Civilinė byla Nr. e3K-3-8-403/2023
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03545-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.10.5.2.16; 2.10.1; 2.10.13.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. A. ir S. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių V. A. ir S. G. ieškinį atsakovei Švedijos Karalystės įmonei „Gabioner Sweden AB“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vytl“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių taikytiną teisę, sutarties kvalifikavimą kaip sutarties trečiojo asmens naudai, deliktinę civilinę atsakomybę ir jos sąlygų įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovės prašė teismo priteisti iš atsakovės: ieškovei V. A. – 12 201,90 Eur turtinės žalos ir 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; ieškovei S. G. – 11 932,86 Eur turtinės ir 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
3. Ieškovės nurodė, kad jų sūnūs R. M. ir R. R. pagal darbo sutartis dirbo UAB „Vytl“ akmenų pakuotojais ir bendrovės direktoriaus V. A. 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 4 d. buvo komandiruoti į Švedijos Karalystės įmonę „Gabioner Sweden AB“. Jie turėjo atlikti darbo funkcijas atsakovės ir trečiojo asmens susitarimo pagrindu. Atsakovė suteikė jai nuosavybės teise priklausantį automobilinį vagonėlį „Scanvogn 730“ darbuotojams, dirbsiantiems Upsaloje, Švedijos Karalystėje, „Gabioner Sweden AB“ akmenų karjere, apgyvendinti. Tai buvo jų buitinės patalpos darbo vietoje. Vagonėlyje elektros instaliacija buvo netvarkinga, nuolat dingdavo elektros srovė, vandens sistema prie išorinių vandens tiekimo sistemų neprijungta, neįrengta gaisro gesinimo įranga, nebuvo gaisro gesinimo priemonių (gesintuvų ir kt.) bei gaisrinės signalizacijos. Nors vagonėlis yra didesnio pavojaus šaltiniui prilygstantis statinys – įrenginys, jame nesudarytos galimybės gesinti gaisrą. UAB „Vytl“ direktorius, kaip darbdavės atstovas, turėjo užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų sudarytos tinkamos buitinės gyvenamosios patalpos.
4. 2015 m. gegužės 30 d. apie 23 val. UAB „Vytl“ darbuotojai miegojo vagonėlyje. Naktį apie 3 val. vienas iš darbuotojų T. R. pabudo nuo dūmų kvapo bei dusulio ir gelbėdamasis iššoko pro vagonėlio langą, vagonėlis degė atvira liepsna. T. R. neturėjo galimybės pradėti gesinti degantį vagonėlį, nes nebuvo vandens ir veikiančios gaisro gesinimo įrangos. Kiti darbuotojai prasidėjus gaisrui neatsibudo ir gaisro metu žuvo.
5. Ieškovės yra žuvusiųjų įpėdinės, priėmusios palikimą. Dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ieškovės patyrė turtinę ir didelę neturtinę žalą. Turtinę žalą sudaro išlaidos už sūnų palaikų kremavimą, laidojimą, kapaviečių sutvarkymą, sudegusius daiktus, palaikų gabenimą iš Švedijos į Lietuvą, laidotuvių organizavimą, transporto, vertimo paslaugas, vaistus. Ieškovės turi teisę ir į neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl šio įvykio patyrė stresą, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimus, emocinę depresiją. Jų sūnūs, būdami jauno amžiaus, žuvo ypač žiauriomis aplinkybėmis – sudegė gyvi. Tokios pasekmės stipriai paveikė tiek fizinę, tiek psichinę ieškovių sveikatą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Telšių apylinkės teismas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovių 19 060,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lygiomis dalimis po 9530,12 Eur; priteisė valstybei iš ieškovių po 132,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
7. Teismas nurodė, kad ieškovės prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš atsakovės „Gabioner Sweden AB“ ir UAB „Vytl“, tačiau 2019 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio metu ieškovių atstovas atsiėmė ieškinį bendrovei „Vytl“. Teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovių prašymą patenkino, atitinkamą ieškinio dalį paliko nenagrinėtą.
8. Teismas nustatė, kad R. M., R. R. buvo priimti į darbą UAB „Vytl“. 2015 m. gegužės 11 d. UAB „Vytl“ direktoriaus V. A. įsakymu šie darbuotojai nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. liepos 4 d. buvo komandiruoti į Švedijos Karalystės įmonę „Gabioner Sweden AB“. Nelaimingas atsitikimas įvyko po darbo, gaisras kilo įmonės „Gabioner Sweden AB“ vagonėlyje, kuriame gyveno UAB „Vytl“ darbuotojai.
9. Teismas vertino, kad tarp atsakovės ir žuvusių UAB „Vytl“ darbuotojų nebuvo susiklostę jokie teisiniai santykiai ir atsakovė nėra jų darbdavė. Atsakovė objektyviai negalėjo užtikrinti visiškos nukentėjusiųjų priežiūros ir neprivalėjo imtis papildomų priemonių tokiai priežiūrai užtikrinti, juolab ne darbo metu. Teismas konstatavo, kad ieškovės neįrodė atsakovės, kurios vagonėlyje kilus gaisrui sudegė UAB „Vytl“ darbuotojai, neteisėtų veiksmų, kurie būtų nelaimingo atsitikimo priežastis. Vien aplinkybė, kad ieškovių sūnūs buvo apgyvendinti atsakovės vagonėlyje, nesuponuoja neteisėtų atsakovės veiksmų, dėl kurių įvyko nelaimingas įvykis.
10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos (VDI) 2016 m. birželio 10 d. komisijos tyrimo akte konstatuota darbuotojų buitinių patalpų darbo vietoje ir suteiktos gyvenamosios patalpos sutaptis ir kad būtent UAB „Vytl“ direktorius V. A., kaip darbdavės atstovas, neužtikrino, jog komandiruotiems darbuotojams darbui į Švedijos Karalystėje esančią įmonę „Gabioner Sweden AB“ būtų suteiktos tinkamos buitinės gyvenamosios patalpos, t. y. neužtikrino, kad vagonėlio „Scanvogn 730“ vandens tiekimo sistemos būtų prijungtos prie išorinių vandens tiekimo tinklų, kad būtų tinkama gaisro gesinimo įranga ir gaisrinės signalizacijos įrenginiai, o gaisro gesinimo priemonės būtų lengvai pasiekiamos ir paprastos naudoti.
11. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė kaip žuvusiųjų darbdavė netinkamai pasirūpino jų apgyvendinimu. Darbdavė šiuo atveju buvo UAB „Vytl“ ir būtent šios bendrovės atstovas – įmonės direktorius V. A. nesilaikė darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, neužtikrino saugių ir sveikų sąlygų, kad būtų suteiktos tinkamos gyvenamosios patalpos komandiruotiems darbuotojams.
12. Gaisro priežastis, policijos kriminalistams atlikus tyrimą gaisro vietoje ir Valstybinės policijos kriminalistinių tyrimų centrui Linkopinge atlikus gaisro vietoje rastų radinių analizę, nenustatyta. Remiantis teismo medicinos eksperto ataskaita ir liudytojo T. R. parodymais, pieš įvykį žuvusysis R. R. vartojo alkoholį. Teismas padarė išvadą, kad nelaimingą atsitikimą galėjo lemti nukentėjusių žmonių didelis neatsargumas. Teismo posėdyje apklaustų bei policijos pareigūnams paaiškinimus davusių liudytojų nurodytos aplinkybės, kad vagonėlyje nebuvo vandens, gaisro gesinimo priemonių, problemų kėlė elektros instaliacija, teismo vertinimu, neatskleidžia tikrosios nelaimingo atsitikimo priežasties, be to, šie parodymai grindžiami iš esmės vien ieškovių ir jų artimųjų paaiškinimais. Nurodęs, kad kitų leistinų įrodymų, kurie patvirtintų nurodytų aplinkybių ir kilusio gaisro priežastinį ryšį, taip pat kad būtent šių saugos reikalavimų pažeidimas lėmė nukentėjusiųjų mirtį per gaisrą, byloje nėra, teismas ieškovių argumentus dėl pagrindinės gaisro kilimo priežasties pripažino nepagrįstais.
13. Teismas konstatavo, kad, nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos, atsakovei nekilo pareiga atlyginti ieškovėms turtinę ir neturtinę žalą.
14. Teismas perskaičiavo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už paslaugas, už kurias skirtingais laikotarpiais išrašytos sąskaitos, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Teismas įvertino, kad atitinkamais laikotarpiais keitėsi konkretaus laikotarpio užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesio bruto darbo užmokestis, ir priteisė mažesnę, nei atsakovė prašė, tačiau maksimalią leistiną šių išlaidų sumą – 19 022,24 Eur. Teismas netenkino atsakovės prašymo priteisti 11 455,37 Eur už Švedijos teisės patarėjų paslaugas, laikė, kad šios paslaugos nebuvo būtinos, išlaidos patirtos išimtinai bylos analizei, sprendimui priimti, tai neturėjo teisinės reikšmės. Taip pat teismas nusprendė, kad nėra pagrindo priteisti atsakovei patirtų išlaidų už vertimus iš švedų į lietuvių kalbą atlyginimą, nes išlaidos susijusios su Švedijos teisės patarėjų paslaugomis. Teismas vertino, kad yra pagrindas priteisti atsakovei lygiomis dalimis iš ieškovių 38 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
15. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių apeliacinį skundą, 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovių po 1291,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
16. Kolegija pažymėjo, kad 2012 m. birželio 4 d. paslaugų sutartis (toliau – Paslaugų sutartis) sudaryta atsakovės „Gabioner Sweden AB“ ir trečiojo asmens UAB „Vytl“, taigi sutartiniai santykiai sieja būtent šias šalis. Šia sutartimi šalys susitarė dėl statybos paslaugų teikimo, ne dėl UAB „Vytl“ darbuotojų apgyvendinimo paslaugos. Pagal Paslaugų sutarties 3.1 punktą atsakovė įsipareigojo trečiajam asmeniui aprūpinti jį apgyvendinimu. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo, komandiruodamas savo darbuotojus dirbti į Švediją, būtų siuntęs atsakovei duomenis apie atvykstančių darbuotojų skaičių, kad šalys būtų derinusios apgyvendinimo sąlygas ir kainą. Pagal UAB „Vytl“ direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. ir 2015 m. gegužės 20 d. įsakymus darbuotojams, kurie buvo komandiruoti į Švediją atlikti akmenų pakavimo darbų, trečiasis asmuo įsipareigojo apmokėti patirtas išlaidas už nakvynę pagal pateiktus dokumentus. Kolegijos vertinimu, tai suponuoja, kad Paslaugų sutartis nebuvo sudaryta trečiųjų asmenų (darbuotojų) naudai. Iš paminėtų įsakymų galima spręsti, kad darbdavė laikė, jog į komandiruotę siųsti darbuotojai patys turi pasirūpinti, kur gyvens komandiruotės metu. Juose nenurodyta, kad komandiruotės metu darbuotojai bus apgyvendinti būtent atsakovės parūpintame būste.
17. Kolegija konstatavo, kad Paslaugų sutartimi atsakovė neprisiėmė įsipareigojimų UAB „Vytl“ darbuotojams (jų teisių perėmėjoms – ieškovėms). UAB „Vytl“ darbuotojai būtų įgiję teisę reikalauti iš atsakovės prievolės vykdymo (apgyvendinimo komandiruotės metu), jeigu sutarties šalys būtų padariusios išlygą, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta tretiesiems asmenims – UAB „Vytl“ darbuotojams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.191 straipsnio 1 dalis). Sutartyje tokios išlygos nėra. Atsakovė nėra sudariusi sutarties su UAB „Vytl“ darbuotojais, kurie žuvo nelaimingo įvykio metu, pagal kurią būtų prisiėmęs sutartinius įsipareigojimus dėl jų apgyvendinimo sąlygų (pvz., nuomos sutarties). Dėl nurodytų priežasčių atsakovės sutartinė atsakomybė ieškovėms neatsirado. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovės atsakomybės rūšį – deliktinę atsakomybę.
18. Kolegija pažymėjo, kad, remiantis ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00454-15 medžiaga, 2015 m. liepos 17 d. Upsalos policijos Mito regiono Techninio skyriaus sudegusio priekabinio namelio tyrimo-ekspertizės protokolu, Švedijos policijos komisariato Vidurio policijos regiono 2015 m. liepos 29 d. atsakymu, gaisro priežastis nenustatyta. Gaisro metu vagonėlis iš esmės sudegė, todėl, kolegijos vertinimu, nesant byloje jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad vagonėlyje buvo netvarkinga elektros instaliacija, negalima spręsti, ar tinkamai buvo įrengta ši instaliacija. Kolegija nesutiko, kad priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos nebuvimas ar vagonėlio neprijungimas prie vandens tinklų buvo gaisro, lėmusio darbuotojų žūtį, kilimo priežastis. Remiantis atsakovės pateiktos advokatų kontoros „La Partners“ 2020 m. birželio 3 d. teisine išvada, mobiliajam nameliui pagal Švedijos teisę nekeliama jokių priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos įrengimo reikalavimų, taip pat jokių specialių reikalavimų. Ieškovės nėra pateikusios įrodymų, kurie paneigtų šią išvadą. Byloje nesant duomenų, kad atsakovė turėjo pareigą įrengti vagonėlyje priešgaisrinę signalizaciją, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė leido UAB „Vytl“ darbuotojams gyventi vagonėlyje, kuris neatitinka teisės aktų reikalavimų.
19. Kolegija atmetė ieškovių argumentus dėl atsakovės atsakomybės, konstatavo, kad nėra duomenų, jog atsakovė neužtikrino žuvusių UAB „Vytl“ komandiruotų darbuotojų saugių ir tinkamų gyvenimo vagonėlyje sąlygų, kurios buvo gaisro, kurio metu žuvo ieškovių sūnūs, kilimo priežastis. Nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra pagrindo jos civilinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų.
20. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovių argumentus, kad, vadovaujantis Paslaugų sutarties 11.3 ir 11.4 punktais, nagrinėjamam ginčui turi būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai. Paslaugų sutartis yra galiojanti ir turi įstatymo galią šią sutartį sudariusioms šalims. Asmenims, kurie nėra šios sutarties šalys, jos nuostatos netaikomos. Ginčas šiuo atveju kilęs tarp ieškovių, perėmusių žuvusių UAB „Vytl“ darbuotojų teises, ir atsakovės „Gabioner Sweden AB“, kurių nesieja šios sutarties pagrindu atsiradę sutartiniai santykiai. Taigi nėra pagrindo vadovautis 11.4 punkto nuostatomis ir taikyti statiniams bei gyvenamiesiems pastatams Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus.
21. Kolegija pažymėjo, kad atsakovės ir žuvusių UAB „Vytl“ darbuotojų nesiejo darbo santykiai, jų darbdavė buvo UAB „Vytl“, ir nurodė, kad tik tuo atveju, jei šioje byloje būtų keliamas klausimas dėl darbdavės atsakomybės, pirmosios instancijos teismas būtų privalėjęs taikyti Lietuvos Respublikos teisės normas, reglamentuojančias darbo santykius, darbo saugos reikalavimus. Ieškovės atsiėmė ieškinį, pareikštą UAB „Vytl“, ši ieškinio dalis palikta nenagrinėta, todėl nors spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės teismas iš dalies pasisakė ir dėl UAB „Vytl“ atsakomybės, šio klausimo nenagrinėjo iš esmės, taigi neturėjo pareigos taikyti Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas.
22. Komandiruoti UAB „Vytl“ darbuotojai įvykus nelaimingam įvykiui ne darbo metu buvo atsakovei priklausančiame vagonėlyje Švedijos Karalystės teritorijoje, todėl, kaip nurodė kolegija, nebuvo pagrindo spręsti, ar vagonėlis atitinka Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-22 patvirtintų Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių reikalavimus bei Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1-223 patvirtintų Bendrųjų gaisro saugos taisyklių reikalavimus. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės apeliaciniame skunde remiasi Švedijos 2003 m. lapkričio 20 d. Apsaugos nuo nelaimingų atsitikimų įstatymu Nr. 788, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šiuo teisės aktu nesirėmė ir jis nepateiktas į bylą.
23. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos taikyti CK 6.266 straipsnio, reglamentuojančio statinių savininko (valdytojo) atsakomybę, nuostatas, nes ieškovės neįrodė, kad žala padaryta dėl vagonėlio trūkumų ar sugriuvimo. Taip pat nebuvo pagrindo taikyti CK 6.270 straipsnį, nes stovintis vagonėlis nekvalifikuotinas kaip didesnio pavojaus šaltinis. Byloje nėra duomenų, kad vagonėlis turėjo tokių trūkumų, kurie savaime stovintį vagonėlį darė pavojingą.
24. Kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, neteikė prioriteto Valstybinės darbo inspekcijos išvadai, ją vertino kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas rėmėsi šia išvada, kaip ir kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat ir prie bylos pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga, siekdamas nustatyti, ar atsakovė yra atsakingas už UAB „Vytl“ darbuotojų žūtį.
25. Kolegija sutiko, kad, iki byloje buvo priimtas sprendimas už akių, atsakovė buvo pasyvi, nepasirūpino tinkamu atstovavimu, nepaskyrė atstovo ar įgalioto asmens, nesidomėjo bylos eiga, nepateikė atsiliepimo į ieškinį, neatvykdavo į teismo posėdžius. Tačiau kolegija nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė sąmoningai siekė vilkinti procesą, veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą. Be to, atsakovė už laikotarpį, kai ji buvo pasyvi, t. y. iki jai buvo įteiktas sprendimas už akių, neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
26. Kolegija nurodė, kad atsakovei iki 2019 m. liepos 10 d. nebuvo žinoma, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi tenkino ieškovių prašymą dėl ieškinio bendrovei „Vytl“ atsiėmimo ir atitinkamą ieškinio dalį paliko nenagrinėtą. Tačiau paaiškėjus, kad byloje situacija pasikeitė ir įmonė „Gabioner Sweden AB“ tapo vienintele atsakove byloje, ji nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų. Kolegija iš dalies sutiko su atsakovės argumentais, kad Paslaugų sutartis į bylą pateikta 2017 m. sausio 13 d., taigi nuo tos dienos ieškovėms buvo žinoma apie ją, ieškovės galėjo anksčiau apsispręsti dėl UAB „Vytl“ procesinės padėties. Kolegija vertino, kad atsakovė, bylos nagrinėjimo procese sužinojusi apie priimtą sprendimą už akių, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, procesinius veiksmus atliko operatyviai, sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Nenustačius netinkamo (nesąžiningo) atsakovės procesinio elgesio, kuris būtų atsakovės bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, taikyti byloje bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės išimtį nebuvo pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
27. Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 25 d. nutartį ir Telšių apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.10, 1.12 straipsnių, 1.37 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 808 straipsnio nuostatas, nepagrįstai nurodė, kad byloje neturi būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė ir teisės aktai, nors Lietuvos teisės taikymas buvo nustatytas Paslaugų sutarties 11.3, 11.4 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-22 patvirtintų Elektros įrenginių bendrųjų taisyklių reikalavimus, Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1-223 patvirtintų Bendrųjų gaisro saugos taisyklių ir 2011 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintų Gyvenamųjų pastatų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimus (dėl įspėjimo ir gaisro gesinimo priemonių įrengimo), CK 6.587 straipsnio reikalavimus.
27.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.191, 6.193 straipsnių nuostatas. Atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos Paslaugų sutarties dalis dėl apgyvendinimo (3.1 punktas) buvo sudaryta trečiojo asmens – žuvusiųjų darbininkų – naudai ir faktiškai buvo vykdoma. Tokia sutartis sukūrė tretiesiems asmenims reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019). Paslaugų sutarties 3.1 punktas aiškintinas taikant sutarčių aiškinimo taisykles, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su faktiniu šiame sutarties punkte nustatytos pareigos (aprūpinti apgyvendinimu) vykdymu. Aplinkybės dėl konkrečių darbuotojų apgyvendinimo, dėl apgyvendinimo pagrindo (nuomos ar panaudos) – nereikšmingos. Nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad atsakovės sutartinė atsakomybė būtų kilusi tik jei atsakovė sutartį būtų sudariusi su trečiojo asmens darbuotojais, kad pagal Paslaugų sutarties 3.1 punktą atsakovei nekilo pareiga apgyvendinti trečiojo asmens darbuotojus. Nepagrįstai laikydamas, kad atsakovei iš sutarties neatsirado prievolė apgyvendinti trečiojo asmens darbuotojus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.78–1.81 straipsnių nuostatas, faktiškai kvestionavo sutarties šalių valią dėl atsakovės pareigos, ex officio (savo iniciatyva) pripažino tą sandorio dalį niekine ir negaliojančia.
27.3. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.266, 6.270, 6.587 straipsnių nuostatų, neteisingai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės rūšį – tai sutartinė civilinė atsakomybė, ne deliktinė. Neteisingai nustatę atsakovės civilinės atsakomybės rūšį, taikytiną teisę bei klaidingai kvalifikavę teisinį santykį teismai nepagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų jai pažeidus sutartinius įsipareigojimus, netyrė kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir neatskleidė bylos esmės.
27.4. Pažeistos CPK 185, 265 straipsnių nuostatos pirmosios instancijos teismui peržengus byloje pareikštus reikalavimus. Teismas bylą išnagrinėjo dėl trečiojo asmens administracinės atsakomybės dėl darbo įstatymų nesilaikymo, o ne dėl atsakovės civilinės atsakomybės, nevertino įrodymų, suponuojančių pagrindą atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.
27.5. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nepagrįstai suteikė Valstybinės darbo inspekcijos, teikiančios išvadą byloje, tyrimo aktui prejudicinę galią.
27.6. Teismų praktika nevienoda, išsamiai nesuformuota sutarties trečiojo asmens naudai instituto koncepcija.
27.7. Teismai pažeidė CPK 3, 93 straipsnių nuostatas, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės piktnaudžiavimą savo proceso teisėmis ir tenkino jos prašymus priteisti maksimalaus dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
28. Atsakovė atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
28.1. Teismai pagrįstai netaikė CK 6.191 straipsnio. Paslaugų sutartį atsakovė sudarė su UAB „Vytl“, ne su šios įmonės darbuotojais. Atsakovė šia sutartimi neprisiėmė jokių pareigų UAB „Vytl“ darbuotojams. Paslaugų sutartyje nenustatyta jokių išlygų dėl iš sutarties atsiradusios prievolės įvykdymo tretiesiems asmenims. Atsakovės su UAB „Vytl“ darbuotojais nesiejo jokie sutartiniai santykiai. Teismai pagrįstai nekonstatavo atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės.
28.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs pakankamą CK 6.191 straipsnio taikymo praktiką, kuri leidžia identifikuoti sutartį trečiojo asmens naudai, atriboti ją nuo kitų sutarčių rūšių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015).
28.3. Teismai pagrįstai nesivadovavo Paslaugų sutarties 11.3 ir 11.4 punktais ir ieškovių nurodomais teisės aktais, nes šiuo atveju ginčas sprendžiamas tarp atsakovės ir ieškovių, kurių nesieja Paslaugų sutarties ar kitos sutarties pagrindu atsiradę teisiniai santykiai. Be to, vagonėlis buvo naudojamas Švedijos teritorijoje, todėl reikalavimai jam turi būti nustatomi pagal Švedijos teisę.
28.4. Ieškovės nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės rūšį. Sutartinės civilinės atsakomybės klausimas šiuo atveju negalėjo būti sprendžiamas, nes atsakovės ir trečiojo asmens darbuotojų nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai ar darbo teisiniai santykiai.
28.5. CK 6.266 straipsnio nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad žala atsirado dėl statinio trūkumų. Vagonėliui taikyti saugumo reikalavimai nustatytini pagal Švedijos teisę. Į bylą pateikta Švedijoje veikiančios advokatų kontoros „La Partners“ teisinė išvada, kurios ieškovės neginčijo, kad mobiliajam nameliui pagal Švedijos teisę nekeliami jokie priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos įrengimo reikalavimai.
28.6. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo kvalifikuoti stovinčio vagonėlio kaip didesnio pavojaus šaltinio. Byloje nenustatyta, kad vagonėlis, kuriame gaisro metu žuvo ieškovių sūnūs, turėjo trūkumų, kurie savaime stovintį mobilųjį namelį darė pavojingą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar yra teisinis pagrindas taikyti CK 6.270 straipsnio nuostatas, būtina išsiaiškinti, ar asmens valdomas objektas ar juo vykdoma veikla kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams ir yra laikytini didesnio pavojaus šaltiniu, dėl kurio atsirado žala (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).
28.7. Ieškovės nepagrįstai teigia, kad vagonėlyje kilusio gaisro priežastis nesvarbi. Gaisro priežastis nebuvo nustatyta. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad žuvusių asmenų veiksmai galėjo tam turėti įtakos.
28.8. Nepagrįsti ieškovių teiginiai, kad buvo pažeistos CPK 185 straipsnio, CK 265 straipsnio 1 dalies nuostatos.
28.9. Priešingai nei nurodo ieškovės, pirmosios instancijos teismas neteikė prioriteto Valstybinės darbo inspekcijos tyrimo aktui ir išvadai, vertino ją kitų byloje esančių įrodymų visumos kontekste.
28.10. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytos tinkamai. Nenustatyta, kad atsakovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo netinkamas, nesąžiningas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Lietuvos Respublikos teismų tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje pareikštus reikalavimus
29. Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškė darbuotojų, kurie buvo komandiruoti į Švediją darbams ir kurie dėl kilusio gaisro žuvo, motinos. Ieškinys 2016 m. birželio 19 d. buvo pareikštas dviem atsakovėms – Lietuvoje registruotai įmonei „Vytl“ ir Švedijos įmonei „Gabioner Sweden AB“ (dėl solidariosios atsakomybės).
30. Telšių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė priimti šį ieškinį, ieškovėms nurodė kreiptis į Švedijos teismą. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi panaikino šią pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 1215/2012), konstatavo, kad ieškovės turi teisę rinktis, kurios iš atsakovių buveinės vietos valstybės teismui reikšti ieškinį. Telšių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi ieškinys priimtas. Ieškovės 2019 m. balandžio 16 d. teismo posėdžio metu atsiėmė ieškinį vienai iš atsakovių – UAB „Vytl“.
31. Telčių apylinkės teismas 2019 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė joms iš atsakovės – Švedijos bendrovės „Gabioner Sweden AB“ atitinkamas pinigų sumas. 2019 m. liepos 30 d. atsakovė kreipėsi į Telšių apylinkės teismą, siekdama šio sprendimo už akių peržiūrėjimo. Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsakovės prašymai buvo atmesti. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartis panaikinta, atnaujintas Telšių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo terminas ir priimtas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
32. Ieškovėms atsiėmus ieškinį vienai iš atsakovių, atsakovė „Gabioner Sweden AB“ argumentavo, kad teismas nepagrįstai iš naujo nesprendė klausimo dėl tarptautinės jurisdikcijos, nes nebeliko Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos teismų jurisdikcijos pagrindo, o pagal šio reglamento 4 straipsnio, 7 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinys turėjo būti reiškiamas Švedijoje.
33. Taigi byloje susiklostė procesinė situacija, kai atsisakyta ieškinio būtent tai atsakovei, kurios buveinės Lietuvoje pagrindu šios šalies teismai galėjo nustatyti jurisdikciją nagrinėti bylą ir antrajai atsakovei.
34. Šiame kontekste teisėjų kolegija primena Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendime CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, pateiktą išaiškinimą, kad 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 6 straipsnio 1 dalį (dab. Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 dalis) reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje nustatyta jurisdikcijų koncentracijos taisyklė esant atsakovų daugetui gali būti taikoma, be kita ko, tuomet, kai ieškovas atsisakė vieninteliam iš bendraatsakovių, kurio buveinė yra valstybėje narėje, į kurios teismą kreiptasi, pareikšto ieškinio, nebent nenustatytas šio ieškovo ir bendraatsakovių susitarimas dirbtinai sukurti arba išlaikyti šios nuostatos taikymo sąlygas šio ieškinio pareiškimo momentu.
35. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindė ne Europos Sąjungos teisės normomis ar Teisingumo Teismo pateikta jų aiškinimo praktika, o Lietuvos Respublikos nacionalinėmis civilinio proceso teisės normomis (CPK 30 straipsnio 5 ir 12 dalimis, 137 straipsniu), taip pat CPK įtvirtintomis nacionalinėmis tarptautinės privatinės teisės normomis (CPK 781 straipsnis), kurios yra taikytinos tik tuomet, kai netaikomi Europos Sąjungos teisės aktai arba tarptautinės sutartys (CPK 780 straipsnis), šių teismų pasiektas teisės aiškinimo rezultatas yra teisingas – nenustatę dirbtinio jurisdikcijos nustatymo kriterijaus, Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, pareikštą Švedijos bendrovei.
Dėl byloje taikytinos materialiosios teisės
36. Iš nagrinėjamoje byloje surinktų dokumentų ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad joje susiklostė kelios susijusių teisinių santykių grupės: žuvusius darbuotojus ir UAB „Vytl“ darbo sutarčių pagrindu siejo darbo teisiniai santykiai; UAB „Vytl“ ir Švedijos Karalystės įmonė „Gabioner Sweden AB“ buvo saistomos savo sudarytos Paslaugų sutarties, kurioje susitarta dėl Lietuvos teisės taikymo.
37. Šios bylos šalių – ieškovių ir atsakovės „Gabioner Sweden AB“ – nesieja sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovės, reiškiančios ieškinį savo vardu, reikalauja atlyginti jų pačių dėl sūnų mirties patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Ši aplinkybė (ieškovių ir atsakovės teisinių santykių kvalifikavimas (sutartiniai ar deliktiniai teisiniai santykiai) yra svarbi sprendžiant dėl ginčui taikytinos materialiosios teisės, nes lemia, į kurio taikytinos teisės klausimus reglamentuojančio Europos Sąjungos reglamento taikymo sritį patenka šioje byloje analizuojami reikalavimai.
38. Nagrinėjamoje byloje nustatant taikytiną teisę analizuotini 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas „Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentas „Roma II“).
39. 2016 m. sausio 21 d. sprendime sujungtose bylose C?359/14 ir C?475/14 Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ taikymo srities, išaiškino, jog juose vartojamos „sutartinės prievolės“ ir „nesutartinės prievolės“ sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šių reglamentų sistema ir tikslais (pagal analogiją žr. sprendimo byloje ÖFAB, C‑147/12, 27 punktą). ESTT nurodė, jog taip pat reikia atsižvelgti, kaip matyti iš kiekvieno iš šių dviejų reglamentų 7 konstatuojamosios dalies, į nuoseklumo siekį taikant abu šiuos reglamentus, taip pat reglamentą Nr. 44/2001 (dab. Reglamentas Nr. 1215/2012), kurio 5 straipsnyje, be kita ko, daromas skirtumas tarp bylų dėl sutarties ir bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto (ESTT 2016 m. sausio 21 d. sprendimo 43 punktas).
40. Teisingumo Teismas cituojamame sprendime priminė, kad tik laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys, priskirtina „byloms dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 5 straipsnio 1 punktą (žr. sprendimo byloje Kolassa, C‑375/13, 39 punktą). Pagal analogiją ir vadovaujantis ankstesniame punkte nurodytu nuoseklumo siekiu laikytina, kad „sutartinės prievolės“ sąvoka pagal reglamento „Roma I“ 1 straipsnį reiškia vieno asmens laisvai prisiimtą teisinę prievolę kito asmens atžvilgiu.
41. Dėl sąvokos „nesutartinė prievolė“, kaip ji suprantama pagal Reglamento „Roma II“ 1 straipsnį, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvoka „byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą, taikoma visiems ieškiniams, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nesusiję su „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šio 5 straipsnio 1 punktą (sprendimas byloje ÖFAB, C‑147/12, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
42. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, į autonomiškai aiškinamą „bylų dėl delikto arba kvazidelikto“ sąvoką patenka bet koks reikalavimas, kuriuo siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kuris nėra priskirtinas prie bylų, kylančių iš sutarčių (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Löber, C‑304/17, 19 punktą), t. y. jis nėra grindžiamas vieno asmens laisvai prisiimta teisine prievole kitam asmeniui (2005 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Engler, C‑27/02, 51 punktas). „Iš sutarčių kylančių bylų“ ir „bylų dėl delikto arba kvazidelikto“ sąvokos negali būti suprantamos taip, kad jomis daroma nuoroda į nacionaliniame teisme nagrinėjamo teisinio santykio kvalifikavimą pagal taikytiną nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. sprendimo byloje Brogsitter, C?548/12, 18 punktą).
43. Atitinkamai, kadangi ieškovių reikalavimai atsakovei nėra grindžiami jų viena kitai laisvai prisiimta teisine prievole, taikytina teisė turi būti nustatoma pagal Reglamentą „Roma II“.
44. Reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto materialiąją taikymo sritį, įtvirtinta, jog įstatymų kolizijos atvejais šis reglamentas taikomas nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose. Šis reglamentas visų pirma netaikomas mokesčių, muitų ar administracinėse bylose arba iškilus valstybės atsakomybės už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus (lot. acta iure imperii) klausimui. To paties straipsnio 2 dalyje reglamentuotos aptariamo dokumento taikymo išimtys, tačiau jos šiai bylai nėra aktualios.
45. Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taikytinos teisės nustatymo taisyklė, kad jeigu šiame reglamente nenustatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.
46. Teisingumo Teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendime byloje Lazar, C-350/14, pateikė išaiškinimus, kurie aktualūs nagrinėjamai bylai, dėl „žalos atsiradimo vietos“ bei „netiesioginių įvykio pasekmių“ sąvokų atribojimo. Išaiškinimai pateikti byloje, kurioje Rumunijos pilietis F. Lazaras reikalavo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl jo dukters, Italijoje gyvenusios Rumunijos pilietės, mirties per nenustatytos transporto priemonės sukeltą kelių eismo įvykį Italijoje.
47. Teisingumo Teismas išaiškino, kad, siekiant nustatyti iš kelių eismo įvykio atsirandančiai nesutartinei prievolei taikytiną teisę, Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad žala, susijusi su asmens, žuvusio per tokį įvykį teismo vietos valstybėje narėje, mirtimi ir patirta kitoje valstybėje narėje gyvenančių šio asmens artimųjų, laikytina šio įvykio sukeltomis „netiesioginėmis pasekmėmis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
48. Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad asmeniui padarytų fizinių sužalojimų arba turtui padarytos žalos atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento „Roma II“ 17 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad šalis, kurioje atsiranda tiesioginė žala, yra šalis, kurioje buvo patirti sužalojimai ar buvo padaryta žala turtui (žr. cituojamo sprendimo 24 punktą). Teismas pažymėjo, kad žala pasireiškė sužalojimais, nulėmusiais F. Lazaro dukters mirtį, o ši žala atsirado Italijoje. Pačių F. Lazaro dukters artimųjų patirta žala laikytina netiesioginėmis pagrindinėje byloje nagrinėjamo įvykio pasekmėmis, kaip jos suprantamos pagal Reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį.
49. Remdamasi cituota Reglamento „Roma II“ nuostata ir ją išaiškinančia Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovių pareikštam reikalavimui atsakovei taikytina Švedijos teisė, nes žalos atsiradimo vieta yra šioje valstybėje.
50. Vadovaujantis Reglamento „Roma II“ 15 straipsniu, nurodančiu pavyzdinį sąrašą klausimų, kuriuos apima šio reglamento nustatyta tvarka taikytina teisė, pagal šį reglamentą nesutartinėms prievolėms taikytina teisė visų pirma reglamentuoja: a) atsakomybės pagrindą bei apimtį, įskaitant asmenų, kurie gali būti pripažinti atsakingais už jų atliktus veiksmus, nustatymą; b) atleidimo nuo atsakomybės pagrindus ir bet kokį atsakomybės apribojimą bei padalijimą; c) žalos buvimą, pobūdį ir įvertinimą ar reikalaujamą žalos atlyginimą; d) neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, priemones, kurių teismas gali imtis siekdamas užkirsti kelią pažeidimui ar žalai arba ją nutraukti, arba užtikrinti kompensacijos suteikimą; e) galimybės perduoti, įskaitant paveldėjimo būdu, nuostolių atlyginimo ar žalos atlyginimo reikalavimo teisę, klausimą; f) asmenis, kurie turi teisę į asmeniškai patirtos žalos atlyginimą; g) atsakomybę už kito asmens veiksmus; h) galimus prievolės pasibaigimo būdus bei įgyjamosios senaties ir ieškininės senaties taisykles, įskaitant taisykles dėl pradėjimo skaičiuoti įgyjamosios senaties ar ieškinio senaties terminus bei tų terminų sustabdymo ir nutraukimo.
51. Aptariamo reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta, kad vertinant traukiamo atsakomybėn asmens elgesį atsižvelgiama, kaip į faktinę aplinkybę ir tuomet, kai tai yra tinkama, į saugumo ir elgesio taisykles, galiojusias įvykio, dėl kurio atsirado atsakomybė, vietoje ir metu.
52. Vis dėlto Reglamento „Roma II“ normose esama nukrypti leidžiančių normų. Šio teisės akto 16 straipsnyje nustatyta, kad nė viena šio reglamento nuostata neriboja teismo vietos teisės nuostatų taikymo tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios, nepaisant nesutartinei prievolei taikytinos teisės.
53. Atitinkamai bylai taikant Švedijos teisę, šios nutarties 50 punkte nurodyti klausimai turi būti analizuojami pagal Švedijos teisėje įtvirtintas taisykles. Nepaisant to, Lietuvos teismas gali taikyti Lietuvos teisėje įtvirtintas imperatyvias teisės normas.
54. Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Reglamente „Roma II“ yra įtvirtinta bendrojo principo forum regit processum (procesą reglamentuoja teismo vietos valstybės teisė) išimčių. Vadovaujantis Reglamento „Roma II“ 22 straipsnio 1 dalimi, nesutartinę prievolę reglamentuojanti teisė pagal šį reglamentą taikoma tiek, kiek, nesutartinių prievolių klausimais, joje numatytos teisines prezumpcijas nustatančios taisyklės ar nustatyta įrodinėjimo pareiga. Vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, veiksmai, kuriais siekiama sukurti teisines pasekmes, gali būti įrodyti bet kuria įrodinėjimo priemone, kurią pripažįsta teismo vietos valstybės teisė arba bet kuri iš 21 straipsnyje nurodytų teisių, pagal kurią tas veiksmas yra formaliai galiojantis, jeigu teismas gali taikyti tokią įrodinėjimo priemonę.
55. Kadangi ieškovių ir atsakovės santykiai kyla ne iš sutarties, o iš delikto, reikalavimai yra grindžiami ne vienos šalies kitai savarankiškai prisiimta prievole, o teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, taikytina teisė nustatoma remiantis Reglamentu „Roma II“, o pagal šį taikytina Švedijos teisė.
Dėl Švedijos teisės turinio nustatymo
56. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymą tarp šalių ir teismo. Tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais ex officio, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis ius novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį tenka šalims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021 21 punktą ir jame cituojamą praktiką, taip pat 34, 35 punktus).
57. Nagrinėjamu atveju ieškovių ir atsakovės nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, šalys nesutaria dėl to, kurios valstybės teisė taikytina. Taigi, nesant susitarimo dėl taikytinos teisės, pareiga nustatyti užsienio šalies (šiuo atveju Švedijos) teisės turinį tenka teismui.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai nepagrįstai savarankiškai nenustatė Švedijos teisės turinio ir neatliko teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad mobiliajam nameliui pagal Švedijos teisę nėra keliami jokie priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos įrengimo reikalavimai, taip pat nėra keliami jokie specialūs reikalavimai, grindė vien atsakovės į bylą pateikta advokatų kontoros „La Partners“ užsakomąja išvada, iš kurios matyti, kad į minėtą Švedijos advokatų kontorą dėl jos pateikimo kreipėsi atsakovei šioje byloje atstovaujanti advokatų kontora „Glimstedt“. Nusprendęs remtis šia išvada, teismas neatliko net minimalaus jos kritinio vertinimo ir ja rėmėsi vien dėl to, kad ieškovės nepaneigė joje nurodytų duomenų. Taigi teismas, turėdamas pareigą veikti ex officio ir aiškintis užsienio teisės turinį, dėl šios bene svarbiausios bylos išnagrinėjimui aplinkybės (reikalavimų vagonėliui) sprendė remdamasis vieninteliu įrodymu.
59. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatskleidė bylos esmės – neanalizavo ir nevertino bylos išnagrinėjimui taikytinos Švedijos teisės turinio dėl to: 1) kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp žuvusių darbuotojų ir atsakovės (šiuo klausimu žr. toliau); 2) kokius reikalavimus turėjo atitikti vagonėlis, įskaitant priešgaisrinės saugos reikalavimus; 3) kaip paskirstoma įrodinėjimo našta ir kokios yra taikomos prezumpcijos; 4) kokios žalos ir kokio dydžio atlyginimo gali būti reikalaujama; 5) kaip yra subalansuojama atsakomybė tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo prisideda prie žalos atsiradimo. Tai yra esminiai šiai bylai išnagrinėti klausimai, kurių neišsprendus neįmanoma priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.
60. Teisėjų kolegija pažymi, kad Švedijoje bendrosios taisyklės dėl deliktinės atsakomybės ir žalos atlyginimo įtvirtintos šios šalies Deliktų įstatyme (šved. Skadeståndslag (1972:207) (švedų kalba prieinamas internete: https://www.riksdagen.se/sv/dokument-lagar/dokument/svensk-forfattningssamling/skadestandslag-1972207_sfs-1972-207). Specialiosios taisyklės gali būti išdėstytos ir kituose teisės aktuose, pavyzdžiui, Elektros saugumo įstatyme (Elsäkerhetslag (2016:732) (švedų kalba prieinamas internete: https://www.riksdagen.se/sv/dokument-lagar/dokument/svensk-forfattningssamling/elsakerhetslag-2016732_sfs-2016-732) ar šio teisės akto pakeistuose teisės aktuose. Kiek tai susiję su bendrosiomis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, atsižvelgtina į Švedijos deliktų įstatymo 1 skyriaus 1 straipsnyje, 2 skyriaus 1 straipsnyje, 5 skyriaus 1 straipsnyje bei 2 straipsnio 1–3 punktuose, 6 skyriaus 1 ir 2 straipsniuose įtvirtintas teisės normas.
61. Kiek tai susiję su žuvusių darbuotojų gyvenimo vagonėlyje pagrindo teisiniu kvalifikavimu bei jame buvusia (turėjusia būti) infrastruktūra, teismai neanalizavo Švedijos žemės įstatymo (šved. Jordabalk (1970:994) (švedų kalba: https://www.riksdagen.se/sv/dokument-lagar/dokument/svensk-forfattningssamling/jordabalk-1970994_sfs-1970-994, neoficialus vertimas į anglų kalbą: https://www.kth.se/polopoly_fs/1.476821.1550157931!/Land_Code.pdf) 12 skyriaus 1 straipsnio 2 sakinyje bei 3 pastraipoje įtvirtintų teisės normų, to paties teisės akto 11 straipsnio 4 dalies, 12 skyriaus 9 straipsnio, 18a straipsnio 6 bei 7 pastraipų.
62. Dėl teisinių reikalavimų pačiam ginčo vagonėliui teismai neanalizavo ir neatsižvelgė į Švedijos nacionalinės būsto, statybos ir planavimo valdybos („Boverket“) priimtas statybos taisykles (šved. Boverkets byggregler, BBR) (anglų ir švedų kalba prieinamos internete: https://www.boverket.se/en/start/publications/publications/2019/boverkets-building-regulations--mandatory-provisions-and-general-recommendations-bbr/), konkrečiai į šio dokumento 5 skyriaus 5:1, 5:12, 5:21, 5:214, 5:234, 5:31, 5:521 ir 5:544 straipsnius.
63. Pažymėtina ir tai, kad konkrečiai laikinojo apgyvendinimo patalpoms yra priimtos „Boverket“ privalomos nuostatos ir bendrosios rekomendacijos dėl laikino apgyvendinimo patalpų (BFS 2016:5) (prieinamos internete švedų ir anglų kalba: https://www.boverket.se/en/start/building-in-sweden/swedish-market/laws-and-regulations/national-regulations/ata/). Šio dokumento 1 skyriaus 1 straipsnyje nurodyta, kad jame pateikiamos privalomosios nuostatos ir bendrosios rekomendacijos Planavimo ir statybos reglamento (2011:338) 1 skyriaus 3 b straipsnio ir 3 skyriaus 28 straipsnio nuostatoms, taip pat normos dėl patikslinimų ir nukrypimų nuo Planavimo ir statybos įstatymo (2010:900) (abu teisės aktai prieinami anglų kalba: https://www.boverket.se/en/start/publications/publications/2018/legislation/), Planavimo ir statybos reglamento ir „Boverket“ statybos taisyklių – privalomųjų nuostatų ir bendrųjų rekomendacijų (2011:26). Nors šis dokumentas yra priimtas 2016 metais, jame pateiktos rekomendacijos dėl kitų, anksčiau priimtų, teisės aktų aiškinimo, taigi jis gali būti naudingas kaip atitinkamų teisės aktų aiškinimo priemonė. Atitinkamai gali būti naudingos anksčiau minėtame teisės akte nurodytos „Boverket“ rekomendacijos dėl BBR 5.21, 5:334 bei 5:335, 5:521 ir 5:62 straipsnių.
64. Lietuva ir Švedija yra prisijungusios prie Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę, todėl, kilus neaiškumų dėl šios šalies teisės turinio, informaciją šiuo klausimu galima gauti iš kompetentingų Švedijos institucijų.
65. Be to, teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti nedaro įtakos teismo valstybės teisės (lot. lex fori) nustatytų proceso teisės normų, tarp jų ir šalių bendradarbiavimo su teismu principui, kuriuo siekiama, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčui išspręsti aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-684/2015).
Dėl Paslaugų sutarties kvalifikavimo bei aiškinimo
66. Pagal Švedijos teisę sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo ar neegzistavimo, be kita ko, svarbu įvertinti, kokie teisiniai santykiai siejo atsakovę ir mirusius darbuotojus, kokiu teisiniu pagrindu žuvę darbuotojai gyveno atitinkamame vagonėlyje.
67. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad Paslaugų sutartis sieja tik ieškoves ir trečiąjį asmenį. Teismas nurodė, kad nei šios sutarties turinys, nei sutarties šalių elgesys, nesuponuoja pagrindo išvadai, kad ji sudaryta trečiųjų asmenų (UAB „Vytl“ darbuotojų) naudai. Paslaugų sutartyje nėra išlygos, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta tretiesiems asmenims (CK 6.191 straipsnio 1 dalis), taigi UAB „Vytl“ darbuotojai neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės apgyvendinimo komandiruotės metu. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šiuo atveju spręstina ne dėl sutartinės, o dėl deliktinės atsakovės civilinės atsakomybės, ir netaikė sutarties aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje. Teismas nelaikė, kad priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos nebuvimas, taip pat vagonėlio neprijungimas prie vandens tinklų buvo gaisro, lėmusio darbuotojų žūtį, priežastis. Teismas konstatavo, minėta, remdamasis vien atsakovės į bylą pateikta advokatų kontoros „La Partners“ išvada, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė leido UAB Vytl“ darbuotojams gyventi vagonėlyje, kuris neatitinka Švedijos teisės aktų reikalavimų.
68. Ieškovės kasaciniame skunde, be kita ko, argumentuoja, kad teismai netinkamai kvalifikavo Paslaugų sutartį, nepagrįstai netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių aiškindami šios sutarties 3.1 punktą ir nepagrįstai nekonstatavo sutartinės atsakovės pareigos apgyvendinti UAB „Vytl“ darbuotojus. Be to, teismai, neteisingai nustatę atsakovei taikytinos civilinės atsakomybės rūšį, nepagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų, netyrė kitų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų.
69. Spręsdama dėl ieškovių argumentų, kad teismai nepagrįstai Paslaugų sutarties 3.1 punkte įtvirtinto šalių susitarimo nekvalifikavo kaip susitarimo trečiųjų asmenų naudai, pagrįstumo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog, remiantis ginčo Paslaugų sutartyje įtvirtintu šios sutarties šalių (atsakovės ir trečiojo asmens) susitarimu dėl taikytinos teisės (11.3 punktas), kvalifikuojant ir aiškinant Paslaugų sutartį turi būti taikoma Lietuvos teisė. Nors nagrinėjamoje byloje ieškovės atsakovei reiškia savarankišką reikalavimą (ne kaip UAB „Vytl“ darbuotojų teisių perėmėjos), šios sutarties kvalifikavimas ir aiškinimas išlieka svarbus nustatant teisiškai reikšmingą aplinkybę – ar atsakovė apskritai buvo prisiėmusi įsipareigojimą apgyvendinti UAB „Vytl“ darbuotojus.
70. Pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tuo atveju, jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.
71. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuolaikinė sutarčių teisė pripažįsta, jog sutartis gali turėti teisinį poveikį ne tik sutarties šalims, bet ir tretiesiems asmenims. Tam, kad tokios sutarties pagrindu atsirastų teisinės pasekmės kitiems asmenims be jų valios, jų padėtis turi būti gerinama, t. y. leidžiama be kito asmens valios suteikti jam teisių, sau prisiimant įsipareigojimus. Sudarius sutartį trečiojo asmens naudai, sukuriama vienašalė prievolė – skolininkas tampa įsipareigojęs trečiajam asmeniui (CK 6.191 straipsnis, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 5.2.1 straipsnio 1 dalis, Europos sutarčių teisės principų PECL 6:110 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019 33 punktą).
72. Dėl tokio vienašalio sandorio jį sudariusiam asmeniui atsiranda pareiga kito asmens naudai atlikti tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo, o kitas asmuo įgyja savarankišką teisę reikalauti vienašaliame sandoryje nustatytos jį sudariusio asmens pareigos įvykdymo. Tačiau tokie vienašaliai sandoriai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad reikalavimai, keliami vienašaliams teisiniams aktams (angl. unilateral juridical acts), įtvirtinti Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR) II.–4:301 straipsnyje. Pirmasis reikalavimas yra susijęs su asmens valia. Tai reikalavimas, kad tokį veiksmą atliekančio asmens valia būtų nukreipta į siekį įsipareigoti arba sukurti kitas teisines pasekmes. Antrasis reikalavimas – tai reikalavimas, kad toks valios išreiškimas būtų pakankamai aiškus. Trečia, tai reikalavimas, kad apie tokį vienašalį teisinį veiksmą būtų žinoma asmeniui, kuriam jis adresuotas. DCFR II.–4:302 straipsnyje įtvirtinta, kad asmens valia įsipareigoti arba sukurti kitas teisines pasekmes nustatoma iš šalies pranešimų arba elgesio, kaip juos protingai būtų supratęs asmuo, kuriam šie teisiniai veiksmai yra adresuojami (žr. pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 34, 35 punktus).
73. Teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
74. Paslaugų sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad paslaugų gavėja (atsakovė „Gabioner Sweden AB“) privalo aprūpinti Paslaugos teikėją (trečiąjį asmenį UAB „Vytl“) visais įrankiais, medžiagomis ir apgyvendinimu. Trečiasis asmuo ir ieškovės bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad pagal šią sutarties sąlygą prievolė apgyvendinti į Švediją komandiruotus UAB „Vytl“ darbuotojus kilo atsakovei. Atsakovė neigė savo sutartinę pareigą apgyvendinti trečiojo asmens darbuotojus.
75. Pirmiau nurodyta Paslaugų sutarties sąlyga, kaip teisingai kasaciniame skunde nurodo ieškovės, aiškintina vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, bei kasacinio teismo suformuota jų aiškinimo ir taikymo praktika.
76. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
77. Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, Paslaugų sutarties turinį, šios sutarties 3.1 punkte įtvirtintą sąlygą, teismų nustatytas su UAB „Vytl“ darbuotojų apgyvendinimu Švedijoje susijusias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad Paslaugų sutarties 3.1 punkte įtvirtintas atsakovės ir trečiojo asmens susitarimas kvalifikuotinas kaip susitarimas trečiųjų asmenų naudai.
78. Paslaugų sutartį sudaręs juridinis asmuo UAB „Vytl“, neturėdamas materialios išraiškos formos bei fizinių savybių, kurios jam leistų pačiam atlikti darbus ir pačiam gyventi atitinkamose patalpose, įtvirtindamas sutartyje nuostatą, jog jam bus suteikti darbo įrankiai ir apgyvendinimas, turėjo omenyje, kad įrankiai ir apgyvendinimas bus suteikti šio juridinio asmens darbuotojams – fiziniams asmenims. Tai yra numanoma sutarties sąlyga. Šiuo susitarimu atsakovė įsipareigojo apgyvendinti UAB „Vytl“ darbuotojus, į Švediją komandiruotus atlikti sutartų darbų atsakovės naudai, ir šį įsipareigojimą pagal byloje esančius duomenis faktiškai vykdė.
79. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, spręsdamas dėl ginčo susitarimo kvalifikavimo, išskirtinį dėmesį skyrė įsakymų dėl UAB „Vytl“ darbuotojų komandiravimo turiniui. Teismas nepagrįstai laikė, kad juose įrašytas trečiojo asmens įsipareigojimas atlyginti darbuotojų nakvynės išlaidas pagal jų pateiktus dokumentus, taip pat tai, kad įsakymuose neįrašyta, jog būtent trečiojo asmens darbuotojai bus apgyvendinti atsakovės parūpintame būste, patvirtina, kad darbuotojai patys turėjo pasirūpinti gyvenamąja vieta komandiruotės laikotarpiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įsakymų turinys nepaneigia sutartinės atsakovės pareigos pasirūpinti komandiruotų darbuotojų apgyvendinimu vien dėl to, kad faktiškai darbuotojai buvo apgyvendinti neatlygintinai. Be to, pažymėtina, kad nustatytos faktinės aplinkybės, kurių atsakovė neginčija, jog ne trečiajam asmeniui UAB „Vytl“ (kurį, aiškinant susitarimą pažodžiui, atsakovė įsipareigojo aprūpinti apgyvendinimu), o tiesiogiai konkretiems šios įmonės darbuotojams buvo perduotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis vagonėlis ir atsakovė žinojo, kad darbuotojai ten apsigyveno.
80. Kadangi vagonėlis buvo suteiktas žmonėms, komandiruotiems į Švediją, apgyvendinti, jis turėjo atitikti Švedijos teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, taikytinus būtent tokios (gyvenamosios) paskirties objektui.
81. Ankstesniame šios nutarties skyriuje teisėjų kolegija konstatavo, kad teismai nepagrįstai neanalizavo ir nevertino aktualių Švedijos teisės aktų nuostatų, apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad vagonėliui netaikytini jokie reikalavimai, padarė remdamasis vien atsakovės į bylą pateikta advokatų „LA Partners“ išvada. Dėl nurodytų pažeidimų byla, kurios esmė nebuvo atskleista, panaikinus teismų procesinius sprendimus, turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo atveju, jei teismo būtų nustatyta, kad vagonėlis, kurį atsakovė pagal Paslaugų sutartį suteikė UAB „Vytl“ darbuotojams apgyvendinti, neatitiko atitinkamų Švedijos teisės normų reikalavimų, tai suponuotų pagrindą teismui, vadovaujantis Švedijos teisiniu reguliavimu, spręsti kitus, šios nutarties 59 punkte nurodytus, klausimus, susijusius su atsakovės atsakomybe ieškinį pareiškusioms ieškovėms. Klausimas, ar atsakovė tinkamai įvykdė trečiųjų asmenų naudai sudarytą sutartį, yra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl atsakovės deliktinės atsakomybės ieškovėms vienos iš sąlygų – neteisėtų veiksmų (ne)buvimo.
82. Kiti kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83. Kasacinis teismas patyrė 5,81 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 25 d. nutartį ir Telšių apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Telšių apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Gediminas Sagatys
Algirdas Taminskas