Civilinė byla Nr. e3K-3-7-701/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19813-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 3.1.7.11; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Petro transport“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Petro transport“ ieškinį atsakovui V. B. dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties šalių teisingo informavimo pareigą, įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė atmesti atsakovo 2020 m. spalio 12 d. prašymą darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK) ir pripažinti, kad ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakovu.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. rugpjūčio 26 d. dirbo tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Atsakovas yra Baltarusijos pilietis, darbo sutartis buvo parengta ir jam suprantama kalba. Darbo sutartimi šalys sulygo, kad darbuotojui bus mokami ne mažesni kaip 50 proc. dydžio dienpinigiai, tačiau darbdavys turi teisę darbuotojui mokėti ir didesnius dienpinigius, todėl atsakovas gaudavo 100 proc. dienpinigius. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovė su atsakovu visiškai atsiskaitė. 2020 m. spalio 12 d. atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją prašydamas pripažinti darbo sutarties nuostatą dėl dienpinigių mažinimo negaliojančia ir priteisti nesumokėtą 3431,20 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių ir darbo užmokesčio, mokamo per prastovą, sumą bei netesybas. DGK 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu priteisė atsakovui 2737,94 Eur (atskaičius mokesčius) su darbo santykiais susijusių išmokų ir 200 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 2141 Eur neišmokėtų sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais (darbo užmokesčio); 5979,30 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką.

5.       Teismas nustatė, kad šalys 2019 m. rugsėjo 9 d. darbo sutartimi sutarė, jog atsakovas vykdys tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijas ir sutartis įsigalioja nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. Buvo sutartas 556 Eur mėnesio darbo užmokestis ir komandiruotės metu 168 Eur priedas už viršvalandinį darbą, darbą nakties metu, poilsio bei švenčių dienomis. Atlyginimas mokamas du kartus per mėnesį lygiomis dalimis. Pirmoji dalis – iki einamojo mėnesio 15 dienos, antroji – iki kito mėnesio 5 dienos (darbo sutarties 1.3 punktas). Šalys taip pat sutarė, kad nustatoma darbo laiko norma – ne daugiau kaip 48 valandos (darbo sutarties 4 punktas). 

6.       Teismo vertinimu, darbdavė neaiškiai suformulavo viršvalandinio darbo apmokėjimo sąlygas, t. y. asmenį, neturintį specialių teisinių žinių, o ypač kitos valstybės pilietį, galėjo suklaidinti toks reglamentavimas, kai neaišku, ar viršvalandžiai pradedami skaičiuoti, kai viršijamos 48 val., ar viršvalandinis darbas įtrauktas į jas.

7.       Teismas nesutiko su darbuotojo teiginiais, kad darbdavė privalėjo mokėti jam 100 proc. dienpinigių, o darbo sutarties 5.1 punktas (kuriame sutarta dėl 50 proc. dienpinigių) yra suformuluotas netinkamai. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad darbuotojas, sudarydamas darbo sutartį, kurioje aiškiai išreikšta mokėtinų dienpinigių mažinimo galimybė, nebūtų išreiškęs tikrosios savo valios – ši sąlyga jam nenaudinga, tačiau jokių veiksmų darbdavei mokant dienpinigius darbuotojas ilgą laiką nesiėmė, jo pasirašytoje darbo sutartyje nurodytas sąlygas darbdavė vykdė.

8.       Palyginęs darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbdavės pateiktų įsakymų, kuriais darbuotojas buvo siunčiamas į komandiruotes, turinį, teismas nustatė, kad darbdavės fiksuoti skaičiavimai, kuriuose nurodytas komandiruotėse būtas laikas, atitinka faktines aplinkybes; taip pat darbdavė skaičiavo darbuotojui ne 50 proc., tačiau 100 proc. dienpinigių dydį. Teismas konstatavo, kad iš viso darbdavė turėjo išmokėti darbuotojui 16 781,49 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbuotojui pavedimu buvo sumokėta iš viso 14 640 Eur.

9.       Ginčas byloje kilo dėl darbuotojui išmokėtinų sumų, kurios nurodytos darbdavės pateiktuose darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, pagal kuriuos išmokėta 3052,03 Eur. Šiuose dokumentuose yra atsakovo parašai, šių tikrumo jis neneigė. Vadovaudamasis DK 25 straipsnio 1–3 dalimis, kuriose nurodyta, kad informacija ir pranešimai darbo sutarties šalių viena kitai pateikiami raštu lietuvių kalba ir kita sutarties šalims priimtina kalba, teismas padarė išvadą, kad būtent darbdavei tenka pareiga įrodyti, kad iš pateiktos informacijos buvo galima nustatyti jos turinį. Darbdavės pateikti žiniaraščiai surašyti tik lietuvių kalba, todėl atsakovo teiginius, kad darbdavė jam paaiškino, jog jis pasirašo po sumomis, kurios turėtų būti pervestos į kortelę, teismas pripažino labai tikėtinais. Šiuos atsakovo teiginius netiesiogiai patvirtino ir liudytojai A. M. ir I. D., kurie nurodė, kad įmonėje darbo užmokestis buvo mokamas banko pavedimu į kortelę, grynaisiais pinigų įmonėje niekas nemokėjo, jie taip pat pasirašydavo kažkokius dokumentus lietuvių kalba.

10.       Teismas nusprendė, kad ir patys darbo užmokesčio žiniaraščiai nepatvirtina sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo fakto ir jie šios konkrečios bylos atveju yra nepakankami įrodymai. Priešingai nei reikalaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 8.3, 11 punktų, ieškovės pateiktuose kasos išlaidų orderiuose nėra nurodomas pinigus išmokėjęs asmuo, nėra nurodomas ir gavėjo vardas ir pavardė, neaiški pinigų išmokėjimo data, asmens parašas padėtas ne prie nuorodos „gavau“ patvirtinant, kad jis pinigus gavo, o po žyma „gavėjo parašas“. Tai neleidžia daryti išvados, kad atlyginimo išmokėjimą darbdavė pagrindė tinkamai įformintais, sąžiningumo ir įstatymų reikalavimus atitinkančiais rašytiniais įrodymais. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms teismas priteisė darbuotojui apskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2141 Eur.

11.       Teismas nenustatė pagrindo mažinti netesybas.

12.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13.       Kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išanalizuotus duomenis, nusprendė, kad iš darbdavės pateiktų darbo kortelių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio žiniaraščių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė darbuotojo dirbtą darbo laiką bei užmokestį (išmokėtą bei trūkstamą išmokėti). Kolegija vertino, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad būtent darbdavei tenka pareiga įrodyti, jog iš pateiktos informacijos ieškovui buvo galimybė nustatyti jos turinį.

14.       Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad DK 25 straipsnis nustato pareigą į darbuotojui suprantamą kalbą išversti tik darbo sutartį. Kolegija nusprendė, kad vertimo esmė nėra formali, dokumento vertimas reikalingas tam, jog darbuotojas suprastų pasirašomo dokumento esmę. Nesant į jam suprantamą kalbą išversto dokumento, pareiga įrodyti, kad jis atsakovui buvo suprantamas, tenka darbdavei, tačiau ši, kolegijos vertinimu, to neįrodė. Kolegija nustatė, kad šiuo atveju darbuotojas, akivaizdu, nesuprato teksto, po kuriuo jis pasirašė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177, 178 straipsniai). Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau nuo 2001 m. kovo 21 d. suformuluota taisykle, jog tik rašytiniai įrodymai pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, darbdaviui remiantis aplinkybe, jog darbo užmokestis išmokėtas, šio fakto įrodymo pareiga teka darbdaviui, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ir patys darbo užmokesčio žiniaraščiai nepatvirtina sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimo fakto ir šios konkrečios bylos atveju yra nepakankami įrodymai.

15.       Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad neanalizuoti buhalterės paaiškinimai dėl išmokamų sumų atsakovui, nurodžiusi, jog nustatyta pakankamai šiuos paaiškinimus paneigiančių aplinkybių, juolab kad nėra aišku, kaip ir ką atsakovui aiškino buhalterė, kaip jis galėjo suprasti tuos aiškinimus, nes neaišku ir koks pačios buhalterės gebėjimas aiškinti tam tikrus faktus ar dokumentus rusų kalba, taip pat kokios jos rusų kalbos žinios.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti ieškovei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

16.1.       Ieškovė tinkamai įgyvendino DK 25 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pateikdama dokumentus, įrodančius darbo užmokesčio darbuotojui sumokėjimą, raštu, kurio gavimą darbuotojas patvirtindavo pasirašydamas dokumentus (žiniaraščius), netgi žodžiu išversdama dokumentų turinį (to DK nuostatos nedraudžia), darbuotojui suprantant, kokius dokumentus jis pasirašinėdavo (šią aplinkybę patvirtina faktas, kad nei darbo santykių metu, nei jiems pasibaigus, darbuotojas niekada nesikreipė į darbdavę dėl neva neišmokėto darbo užmokesčio). Teismams netinkamai aiškinant DK 25 straipsnio 1–4 punktų nuostatas (ar šių visai neaiškinant), paliekama teisė darbuotojams piktnaudžiauti ir neteisėtai praturtėti darbdavio sąskaita. Ieškovė neturėjo pareigos darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių atsakovui pateikti jam suprantama kalba (bet išvertė informaciją žodžiu). Kadangi teisės aktai neįpareigoja darbdavio visus dokumentus, susijusius su darbo santykiais, pateikti darbuotojui suprantama kalba, tai tam tikrų dokumentų (pvz., išmokėjimo žiniaraščio, kasos išlaidų orderių, kt.), kurie yra finansinės atskaitomybės dokumentai, ieškovė ir nevertė į darbuotojui suprantamą kalbą, nes jį bendrovė privalo būti pasirengusi lietuvių kalba. Teismai darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą grindė tik netiesioginiais itin kritiškai vertintinų liudytojų paaiškinimais ir neišsamiais atsakovo paaiškinimais, netinkamai aiškindami DK 25 straipsnio 1–4 punktų nuostatas. Teismai nenurodė, kad ieškovė negalėjo darbo užmokesčio išmokėjimo įtvirtinti žiniaraščiuose, kuriuose yra gavėjo (darbuotojo) parašas, teigia, kad žiniaraščiuose nėra tam tikros informacijos (pvz., datos ir (ar) parašo, kt.), todėl tokie įrodymai neįrodo aplinkybės, kad darbo užmokestis darbuotojui buvo išmokėtas. Remiantis kasacinio teismo praktika, tokie argumentai yra neteisėti ir nepagrįsti.

16.2.       Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai vertindami civilinėje byloje esančius įrodymus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad toks atsiskaitymo būdas, kai pinigus įmonės darbuotojams pagal mokėjimo žiniaraščius išmoka atskaitingas asmuo, teisės aktais yra leidžiamas. Teismai nevertino ir aplinkybės, kad žiniaraščiuose esantis gavėjo parašas, kurio tikrumas nėra ginčijamas, yra pakankamas įrodymas, kad pinigai buvo išmokėti, tai yra patvirtinta teismų praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017). 

16.3.       Kaip DGK nurodė ieškovės atstovai, vyr. buhalterė, kuri pati visuomet ir išmokėdavo darbuotojams darbo užmokestį grynaisiais pinigais, užsieniečiams darbuotojams visuomet žodžiu paaiškindavo, aptardavo, kaip bus mokamas darbo užmokestis (kad bus mokama grynaisiais) ir kaip bus mokami dienpinigiai (kad bus mokami pavedimu). Teismai šių ieškovės atstovės vyr. buhalterės paaiškinimų nevertino, neanalizavo ir jais nesirėmė; nesuprantama, kokiu pagrindu teismai laikė, kad darbdavė netinkamai įgyvendino jai kylančias pareigas. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai laikytini pakankamais įrodymais, o darbo užmokesčio nesumokėjimo faktą privalo įrodyti ginčą inicijavusi šalis, šiuo atveju atsakovas, kuris pateikė prašymą DGK. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus paaiškinimus žodžiu, kad darbo užmokesčio grynaisiais jis nėra gavęs.

17.       Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.       Darbo ginčuose dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo šių išmokų sumokėjimo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui, nes sudarydamas darbo sutartį darbdavys įsipareigoja mokėti sulygtą darbo užmokestį viešosios teisės norminių aktų nustatyta tvarka ir tik jo žinioje yra visi dokumentai, patvirtinantys šios pareigos vykdymą (DK 32 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 1 punktas). Už tinkamą su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą atsakingas darbdavys, būtent jis privalo tinkamai atsiskaityti su darbuotoju ir tai pagrįsti. Aptariamos darbdavio pareigos nevykdymo padariniai – kai abejojama dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir atsiskaitymo su darbuotoju, tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju klausimas aiškinamas darbuotojų naudai.

17.2.       Ieškovė piktnaudžiauja savo teisėmis, nurodydama, kad, vadovaudamasi įstatymu, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kaip ir kasos išlaidų orderius bei atlyginimų žiniaraščius, rengė valstybine kalba ir atsakovui neva tinkamai išaiškino jų (konkrečiai – atlyginimų žiniaraščių) turinį. Ieškovė neįrodė, kad buvo sąžininga ir išmokėjo grynaisiais pinigais darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nurodytas sumas, taip pat kad buhalterė tinkamai išaiškino atsakovo parašo atlyginimų žiniaraščiuose esmę ir to pasekmes. Priešingai nei nurodo ieškovė, įstatymas nustato rašytinę informacijos suteikimo darbuotojui tvarką, neskaitant formalumo, jog ginčo dokumentai, kuriuos pasirašė atsakovas, yra finansiniai dokumentai. Ieškovės nurodytos aplinkybės prieštarauja ne tik teismų įvardytiems įrodymams, liudytojų paaiškinimams, įstatymams ir poįstatyminiams teisės aktams, bet ir bendriesiems civilinės teisės principams (CK 1.5 straipsnis).

17.3.       Atsakovo parodymai visuomet buvo pagrįsti ir nuoseklūs, o DGK posėdžio metu ieškovės buhalterė pirmiausia nurodė, kad pas ieškovę grynųjų pinigų nėra – su darbuotojais atsiskaitoma tik mokėjimo pavedimais. Vėliau posėdžio metu DGK suradus darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius ir dėl šios priežasties atidėjus bylos nagrinėjimą, ieškovė pradėjo teigti, kad darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nurodytas lėšas ji neva išmokėjo grynaisiais pinigais. Nei DGK, nei teismai nenustatė atsakovo nesąžiningumo. Bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai patvirtina, kad ginčo atveju nesąžininga yra ieškovė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties šalių teisingo informavimo pareigą, ir darbo užmokesčio išmokėjimo fakto įrodinėjimo pareigos

18.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimo grynaisiais pinigais fakto. Išmokėjimo faktą ieškovė įrodinėjo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiais, kuriuose buvo atsakovo parašai po žyma „gavėjo parašas“.

19.       Bylą nagrinėję teismai priteisė atsakovui 2141 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, konstatavę, kad šios sumos išmokėjimo darbdavė (ieškovė) neįrodė.

20.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino DK 25 straipsnio 1–4 dalių nuostatas (ar šių visai neaiškino), iš esmės nustatydami darbdavei pareigą versti tokius dokumentus kaip darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai į darbuotojui suprantamą kalbą.

21.       DK 25 straipsnis (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 27 d. iki 2022 m. liepos 31 d.), reglamentuojantis teisingą informavimą ir konfidencialios informacijos apsaugą, nustato darbo sutarties šalių teises ir pareigas, susijusias su informacijos viena kitai pateikimu. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbo sutarties šalių pareiga viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. DK 25 straipsnio 2 dalis reglamentuoja informacijos pateikimo formą – darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Pirmiau nurodytais atvejais informacija turi būti perduota lietuvių kalba; prie jos gali būti pridedami vertimai į vieną ar kelias kalbas (DK 25 straipsnio 4 dalis). DK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas darbo sutartį ir darbo teisės normas išdėstyti lietuvių kalba arba lietuvių kalba ir kita sutarties šalims priimtina kalba.

22.       Teisingas informavimas apie darbo sutarčiai svarbias aplinkybes yra neatsiejama darbo sutarties šalies sąžiningo elgesio (DK 24 straipsnio 1 dalis) dalis, todėl DK 25 straipsnyje detaliai reguliuojama informacijos pateikimo prievolė tais atvejais, kurie reikšmingi darbo santykiui, jo pokyčiams.

23.       DK 25 straipsnio 1 dalis skirta reglamentuoti darbo sutarties šalių bendradarbiavimui apsikeičiant informacija ne apie bet kokias aplinkybes, o apie reikšmingas aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą, kurios, pavyzdžiui, be kita ko, gali lemti tam tikrų naujų teisių ar pareigų atsiradimą, papildomas garantijas darbuotojui (pavyzdžiui, darbuotojui nustatytą neįgalumą, gimusį vaiką, narystę darbo taryboje ar profesinėje sąjungoje, pasikeisiančias darbo sąlygas, komandiruotės išlaidų apmokėjimo tvarką ir pan.), turimų teisių įgyvendinimą (pvz., prašymas suteikti atostogas) ir pan.

24.       DK 25 straipsnio 4 dalis, taikytina kartu su šio straipsnio 1 dalimi, nenustato darbdaviui pareigos darbuotojui užsieniečiui, nemokančiam lietuvių kalbos, perduodamą informaciją versti į jam suprantamą kalbą, bet įtvirtina tokią galimybę.

25.       DK 25 straipsnio 3 dalis skirta reglamentuoti kokia kalba (kalbomis) turi būti išdėstyti joje nurodyti dokumentai (informacija) - darbo sutartis ir darbo teisės normos.

26.       Nagrinėjamos bylos atveju kilo klausimas dėl darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, parengtų lietuvių kalba, pateikimo pasirašyti darbuotojui, nemokančiam lietuvių kalbos. Informacija apie apskaičiuotą ir mokamą darbo užmokestį nevertintina kaip turinti reikšmės darbo sutarties sudarymui, vykdymui ir nutraukimui. Tokios informacijos pateikimas darbuotojams yra atskirai reglamentuota darbdavio pareiga.

27.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad DK 148 straipsnio 1 dalis tiesiogiai reglamentuoja informacijos apie darbo užmokestį ir dirbtą darbą pateikimą darbuotojui – darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Taigi šiai darbdaviui tenkančiai informavimo pareigai DK 25 straipsnis tiesiogiai netaikomas. Informacijos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį pateikimas darbuotojui yra reguliariai atliekamas rutininis, įprastas, pasikartojantis veiksmas, teisėjų kolegijos vertinimu, ši informacija neturi būti privalomai verčiama į darbuotojui suprantamą kalbą, juolab kad tokio reikalavimo darbdaviui nenustato įstatymai, tokio reikalavimo nustatymas lemtų neproporcingas darbdavio patiriamas išlaidas. Teisėjų kolegija padaro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, iš esmės konstatavę ieškovės kaip darbdavės pareigą dokumentus teikti atsakovui suprantama kalba, netinkamai aiškino ir taikė DK 25 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, tačiau šis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nes nelėmė jų neteisėtumo ir tai patvirtina toliau išdėstyti argumentai.

28.       Ieškovė, vykdydama DK 148 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turėjo pareigą kas mėnesį teikti atsakovui pranešimus apie jam priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Darbuotojas taip papildomai gauna informaciją apie darbo užmokesčio išmokėjimą, o darbdavys turi rašytinį (nors ir netiesioginį) išmokėtų sumų įrodymą. Tačiau nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad informacijai apie atsakovui apskaičiuotą darbo užmokestį pagrįsti ieškovė pateikė tik darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, kuriuose buvo atsakovo parašai po žyma „gavėjo parašas“.

29.       Kasaciniame skunde keliamas netinkamo įrodymų vertinimo klausimas, teigiant, jog bylą nagrinėję teismai nevertino aplinkybės, kad gavėjo parašas žiniaraščiuose yra pakankamas įrodymas, jog pinigai buvo išmokėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017).

30.       Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, darbo užmokesčio sumokėjimo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Nors, kaip minėta, informacija apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį neturi būti privalomai verčiama į darbuotojui suprantamą kalbą, tačiau tai nepaneigia darbdavio pareigos tinkamai įforminti darbo užmokesčio išmokėjimą apskaitos dokumentais, o šios pareigos neįvykdžius – prisiimti neigiamas pasekmes.

31.       Pagal 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Nors priešinga prezumpcija šiame teisės akte neįtvirtinta, kasacinio teismo išaiškinta, kad pinigų gavėjo parašas prie gautų sumų yra pakankamas patvirtinimas apie pinigų gavimą. Tokiu atveju pareiga įrodyti, kad ginčijamos sumos neišmokėtos, tenka asmeniui, ginčijančiam jų gavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017 27 punktą). 

32.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama ir pirmiau nurodyta kasacinė byla skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis – nurodytoje kasacinio teismo byloje nebuvo kilęs klausimas dėl darbuotojo galimybės suprasti pasirašomo dokumento turinį dėl kalbos nemokėjimo. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti, kad prezumpcija, jog gavėjo parašas prie pinigų sumų darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje yra pakankamas patvirtinimas apie pinigų gavimą, buvo paneigta bylą nagrinėjusiems teismams įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

33.       Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-421/2016, 12 punktas; kt.). Dėl to teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadoms, kad darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, vertinami atsakovo paaiškinimų ir liudytojų parodymų kontekste, ypač atsižvelgiant į šalių neginčijamą aplinkybę, kad atsakovas nesuprato lietuvių kalbos, šios bylos atveju yra nepakankami įrodymai darbo užmokesčio išmokėjimo faktui patvirtinti. Bylą nagrinėję teismai taip pat išsamiai argumentavo, kodėl nevertino ieškovės buhalterės DGK duotų paaiškinimų. Teismai taip pat įvertino ir ieškovės pateiktus kasos išlaidų orderius ir konstatavo, kad jų turinys neatitinka Taisyklių reikalavimų. Tai sudarė pagrindą bylą nagrinėjusiems teismams konstatuoti, kad darbo užmokesčio išmokėjimą darbdavė pagrindė netinkamai įformintais, sąžiningumo ir įstatymų reikalavimų neatitinkančiais rašytiniais įrodymais.

34.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai detaliai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir atliko išsamų jų vertinimą, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pagrįstai nurodę, jog, kilus ginčui dėl darbo užmokesčio darbuotojui, būtent darbdavei tenka pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis darbuotojui sumokėtas tinkamai. Vertindami byloje esančių įrodymų visumą, bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

36.       Ieškovės kasacinį skundą atmetus, spręstinas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

37.       Šioje byloje atsakovui buvo suteiktos advokato teisinės paslaugos rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, šias paslaugas apmokėjo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos skėtinė organizacija – Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas, kurio vienas pagrindinių tikslų – ginti savo narių profesines, ekonomines ir socialines teises ir teisėtus interesus, teikti teisinę pagalbą savo nariams. Byloje pateiktas prašymas priteisti 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai.

38.       Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad CPK 98 straipsnyje nustatyta, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas priteisiamas šaliai, o ne jos atstovui; tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje.

39.       Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 7, 8.14 punktuose nurodytų dydžių. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, iš ieškovės priteistinas išlaidų teisinei pagalbai parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimas priteistinas atsakovui. Atsižvelgiant į šios nutarties 38 punkte nurodytus argumentus, atitinkamai patikslintinos ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų rezoliucinės dalys dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, nurodant, kad jis priteisiamas atsakovui, o ne jo atstovei.

40.       Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Patikslinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 26 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo rezoliucines dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, nurodant, kad jis priteisiamas atsakovui V. B. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Petro transport“ (j. a. k. 223661870) 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo atsakovui V. B. (duomenys neskelbtini)

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Alė Bukavinienė

                                Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis