga yra aiški ir nediskriminacinė, kadangi susitarimo šalys žino, kad iškilus ginčui galės kreiptis tik į vienos valstybės teismą, o kartu kad kiekviena iš jų atsakove galės būti irgi tik konkrečiame teisme. Šalių valia sudarant Sutarties 10.1 punktą yra daugiau nei aiški ir įtvirtinta pačiame sutarties tekste – leisti atsakovui gintis nuo ieškinio reikalavimo pagal atsakovo šalies teisės aktus.
15.7. Teisės aiškinimas, kad priešieškinio teismingumo taisyklė yra universali taisyklė, kuri taip pat nustatyta ir „Briuselis I bis“ 8 straipsnio 3 punkte (specialios jurisdikcijos taisyklė), be to, turi prioritetą prieš „Briuselis I bis“ 25 straipsnį (susitarimas dėl jurisdikcijos), yra klaidingas. Priešingai, būtent tokia išimtinei sutartinei jurisdikcijai taikoma pirmenybė kitų specialiųjų „Briuselis I bis“ jurisdikcijų atžvilgiu.
15.8. Apeliacinės instancijos teismo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-700/2013 ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Nors nurodomoje byloje teismas identifikavo, kad šalys susitarė, jog ginčai bus sprendžiami kitos valstybės teismuose, tačiau ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams susiejo su šiomis dviem sąlygomis, kurių nagrinėjamoje byloje nėra: 1) teismingumas vėliau, t. y. iškėlus ieškovui bankroto bylą, buvo nulemtas imperatyvių (šiuo metu nebegaliojančio) ĮBĮ nuostatų (konkrečiai ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies); 2) šalys savo procesiniais veiksmais nukrypo nuo sutartinio teismingumo (šalys susitarė visus ginčus dėl sutarties spręsti Danijos Karalystės teismuose) ir pripažino bankroto bylą nagrinėjančio teismo išimtinę jurisdikciją, t. y. atsakovas kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas patvirtinti jo kreditoriaus reikalavimą, o bankroto administratorius pareiškė šioje byloje reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti skolą.
16. Atsakovė UAB „Grūdoteka“ prašo atmesti pareiškėjos kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą; 2) priteisti iš pareiškėjos UAB „Grūdoteka“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Pareiškėja kasaciniame skunde neatsižvelgia į tai, kad ieškinys ir priešieškinis yra skirtingi procesiniai dokumentai, kuriems yra taikomos skirtingos taisyklės, įskaitant ir teismingumo taisykles. Priešieškinio paskirtis yra kitokia nei ieškinio. Priešieškinio pareiškimas yra atsakovo procesinių teisių gintis nuo pareikšto ieškinio garantija. Priešieškinis visada yra pareiškiamas ieškovui jo pradėtoje civilinėje byloje, t. y. jau vykstančiame civiliniame procese. Priešieškinis savo esme yra atsakovo pareiškiamas ieškinys (reikalavimas) ieškovui pastarojo pradėtoje civilinėje byloje, siekiant atsakovui apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo.
16.2. Teisė pareikšti ieškinį kyla iš teisės į teisminę gynybą principo, o teisė pareikšti priešieškinį kyla iš kelių kitų pamatinių civilinio proceso principų: teisės į tinkamą teismo procesą principo (teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens, be kita ko, galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis – atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį); civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo (siekis vienoje byloje išspręsti šalių visus susijusius tarpusavio teisinius ginčus, taip paspartinti šalių teisinės taikos atkūrimą, yra vienas iš proceso tikslų); šalių lygiateisiškumo principo (atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį) įgyvendinimo.
16.3. Priešieškinis yra nacionalinės teisės suteikta gynimosi nuo pareikštų reikalavimų procesinė priemonė. Nėra ginčo, kad byla pagal pareiškėjos kreditoriaus reikalavimą buvo inicijuota pagrįstai ir byla yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui. Pareiškėjai inicijavus nagrinėjamą bylą, pradėjo veikti CPK taisyklės, įskaitant ir tas, kurios nustato UAB „Grūdoteka“ teisę pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 straipsnis) bei nustato teisę UAB „Grūdoteka“ pareikšti priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Pareiškėjos reikalavimų pareiškimas nulėmė civilinio proceso Lietuvoje inicijavimą ir CPK taisyklių taikymą.
16.4. CPK 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta speciali tik priešieškiniams taikoma taisyklė – priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Be tokios taisyklės, priešieškinio pateikimas daugeliu atveju taptų neįgyvendinama procesine teise (iš esmės įgyvendinama tik atsakovo buveinei esant toje pačioje šalyje ir toje pačioje teismo jurisdikcijoje (apygardoje).
16.5. CPK normos atsakovui suteikia vienodas teises gintis nuo pareikštų reikalavimų (įskaitant teikti priešieškinį), nepriklausomai nuo to, ar ieškovas yra užsienio subjektas.
16.6. Lietuvos teismai nepažeidė Dvišalės sutarties, nes Dvišalė sutartis šiuo atveju netaikytina. Dvišalė sutartis nereglamentuoja priešieškinio teikimo sąlygų. Tiek CPK VII dalis, reguliuojanti tarptautinį civilinį procesą, tiek Dvišalė sutartis teismingumo taisykles sieja su ieškinio pareiškimo stadija ir civilinės bylos inicijavimu, bet nereguliuoja jau prasidėjusio proceso, nes tai yra paliekama nacionalinei teisei.
16.7. Pareiškėja klaidingai nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamame procesiniame sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013. Abiejose civilinėse bylose: 1) ginčo sutartyse buvo nustatytas sutartinis teismingumas, 2) viena iš šalių buvo užsienyje registruota bendrovė, 3) bylose užsienyje registruota bendrovė kreipėsi su pareiškimu dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo nemokumo byloje, 4) skolininkas pareiškė priešieškinį kreditoriui, kuris kreipėsi dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo. Akivaizdu, kad esminės faktinės aplinkybės yra labai panašios ir leidžia teigti, jog šių bylų ratio decidendi sutampa.
16.8. Pareiškėjos bandymas akcentuoti ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį yra nepagrįstas. Svarbu yra tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013 rėmėsi būtent nacionaline, o ne tarptautine teise ir pripažino, kad teismai pagrįstai vadovavosi CPK 33 straipsnio nuostata dėl priešieškinio teismingumo tam pačiam teismui, kuris nagrinėja pradinį ieškinį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tarp ginčo šalių sudaryto tarptautinio jurisdikcinio susitarimo galiojimo ir ribų
17. Esminis šioje byloje kylantis klausimas – ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Lietuvos subjekto Ukrainos bendrovei pareikštą priešieškinį. Nagrinėjamai bylai aktualūs šie teisės klausimai: 1) ar jurisdikciniai susitarimai, nukreipiantys į vienos iš šalių (ieškovo, atsakovo) buveinės vietos teismą, kai konkretus bylą nagrinėsiantis teismas nėra iš anksto žinomas ir jo nustatymas priklauso nuo to, kuri iš šalių pareikš ieškinį, per se (savaime) yra galimi; 2) ar galimi jurisdikciniai susitarimai, apribojantys atsakovo teisę reikšti priešieškinį pradinį ieškinį nagrinėjančiame teisme; 3) ar nacionalinės civilinio proceso teisės normoje, kaip antai CPK 33 straipsnio 2 dalyje, nustatyta teismo jurisdikcija galėtų turėti pirmenybę prieš tarptautiniame jurisdikciniame susitarime nurodyto teismo jurisdikciją; 4) ar šioje byloje šalių sudarytas jurisdikcinis susitarimas apima jurisdikciją nagrinėti priešieškinį.
18. Šios bylos šalys yra skirtingų valstybių subjektai – RAB „Agrotechnika“, kaip jau minėta, yra registruota Ukrainoje, o UAB „Grūdoteka“ – Lietuvoje, ginčas yra susijęs su tarptautinio prekių pirkimo ir pardavimo teisiniais santykiais, taigi civilinė byla turi užsienio elementą.
19. Lietuvai ir Ukrainai galioja Dvišalė sutartis, turinti pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisės normas (Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys). CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.
20. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, atsakovo gyvenamosios vietos teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.
21. Šalių rusų ir anglų kalba sudarytos sutarties 10 skyriaus, pavadinto „Arbitražas“ (rus. ????????, angl. Arbitration), 10.1 punkte įtvirtintas toks susitarimas dėl ginčų sprendimo:
„Visi ginčai, susiję su šiuo sandoriu, turi būti/turėtų būti reguliuojami abipusių derybų metu. Jei derybose nepavyksta pasiekti abipusio susitarimo, ginčas perduodamas spręsti įgaliotam atsakovo buvimo vietos teismui, kad šis jį išspręstų pagal atsakovo šalies teisės aktus.“
(Rus. ??? ????? ? ????? ? ?????? ??????? ?????? ?????????????? ? ???????? ???????? ???????????. ???? ?????????? ?? ???????? ? ????????? ????????, ???? ???????? ???????? ??? ?????????????? ? ?????????????? ??? ?? ????? ?????????? ????????? ??? ?????????? ? c??????????? c ????????????????? ?????? ?????????;
Angl. All disputes in connection with this transaction should be regulated in the course of mutual negotiations. If negotiations do not result in mutual agreement, the dispute shall be referred for settlement to the authorized court at the location of the defendant to allow the defendant in accordance with the legislation of the country.)
22. Nagrinėjamu atveju Sutarties šalys yra sudariusios dvipusį jurisdikcinį susitarimą, nukreipiantį į vienos iš šalių (atsakovo) buveinės vietos teismą, kai konkretus bylą nagrinėsiantis teismas nėra iš anksto žinomas ir jo nustatymas priklauso nuo to, kuri iš šalių pareikš ieškinį.
23. Dvišalė sutartis nedraudžia dvipusių jurisdikcinių susitarimų, kaip ir nedraudžia susitariančių valstybių subjektams susitarti, jog priešieškinis turi būti nagrinėjamas atskirai nuo ieškinio – kitos valstybės teisme lyginant su valstybe, kurios teisme pareikštas pradinis ieškinys, todėl tokie susitarimai patenka į sutarties laisvės ir valios autonomijos principų ribas.
24. Sutarties laisvės bei šalių valios autonomijos principų svarba šalių teisės susitarti dėl ginčų sprendimo būdo įgyvendinimo kontekste ne kartą akcentuota kasacinėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 57 punktą; 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 27 punktą). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad laikydamosi teisės aktų reikalavimų šalys turi teisę ir galimybę savo sutartinius santykius, įskaitant ginčų sprendimo būdą, pačios sureguliuoti taip, kaip mano esant tinkama, – šalys yra laisvos pritaikyti susitarimą dėl ginčų sprendimo būdo konkretaus sandorio, sutartinių santykių schemos ar visų atitinkamų šalių teisinių santykių poreikiams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-403-611/2019 17 punktą ir jame cituojamą praktiką).
25. Lietuvos ir Ukrainos bendrovių (nagrinėjamos bylos šalių) dvipusiu jurisdikciniu susitarimu įtvirtinta atsakovo buvimo vietos valstybės teismų jurisdikcija gali skirtis ir priklauso nuo to, kuri šalis pareiškia ieškinį. Jurisdikcinis susitarimas tokiu atveju yra simetriškas (abiejų šalių procesinės galimybės pareikšti ieškinį yra vienodos) ir a priori (iš anksto) neteikia pirmenybės nė vienai iš šalių, o aplinkybė, kuri šalis inicijuos bylinėjimąsi, joms negali būti iš anksto žinoma. Taigi, tokio pobūdžio susitarimai leidžia pakankamai tiksliai fiksuoti ir nustatyti, kuris teismas ginčo atveju bus kompetentingas nagrinėti bylą, taip pat pritaikyti jurisdikcinį susitarimą konkretiems šalių teisiniams santykiams.
26. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl jurisdikcinio susitarimo egzistavimo ar galiojimo, šalys nesutaria tik dėl susitarimo ribų ir teisinių pasekmių aiškinimo, konkrečiai tariant, ar pagal tarp šalių sudarytą dvišalį susitarimą dėl jurisdikcijos Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Lietuvos subjekto Ukrainos bendrovei pareikštą priešieškinį byloje, kurią Lietuvos teisme pagal atsakovo buveinės vietą inicijavo Ukrainos bendrovė.
Dėl šalių jurisdikcinio susitarimo aiškinimo ir Lietuvos teismo jurisdikcijos nagrinėti UAB „Grūdoteka“ priešieškinį
27. RAB „Agrotechnika“ nurodo, kad yra atsakovė pagal priešieškinį, todėl reikalavimai jai pagal aptariamą jurisdikcinį susitarimą turi būti reiškiami tik jos buveinės valstybės teismuose. UAB „Grūdoteka“ argumentuoja, jog, RAB „Agrotechnika“ pradėjus procesą Lietuvos teisme, šiuo pagrindu pradedamos taikyti teismo vietos valstybės civilinio proceso teisės normos (lot. lex fori), įskaitant taisykles, reglamentuojančias priešieškinių teismingumą, pagal kurias priešieškiniai, nepriklausomai nuo jų teismingumo, reiškiami pradinį ieškinį nagrinėjančiame teisme (CPK 33 straipsnio 2 dalis).
28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo turinį, taikomi sutarčių aiškinimo metodai ir principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 27 punktas ir jame cituojama praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl sutarčių aiškinimo metodų ir principų plėtojama nuosekliai. Šios taisyklės yra išsamiai aptartos ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022 73–79 punktus).
29. Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės nesirėmė subjektyviuoju sutarčių aiškinimo metodu, jam dėmesio neskyrė ir bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai – tiek bylos šalys, tiek teismai, vertindami susitarimą dėl ginčų sprendimo būdo, koncentravosi į teisės normų aiškinimą. Nors RAB „Agrotechnika“ nurodė, jog jurisdikcinio susitarimo formuluotė „kad šis jį išspręstų pagal atsakovo šalies teisės aktus“ rodo šalių siekį užtikrinti, kad besiginantis subjektas galėtų bylinėtis pagal savo šalies civilinio proceso teisės normas, tačiau vien ji neleidžia daryti išvados, kad šalys iš tikrųjų siekė, jog priešieškinis būtų reiškiamas kitame teisme, nei pradinis ieškinys, nes tokio aiškinimo nepagrindžia šioje byloje sudaryto jurisdikcinio susitarimo ypatybės.
30. Pirma, šalys jurisdiciniu susitarimu expressis verbis (tiesiogiai) neapribojo savo teisės pareikšti priešieškinį pradinį ieškinį nagrinėjančiame teisme. Antra, jurisdikcinio susitarimo turinio analizė leidžia teigti, kad jurisdikcinis susitarimas turi defektų, stokoja preciziškumo: (i) jurisdikcinis susitarimas yra išdėstytas sutarties dalyje, pavadintoje „Arbitražas“, nors pačiame susitarime, akivaizdu, išdėstytas ne arbitražinis, o į valstybės teismą nukreipiantis jurisdikcinis susitarimas; (ii) kiek tai susiję su taikaus ginčo sprendimo prieš perduodant jį atitinkamam teismui privalomumu, sutarties kalbinės versijos yra akivaizdžiai prieštaringos – sutarties versijoje anglų kalba vartojama formuluotė „turėtų būti“ (angl. should be) (t. y. susitarimas – neprivalomas), o rusų kalba – „turi būti“ (rus. ??????) (t. y. susitarimas – privalomas); (iii) susitarimo tekste anglų kalba yra padarytas aiškus rašymo apsirikimas. Jurisdikcinio susitarimo tekste anglų kalba nurodyta, kad „ginčas perduodamas spręsti įgaliotam teismui, esančiam atsakovo buvimo vietoje, kad šis leistų atsakovui pagal šalies teisės aktus“ (angl. „the dispute shall be referred for settlement to the authorized court at the location of the defendant to allow the defendant in accordance with the legislation of the country“). Tokių jurisdikcinio susitarimo defektų egzistavimas rodo, kad šalys neskyrė dėmesio jo sudarymui, nedetalizavo jo taikymo ribų.
31. Šalims neįrodinėjant jurisdikcinio susitarimo sudarymo aplinkybių, šalių ketinimų, konteksto ir kitų reikšmingų aplinkybių, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas neleidžia remiantis šiuo sutarčių aiškinimo metodu išaiškinti atitinkamos sąlygos prasmės. Dėl šios priežasties aiškinant ginčo jurisdikcinį susitarimą taikytinas objektyvusis sutarčių aiškinimo metodas. Taikant objektyvųjį sutarties aiškinimo metodą turi būti vertinama visuma kriterijų, siekiant atsakyti į klausimą, kaip atitinkamą sutarties sąlygą tokiomis pat aplinkybėmis būtų supratęs analogiškas šalims protingas asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus). Protingo sutarčių aiškinimo metodas, be kita ko, suponuoja poreikį atsižvelgti į atitinkamo civilinės teisės instituto turinį (prigimtį), įvertinti, kiek jo taikymas konkrečiu atveju atitiks sutarties šalių interesų pusiausvyrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-943/2021 54 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į sutarties rūšį, tokiai sutarčiai taikytiną teisinį reguliavimą ir įpareigojimą pagal sutartį atlikti ne tik tai, kas sutartyje tiesiogiai nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021, 44 punktas).
32. Visų pirma, apdairi ir rūpestinga šalis, sudarydama jurisdikcinį susitarimą ir pasirinkdama atitinkamą galimai kilsiančio ginčo sprendimo būdą ir vietą, įskaitant konkrečios valstybės teismus ir / arba konkretų teismą tos valstybės teismų sistemoje, analizuotų tos valstybės teisinę sistemą, reglamentuojančią ginčų sprendimo tvarką, šalims suteikiamas procesines teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo garantijas ir galimas procesines kliūtis, ribojančias galimybę pasinaudoti tam tikromis procesinėmis teisėmis ir garantijomis.
33. Teisė į teisminę gynybą reiškia ir teisę į tinkamą teismo procesą; teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens, be kita ko, galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis nuo pareikšto ieškinio, t. y. atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2011).
34. Teisės į teisminę gynybą tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai koreliuoja su pamatiniais civilinio proceso teisės principais – dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi. Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali visiškai arba iš dalies pripažinti ieškinį, taip pat pareikšti priešieškinį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atvejų, esant materialiesiems teisiniams santykiams, asmenis sieja abišalės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato. Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009; 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 23 punktą; 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Todėl pagrįstas yra atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, jog atsakovo teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir atsakovo galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis – atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį. Priešieškinis yra vienas iš įstatyme įtvirtintų atsakovo gynimosi nuo ieškinio būdų ir atsakovo teisės į tinkamą procesą garantija. Atsakovo teisė pareikšti priešieškinį kildinama iš daugybės pamatinių civilinio proceso teisės principų – teisės būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, dispozityvumo, civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo. Dėl to šalių susitarimo dėl jurisdikcijos negalima plečiamai aiškinti tokiu būdu, kuris apribotų šalies galimybes gintis nuo ieškinio visomis procesinėmis priemonėmis, kurios nustatytos civilinio proceso teisės normų (lex fori) valstybėje, dėl kurios jurisdikcijos šalys susitarė.
36. Šiame kontekste ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) akcentuojama, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principas, esantis sudėtine platesnio teisės į tinkamą bylos išnagrinėjimą principo dalimi, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Kress prieš Prancūziją, peticijos Nr. 39594/98, par. 72). Siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalims suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04, par. 24).
37. EŽTT jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pvz., 2000 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Garcia Manibardo prieš Ispaniją, par. 36, 39; 2001 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Mortier prieš Prancūziją, par. 33). Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, par. 61). Pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą).
38. Taigi, kadangi susitarimas nagrinėti ieškinį ir priešieškinį skirtingų valstybių teismuose galėtų sukelti reikšmingas teisines pasekmes, galėtų lemti atsakovo teisės kreiptis į teismą atsisakymą ar apribojimą, būtina užtikrinti, kad toks asmens teisės kreiptis į teismą ribojimas ar atsisakymas atitiktų EŽTT praktikoje įtvirtintus standartus – būtų išreikštas laisva valia ir neabejotinas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 28 d. sprendimo byloje Suda prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 1643/06, par. 48–49; 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Tabbane prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41069/12, par. 26–27, 30).
39. Antra, kiekvienas protingas asmuo turi pagrįstą lūkestį, kad kilęs civilinis ginčas bus išnagrinėtas operatyviai bei ekonomiškai, viename teismo procese, vengiant ginčo išskaidymo į kelis procesus bei su tuo susijusių teisinių rizikų (ilgesnės proceso trukmės, prieštaraujančių teismų sprendimų, teismų sprendimų nepripažinimo kitoje valstybėje ir kt.), patiriant kuo mažiau bylinėjimosi išlaidų, įskaitant sąnaudas teisinei pagalbai.
40. Jurisdikcinius susitarimus sudarantiems subjektams taip pat natūralu siekti, kad ateityje galinčiame kilti teismo procese priimtas teismo sprendimas būtų privalomas ir realiai įvykdytas (įskaitant įvykdymą kitoje valstybėje). Šis tikslas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra dar reikšmingesnis atsižvelgiant į aplinkybę, kad šalims sudarius dvipusį jurisdikcinį susitarimą joms iš anksto negalėjo būti žinoma, kurios iš jų valstybėje bus nagrinėjama byla.
41. Pažymėtina, kad Dvišalėje sutartyje yra įtvirtintas siekis vengti nesuderinamų teismo sprendimų. Pirma, aptariamo dokumento 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu abiejų susitariančiųjų šalių teismuose, kompetentinguose pagal šią sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia (lot. lis pendens). Antra, Dvišalės sutarties 45 straipsnio 2 punkte reglamentuota, jog pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti gali būti atsisakyta, jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių susitariančiosios šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos susitariančiosios šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje.
42. Minėtame dokumente lis pendens taisyklės taikymas siejamas su šalių, bylos dalyko ir pagrindo tapatumu, be to, leidžiama nepripažinti kitoje susitariančioje valstybėje pažeidžiant lis pendens taisykles priimto teismo sprendimo arba vėliau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo.
43. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes: pirma, Dvišalė sutartis nereikalauja, kad vėliau priimtas teismo sprendimas, siekiant jo nepripažinimo, prieštarautų anksčiau priimtam teismo sprendimui ar būtų su juo nesuderinamas – pakanka paties tokio sprendimo priėmimo fakto. Antra, aptariamą nepripažinimo pagrindą reglamentuojančios teisės normos yra suformuluotos griežčiau nei pirmiau cituota lis pendens taisyklė – reikalaujama tik šalių tapatumo bei vartojama platesnė „to paties teisinio ginčo“ sąvoka, nesiejant šio kriterijaus su bylos dalyko ir pagrindo tapatumu.
44. Sistemiškai analizuojant šias Dvišalės sutarties nuostatas, darytina išvada, kad jos veikia kaip dviejų pakopų filtras – pirmiausia eliminuojama galimybė koegzistuoti dviem byloms, pasižyminčioms šalių, bylos dalyko ir pagrindo tapatumu. Antra, net ir bylose, kurios formaliai neatitinka lis pendens kriterijų, tačiau yra susijusios su „tuo pačiu teisiniu ginču“, siekiama riboti priimamų teismų sprendimų galiojimą susitariančiosiose valstybėse.
45. Siekis vengti prieštaringų ar nesuderinamų teismo sprendimų aiškiai matomas ne tik Dvišalėje sutartyje, bet ir abiejų susitariančiųjų valstybių nacionalinėje civilinio proceso teisėje:
45.1. CPK 33 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys.
45.2. 1991 m. lapkričio 6 d. Ukrainos ūkinio proceso kodekso 30 straipsnio („Išimtinis bylų teismingumas“) 14 dalyje nurodyta, kad priešieškinis ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, ieškinys, nepaisant jų teismingumo, pareiškiamas pirminio ieškinio nagrinėjimo vietos teismui. Ši taisyklė netaikoma, kai pagal kitas šiame straipsnyje nurodytas išimtinės jurisdikcijos taisykles tokį ieškinį turi nagrinėti ne tas teismas, kuris nagrinėja pradinį ieškinį.
46. Panašus teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 8 straipsnio 3 punkte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors šiuo teisės aktu nagrinėjamoje byloje nesiremtina tiesiogiai, tačiau ši taisyklė atspindi įvairių teisės sistemų universalumą nagrinėjamu aspektu ir dėl to taip pat naudinga aiškinant ginčo šalių sudarytos sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos ir atliekant priešieškinio teismingumo klausimo vertinimą.
47. Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad sklandaus, operatyvaus ir ekonomiško teismo proceso tikslas, siekis vengti perteklinių procesų, nesuderinamų teismo sprendimų, užtikrinti teisinį apibrėžtumą ir nuspėjamumą yra bendras tiek Lietuvos, tiek Ukrainos teisinėms sistemoms. Šis siekis, minėta, taip pat yra būdingas ir kitoms teisinėms sistemoms, pvz., Europos Sąjungos teisėje. Taigi protingiems ir racionaliems verslo subjektams sudarant jurisdikcinius susitarimus būtų natūralu vengti realių procesinių sunkumų, kurie galėtų kilti atskirai nagrinėjant ieškinį ir priešieškinį.
48. Atsižvelgiant į pirmiau minėtas jurisdikcinio susitarimo sudarymo aplinkybes (žr. šios nutarties 30 punktą), jį sudariusių subjektų teisinį statusą (susitarimą sudarė verslininkai) bei aptariamoje srityje įprastą teisinį reglamentavimą įvairiose teisinėse sistemose, atrodo labiausiai tikėtina, kad nagrinėjamo ginčo šalys, sudarydamos tokio pobūdžio jurisdikcinį susitarimą, nagrinėjamu atveju apskritai nesvarstė galimybės, kad priešieškinis potencialiai galėtų būti nagrinėjamas kitame teisme nei ieškinys, t. y. nesiekė jurisdikciniam susitarimui suteikti tokią prasmę, kad priešieškinis turi būti reiškiamas atskirai nuo pagrindinio ieškinio. Nors, kaip minėta, susitarimas nagrinėti ieškinį ir priešieškinį skirtinguose teismuose iš principo yra galimas, iš jurisdikcinio susitarimo turi būti nedviprasmiškai aišku, kad šalys dėl šio klausimo padarė sąmoningą pasirinkimą, o nagrinėjamoje byloje tokios išvados daryti nėra pagrindo.
49. Todėl nesant ginčo ir abejonių dėl šalių valios sudaryti dvipusį jurisdikcinį susitarimą per se, nagrinėjamu atveju jis laikytinas nenustatančiu draudimo šaliai (atsakovui), kurios buveinės vietos valstybės teisme pareikštas ieškinys, gintis nuo tokio ieškinio priešieškiniu.
50. Priešingas aiškinimas nagrinėjamos bylos kontekste neatitiktų ir teisės į tinkamą civilinį procesą principo bei jo aiškinimo minėtoje EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje standarto (nutarties 33–38 punktai).
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
51. Kasacinis teismas pažymi, kad jo praktikoje jau yra pasisakyta dėl CPK 33 straipsnio 1 dalies, kaip nacionalinės civilinio proceso teisės normos, bet ne tarptautinės privatinės teisės normos, netaikymo atsakovų daugeto atveju byloje su užsienio elementu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-378/2022, 44 punktas). Tokia pati išvada darytina ir dėl CPK 33 straipsnio 2 dalies – ji nagrinėjamoje byloje netaikytina.
52. CPK 781 straipsnyje yra įtvirtintas perpetuatio fori principas. Ši norma yra skirta Lietuvos teismų jurisdikcijos tęstinumui užtikrinti tais atvejais, kai po ieškinio pareiškimo momento pasikeičia aplinkybės. Teismo jurisdikcijos buvimas ar nebuvimas paprastai vertinamas ieškinio priėmimo stadijoje, atitinkamai Lietuvos teismams jurisdikciją suteikiančių jungiamųjų faktorių (pvz., šalies nuolatinė gyvenamoji vieta, žalos atsiradimo vieta ar kt.) egzistavimas ar neegzistavimas vertinamas ieškinio padavimo momentu. Atitinkamai šių aplinkybių pasikeitimas po bylos iškėlimo nekeičia jau prisiimtos teismo jurisdikcijos. Kitoks aiškinimas lemtų šalies galimybę išvengti jurisdikcijos po bylos iškėlimo momento panaikinant (pakeičiant) jungiamąjį faktorių, kuris suteikia jurisdikciją teismui. Vis dėlto ši teisės norma nagrinėjamai bylai nėra aktuali, nes ji nėra susijusi su byloje nagrinėjama situacija.
53. Vadovaujantis visais šioje nutartyje nurodytais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nors ir nurodę ydingą teisinę argumentaciją, priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, kurių naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jie paliekami nepakeisti. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo argumentai, taip pat ir dėl skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013 precedentinės reikšmės, nemokumo teisės nuostatų taikymo ir kt., neturi teisinės reikšmės šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir bylinėjimosi išlaidų
54. Šalys – RAB „Agrotechnika“ 2022 m. gruodžio 12 d., o UAB „Grūdoteka“ – 2022 m. gruodžio 21 d. kasaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisinis reguliavimas nenustato teisės dalyvaujantiems byloje asmenims kasaciniame procese teikti rašytinius paaiškinimus (CPK 355 straipsnis). Išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Atsiliepimas į kasacinį skundą surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir kasacinis skundas. Atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims (CPK 351 straipsnio 1 dalis). Todėl abiejų šalių pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti, jie grąžintini juos pateikusiems asmenims.
55. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
56. UAB „Grūdoteka“, kurios naudai priimtas šis procesinis sprendimas, nurodo patyrusi 3161,13 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme (2022 m. rugpjūčio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. NOOR-00081 ir AB SEB banko tos pačios dienos patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą).
57. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.14 punktu, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į kasacinį skundą sudaro 2940 Eur (1729,9 Eur x 1,7). Ši suma yra priteistina UAB „Grūdoteka“ iš RAB „Agrotechnika“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti uždarosios akcinės bendrovės „Grūdoteka“ ir Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Agrotechnika“ rašytinius paaiškinimus ir šiuos paaiškinimus grąžinti juos pateikusiam asmeniui.
Priteisti restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Grūdoteka“ (j. a. k. 140758566) iš Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Agrotechnika“ (j. a. k. 217509503188) 2940 (du tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt) Eur bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Artūras Driukas
Dalia Vasarienė