Civilinė byla Nr. e3K-3-12-313/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00491-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.4.3.5.3; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Avere“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, „AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, „If P&C Insurance AS“ filialas, „AAS BTA Insurance Company“ filialas Lietuvoje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl žalos, padarytos neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmais, kai šis tęsia bendrovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbina darbuotojus, nors pirmajame kreditorių susirinkime kreditoriai nepriėmė sprendimo dėl ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, darbuotojų skaičiaus ir pareigybių, ir kriterijų jos dydžiui nustatyti.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 86 548,14 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė UAB „Faulana“ nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta atsakovė. Ieškovė turėjo nuosavybės teise nekilnojamojo turto, šis buvo nuomojamas. Iškėlus bankroto bylą, atsakovė nusprendė tęsti ūkinę komercinę veiklą ir toliau nuomoti ieškovės nekilnojamąjį turtą. Bankroto administratorė, veikdama ieškovės vardu, 2012 m. sausio 2 d. sudarė dvi darbo sutartis: V. L. priimta į vyriausiojo finansininko, o M. A. – turto valdytojo pareigas (toliau – ir darbuotojos). Darbo sutartimi V. L. buvo nustatytas 637,16 Eur, o M. A. – 926,78 Eur darbo užmokestis, abiem darbuotojoms nustatyta 5 darbo dienų savaitė ir 7 darbo valandų per dieną darbo trukmė. Šios darbo sutartys nutrauktos 2015 m. balandžio 1 d., po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovė buvo atstatydinta iš ieškovės bankroto administratoriaus pareigų ir paskirtas naujas administratorius.
4. Ieškovės teigimu, šių darbuotojų įdarbinimas pažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesus, nes bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatas (pelnas) nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. buvo 16 096,29 Eur, jis daugiau kaip 5 kartus viršijo ieškovės 2871,97 Eur pelną, gautą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Dėl sudarytų darbo sutarčių ieškovė sumokėjo 86 548,14 Eur su darbo santykiais susijusių išlaidų (19 263,74 Eur pirmos darbuotojos, 31 256,15 Eur antros darbuotojos darbo užmokesčiui, 26 149,55 Eur įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetą, 9878,70 Eur – įmokų į valstybės biudžetą), šios buvo priskirtos prie ieškovės ūkinės komercinės veiklos išlaidų.
5. Ieškovės įsitikinimu, dėl nurodytų išlaidų labai sumažėjo bendrovės pelnas. Tikėtina, kad atsakovė, priimdama į darbą naujas darbuotojas, siekė „įsisavinti“ ieškovės lėšas, nes naujų darbuotojų įdarbinimas nebuvo ekonomiškai pagrįstas – jeigu atsakovė nebūtų jų įdarbinusi, tai ieškovės pajamos būtų didėjusios ir ji būtų gavusi iš ūkinės komercinės veiklos ne 2871,97 Eur, o 56 336 Eur (2012 Eur x 28 mėn.) pelno. Nurodytas darbuotojas atleidus iš darbo ir naujajam bankroto administratoriui sudarius sutartis su turto valdymo ir buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančiomis įmonėmis, ieškovės išlaidos tokioms paslaugos vidutiniškai siekė 680,57 Eur (21 778,25 Eur : 32 mėn.) (nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovei iš atsakovės 58 346,72 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 58 346,72 Eur sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1251,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Teismas, be kita ko, nustatė, kad ieškovė turėjo keturiolika įvairių nekilnojamojo turto objektų, juos nuomojo ir iš nuomos gaudavo pajamų; iki 2011 m. birželio mėn. buvo penki ieškovės darbuotojai (dvi darbuotojos nedirbo, nes joms buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos); bankroto administratorė 2011 m. balandžio–birželio mėn. atleido visus ieškovės darbuotojus iš darbo; ieškovė, atstovaujama atsakovės, 2012 m. sausio 2 d. sudarė dvi terminuotas darbo sutartis su V. L. bei M. A., pagal kurias šios priimtos dirbti atitinkamai vyr. finansininke ir turto valdytoja; vyr. finansininkei nustatytas 637,17 Eur, turto valdytojai – 926,78 Eur (nuo 2013 m. balandžio mėn. – 1079,42 Eur) mėnesinis atlyginimas; sutartyse nustatyta penkių darbo dienų savaitė; darbo dienos trukmė – 7 darbo valandos per dieną, 35 valandos per savaitę; atsakovė pateikė duomenų, kad vyr. finansininkės darbo užmokestis kas mėnesį buvo 834,57 Eur, turto valdytojos – 1413,82 Eur, bendra išlaidų abiejų darbuotojų darbo užmokesčiui suma buvo 2248,39 Eur (834,57 + 1413,82); šioms darbuotojoms visą jų darbo ieškovės bendrovėje laiką buvo mokamas darbo užmokestis, taip pat už jas buvo mokamas gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos.
8. 2012 m. sausio 11 d. įvyko pirmasis pakartotinis ieškovės kreditorių susirinkimas, jame priimtas nutarimas 3-iuoju darbotvarkės klausimu ir patvirtinta administratorės UAB „Avere“ ataskaita; joje, be kita ko, nurodyta, kad ieškovė vykdė veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto operacijomis (pardavimu, nuoma, vertinimu, projektų derinimu). Administratorės veiklos ataskaitoje įrašyta, kad administratorė priėmė sprendimą vykdyti patalpų nuomos sutartis, kurių terminas nepasibaigė, sudarė naujas patalpų nuomos sutartis, nes dėl to galima gauti pajamų ir jas skirti turtui prižiūrėti ir išlaikyti tam, kad pastatai būtų tinkami parduoti. Administratorė nurodė, kad ūkinės komercinės veiklos rezultatas 2011 m. birželio–gruodžio mėn. buvo 44 079,62 Lt.
9. 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkime patvirtinta administratorės veiklos ataskaita, kurioje nurodyta, kad 2012 m. sausio 11 d. – 2014 m. gegužės 27 d. laikotarpiu ieškovė gavo 387 080,14 Lt pajamų už patalpų nuomą, patyrė 377 163,81 Lt išlaidų nuomojamoms patalpoms prižiūrėti ir išlaikyti.
10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi atsakovė atstatydinta iš ieškovės bankroto administratoriaus pareigų ir paskirtas naujas administratorius A. S. Ieškovė, atstovaujama naujojo bankroto administratoriaus, 2015 m. balandžio 1 d. atleido iš darbo vyr. finansininkę V. L. ir turto valdytoją M. A.. Visą darbo ieškovės įmonėje laikotarpį (nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) V. L. ir M. A. dirbo taip pat ir UAB „MP Consulting Group“. Naujasis ieškovės bankroto administratorius ir UAB „Zimi“ 2015 m. balandžio 30 d. sudarė nekilnojamojo turto priežiūros sutartį, pagal ją už turto priežiūros paslaugas buvo mokamas 2170 Eur mokestis. Administratorius ir UAB „P&R investicijos“ 2015 m. balandžio 14 d. sudarė sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, pagal ją už paslaugas buvo mokamas 175,45 Eur mokestis.
11. Teismas nurodė, kad atsakovė, be kreditorių žinios priėmusi sprendimą tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbinusi dvi naujas darbuotojas, netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte nustatytą pareigą priimti ir atleisti darbuotojus, pažeidė ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktų nuostatas. Atsakovė neužtikrino, kad ieškovės bankroto procedūros vyktų kiek įmanoma skaidriau. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovės padarytas ĮBĮ nuostatų pažeidimas savaime nereiškia, jog ieškovė patyrė nuostolių ta apimtimi, kiek naujai priimtoms dviem darbuotojoms buvo sumokėta darbo užmokesčio, taip pat mokesčių ir įmokų į valstybės bei VSDF biudžetą.
12. Vertindamas abiejų darbuotojų, kurias atsakovė priėmė dirbti bankroto proceso metu, įdarbinimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, tęsiant po bankroto bylos iškėlimo ieškovės ūkinę komercinę veiklą, susijusią su patalpų nuoma, vis tiek būtų tekę patirti sąnaudų, t. y. būtų reikėję pirkti su patalpų nuoma susijusias turto valdymo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas. Tokią išvadą pagrindžia aplinkybė, kad naujasis bankroto administratorius, atleidęs iš darbo atsakovės į darbą priimtas darbuotojas, šių vykdytoms funkcijoms atlikti sudarė paslaugų sutartis su turto valdymo ir buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Be to, iki aptariamų darbuotojų priėmimo į darbą ieškovės įmonėje atsakovė įvardytas paslaugas kartu su teisinėmis paslaugomis pirko iš įmonės „MP Consulting Group“.
13. Teismas nustatė, kad išlaidų turtui valdyti ir prižiūrėti bei buhalterinei apskaitai tvarkyti nuo bankroto bylos iškėlimo iki ataskaitos pateikimo tvirtinti nurodytame kreditorių susirinkime (nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. sausio 11 d.) kas mėnesį patirta 1918 Eur. Antroje veiklos ataskaitoje, patvirtintoje ieškovės 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkime, apskaičiuotas 2871,97 Eur ieškovės veiklos rezultatas nuo pirmojo kreditorių susirinkimo iki 2014 m. gegužės 27 d. (už 29 mėnesius). Į išlaidas, susijusias su tęsiama ieškovės veikla, įtrauktas ir turto valdytojai bei vyriausiajai finansininkei išmokėtas darbo užmokestis (65 203,31 Eur). Teismas iš 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimui pateiktos veiklos ataskaitos nustatė, jog ieškovė gavo 112 106 Eur pajamų už patalpų nuomą ir patyrė 109 234 Eur išlaidų nuomojamoms patalpoms prižiūrėti ir išlaikyti. Prie kitų administravimo išlaidų atsakovė paaiškino, kad tai išlaidos, susijusios su buhalterinės apskaitos, teisinėmis, turto administravimo ir priežiūros paslaugomis, tačiau jų nekonkretizavo pagal atskirus išlaidų porūšius.
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė į bylą duomenų apie tai, kokias konkrečias funkcijas vykdė nurodytos darbuotojos, dirbdamos įmonėje „MP Consulting Group“, ir kokia apimtimi. Teismo posėdyje apklaustų darbuotojų parodymus teismas laikė nepakankamais nustatyti, kiek konkrečiai laiko per darbo dieną šios darbuotojos skyrė ieškovės ir kiek – kitų bendrovių veiklai. Reikšminga teismas pripažino aplinkybę, kad abi darbuotojos visus darbus dirbo vienoje darbo vietoje, pagal darbo sutartis ieškovės įmonėje jos turėjo dirbti po 7 valandas per vieną darbo dieną ir 1 valandą skirti darbo funkcijoms įmonėje „MP Consulting Group“ atlikti.
15. Ieškovė apskaičiavo, kad vyr. finansininkė per vieną mėnesį išrašydavo ir įvesdavo į apskaitos registrus ne daugiau kaip 12–18 PVM sąskaitų faktūrų ir pranešimų mokėti už paslaugas ar skolų suderinimo aktų, gaudavo ir įvesdavo į apskaitos registrus ne daugiau kaip 3–4 PVM sąskaitas faktūras, vesdavo dviejų darbuotojų darbo užmokesčio apskaitą bei suvesdavo į apskaitos registrus vieno banko sąskaitos duomenis. Pagal viešai skelbiamas skaičiuotes, tokių buhalterinės apskaitos paslaugų kaina yra apie 100–190 Eur. Naujasis ieškovės bankroto administratorius, atleidęs iš darbo vyr. finansininkę ir sudaręs buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartį, už tokias paslaugas mokėjo 175,45 Eur. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovės sprendimas skirti kas mėnesį 659,12 Eur išlaidų buhalterinei apskaitai tvarkyti buvo ekonomiškai nepagrįstas.
16. Turto valdytojos darbas buvo susijęs su ieškovės ūkine komercine veikla, kurią atsakovė nusprendė tęsti, tačiau tokio darbo apimtis ir intensyvumas nebuvo itin dideli. Turto valdytojai už tokį darbą buvo mokamas 1413,82 Eur darbo užmokestis. Naujasis bankroto administratorius, atleidęs iš darbo turto valdytoją M. A. ir sudaręs nekilnojamojo turto priežiūros sutartį, už turto priežiūros paslaugą mokėjo 2170 Eur mokestį. Teismas padarė išvadą, kad nurodytai darbuotojai buvo nustatytas mažesnis darbo užmokestis, nei vėliau buvo mokamas už turto valdymo paslaugą. Tačiau teismas palygino turto valdytojai mokėtą darbo užmokestį (1413,82 Eur) su iki pirmojo ieškovės kreditorių susirinkimo už turto valdymo paslaugą mokėtu 1046 Eur užmokesčiu ir padarė išvadą, kad iki turto valdytojos M. A. priėmimo į darbą turto priežiūros išlaidos buvo 367,82 Eur mažesnės.
17. Teismas nustatė, kad 2011 m. sausio–gegužės mėn. laikotarpiu įmonės turto valdymo ir buhalterinės apskaitos funkcijas vykdė direktorius ir finansų direktorė – bendras šių darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 1075 Eur. Padalijęs šią sumą, teismas nusprendė, kad nurodytu laikotarpiu išlaidos turtui valdyti ir prižiūrėti buvo 537,50 Eur. Teismas padarė išvadą, kad išlaidos turtui valdyti ir prižiūrėti buvo pagrįstos, todėl atsakovė nepagrįstai skyrė nurodytai funkcijai vykdyti 876,32 Eur (1413,82 – 537,50 = 876,32).
18. Teismas konstatavo, kad atsakovė, nesant tam ekonominio pagrindo ir negavusi ieškovės kreditorių susirinkimo pritarimo, 58 346,72 Eur suma nepagrįstai padidino ieškovės išlaidas, susijusias su ūkine komercine veikla, todėl padarė žalos ir privalo šią atlyginti ieškovei.
19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimą pakeitė, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 44 700,24 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo dienos (2018 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 551,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
20. Kolegija nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą būtent kreditorių susirinkimas priima esminius sprendimus dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo bankroto proceso metu (tarp jų ir dėl veiklos tęstinumo, darbuotojų, su kuriais gali būti sudarytos darbo sutartys, skaičiaus pagal pareigybes), o bankroto administratorius atlieka organizacinę, vadovavimo ūkinei komercinei veiklai funkciją. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovė, vienašališkai nusprendusi tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbindama dvi naujas darbuotojas, kai kreditorių susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimo dėl ūkinės veiklos tęstinumo, nebuvo nustatęs darbuotojų, su kuriais gali būti sudarytos darbo sutartys, skaičiaus ir pareigybių, pažeidė ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 6, 7 punktų nuostatas. Atsakovė, sudarydama nurodytas darbo sutartis, žinojo (turėjo žinoti), kad būtent kreditorių susirinkimo kompetencija yra spręsti dėl darbuotojų, su kuriais gali būti sudarytos darbo sutartys įmonės bankroto proceso metu, skaičiaus pagal pareigybes nustatymo, tačiau aptartų įstatymo reikalavimų nepaisė. Be to, 2012 m. sausio 11 d. įvykusio pirmojo pakartotinio kreditorių susirinkimo metu atsakovė jau buvo įdarbinusi dvi naujas darbuotojas, tačiau kreditorių apie tai net neinformavo, t. y. nuslėpė nuo kreditorių reikšmingą informaciją.
21. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovė, įdarbindama naujas darbuotojas BUAB „Faulana“ ūkinei komercinei veiklai bankroto proceso metu vykdyti, ne tik pažeidė įdarbinimo bankroto proceso metu tvarką, bet ir nesilaikė jai keliamų profesinės veiklos standartų – veikė neekonomiškai, nesiekė maksimalios galimos naudos bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Dėl to kolegija atmetė atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad neįrodyti neteisėti jos veiksmai.
22. Nors atsakovė nutarė tęsti bankrutuojančios bendrovės ūkinę komercinę veiklą nesant kreditorių susirinkimo nutarimo, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad įmonės kreditoriai žinojo apie tokios veiklos vykdymą (tai buvo nurodyta bankroto administratorės veiklos ataskaitose, patvirtintose 2012 m. sausio 11 d., 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimuose). Kolegija laikėsi nuomonės, kad kreditoriai pritarė bendrovės veiklos tęstinumui. Pažymėta ir tai, kad tokia bendrovės veikla buvo tęsiama ir 2015 m. kovo 3 d. teismo nutartimi atstatydinus atsakovę bei paskyrus naują bankroto administratorių. Dėl to kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovė sprendimą dėl veiklos vykdymo ir dviejų naujų darbuotojų įdarbinimo priėmė pažeidusi įstatymo nustatytą tvarką, savaime nelaikytina pagrindu ieškovės patirtais nuostoliais pripažinti visą naujoms darbuotojoms išmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių bei įmokų į valstybės biudžetą sumą. Ieškovė, bankroto proceso metu tęsdama ūkinę komercinę veiklą, vis tiek būtų turėjusi patirti išlaidų nuomojamam turtui valdyti ir su vykdoma veikla susijusiai buhalterinei apskaitai tvarkyti. Tai pagrindžia ir aplinkybė, kad ir naujas BUAB „Faulana“ bankroto administratorius, 2015 m. balandžio 1 d. nutraukęs darbo sutartis su atsakovės priimtomis darbuotojomis, taip pat pasitelkė kitus asmenis buhalterinei apskaitai tvarkyti bei nekilnojamajam turtui prižiūrėti.
23. Kolegija pripažino nepakankamai pagrįstu ieškovės argumentą, kad atsakovės įgalioto atstovo R. P. turimas ekonominis išsilavinimas ir kompetencija leido vykdyti su buhalterinės apskaitos tvarkymu ir turto valdymu susijusias funkcijas, nepasitelkiant kitų asmenų, nes jis turėjo vykdyti bankroto administratoriaus funkcijas. Be to, bankroto administratorius paprastai administruoja ne vienos įmonės bankroto procesą, todėl nėra pagrįsta reikalauti, kad jis ne tik vadovautų bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, bet ir atliktų visas kitas konkrečiai ūkinei komercinei veiklai būtinas funkcijas, jeigu šioms vykdyti turi atitinkamą išsilavinimą ar kompetenciją. Kolegija nelaikė turinčia teisinės reikšmės aplinkybę, kad iki bankroto bylos iškėlimo nuomojamo turto valdymo ir (ar) buhalterinės apskaitos funkcijas atliko ieškovės direktorius ir (ar) finansų direktorė, siekdami kuo mažesnių finansinių sąnaudų, nes bankroto administratorius užsiima nemokios įmonės bankroto proceso administravimu ir neprivalo taikyti tokių veiklos optimizavimo principų, kokie buvo taikomi iki bankroto bylos iškėlimo.
24. Teisėjų kolegija nepritarė ieškovės pozicijai, kad atsakovės įdarbintos darbuotojos faktiškai nevykdė tų funkcijų, kurioms atlikti jos buvo įdarbintos. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs aptariamų dviejų darbuotojų atliktų darbų apimtis, nustatė, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo ir nuomojamo turto priežiūros bei valdymo darbai buvo atliekami.
25. Kolegija, spręsdama dėl ekonominio atsakovės pasitelktos vyr. finansininkės darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis buhalterines paslaugas teikiančių įmonių taikomomis tokių paslaugų kainomis ir nebuvo būtina jų lyginti tik su pagal darbo sutartis dirbančių buhalterines funkcijas atliekančių asmenų vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu. Atsakovė, veikdama pagal bankroto administratoriui keliamus profesinės veiklos vykdymo standartus, turėjo įvertinti, ar įdarbinti asmenį pagal darbo sutartį, ar sudaryti buhalterinių paslaugų įsigijimo sutartį su tokio pobūdžio paslaugas teikiančia įmone (naujasis bankroto administratorius, tęsdamas tą pačią bendrovės veiklą, sudarė buhalterinių paslaugų sutartį dėl 175,45 Eur kainos per mėnesį).
26. Kolegija iš esmės pritarė teismo išvadai, kad atsakovės administravimo laikotarpiu buvo ekonomiškai nepagrįsta skirti kas mėnesį 659,12 Eur išlaidų (834,57 Eur – 175,45 Eur) tęsiamos ūkinės komercinės veiklos buhalterinei apskaitai tvarkyti. Šios išlaidos pagrįstai pripažintos ieškovės žala. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismas, apskaičiuodamas vyr. finansininkės darbo trukmę, padarė aritmetinę klaidą (nurodė, kad ši darbuotoja dirbo 38 mėn., nors iš tiesų – 39 mėn., t. y. nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.), todėl teismo nustatyta nuostolių, susijusių su vyr. finansininkės įdarbinimu, suma patikslinta, pripažįstant, kad dėl šios darbuotojos įdarbinimo ieškovė patyrė 25 705,68 Eur nuostolių.
27. Kolegija pažymėjo, kad teismas nuostolių, susijusių su darbuotojos, vykdžiusios turto valdytojo funkcijas, įdarbinimu, dydžiui nustatyti taikė kitą kriterijų nei spręsdamas dėl pirmosios darbuotojos įdarbinimo, t. y. vadovavosi iki bankroto bylos iškėlimo, 2011 m. sausio–gegužės mėn. laikotarpiu, turto priežiūros funkcijas vykdžiusių UAB „Faulana“ direktoriaus ir finansų direktorės darbo užmokesčio dydžiais, jų vidurkį laikydamas kaip ekonomiškai pagrįstą darbo užmokestį už turto valdymo funkcijų vykdymą. Kolegijos nuomone, sprendžiant dėl ieškovei padarytų dviejų darbuotojų įdarbinimu nuostolių, turi būti vadovaujamasi kiek įmanoma panašiais nuostolių dydžio nustatymo kriterijais.
28. Naujasis ieškovės bankroto administratorius nuomojamo turto priežiūros funkcijoms vykdyti 2015 m. balandžio 30 d. sudarė nekilnojamojo turto priežiūros sutartį, kuria susitarė dėl 2170 Eur kainos už turto priežiūros paslaugas. Atsakovės pasitelktai turto valdytojai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis (1413,82 Eur). Tokiu atveju taikant ekonominio pagrįstumo kriterijų nebūtų pagrindo išvadai, kad dėl atsakovės įdarbintos turto valdytojos ieškovė patyrė nuostolių. Tačiau pagal 2012 m. sausio 2 d. darbo sutartį Nr. 2 turto valdytojai sulygta mokėti 926,78 Eur darbo užmokestį, o atsakovės administravimo laikotarpiu nurodytai darbuotojai faktiškai buvo mokamas 1413,82 Eur užmokestis, nors byloje nėra įrodymų, jog šalys pakeitė sąlygą dėl sulygto užmokesčio dydžio ir turto valdytojai teisėtai buvo nustatytas didesnis užmokestis (1413,82 Eur). Be to, byloje nėra įrodymų, kad darbo sutarties galiojimo laikotarpiu buvo objektyvus poreikis kelti sulygtą darbo užmokestį. Kadangi atsakovės pasitelktai turto valdytojai nepagrįstai buvo mokamas didesnis nei sulygtas darbo sutartimi užmokestis, tai kolegija pripažino, jog ieškovė kas mėnesį patirdavo 487,04 Eur nepagrįstų išlaidų. Dėl to pirmosios instancijos teismo nustatyta nuostolių, susijusių su turto valdytojos darbu, suma pakeista pripažįstant, kad dėl šios darbuotojos ieškovė patyrė 18 994,56 Eur nuostolių.
29. Apibendrinusi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, netinkamai vykdant BUAB „Faulana“ bankroto administratoriaus pareigas, susijusias su dviejų ūkinės komercinės veiklos funkcijoms vykdyti pasitelktų darbuotojų darbo apmokėjimu, iš viso ieškovei padaryta 44 700,24 Eur (25 705,68 Eur + 18 994,56 Eur) nuostolių. Ieškovės patirtos nepagrįstos išlaidos teisiniu priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovės neteisėtais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), atsakovės kaltė preziumuojama, šios prezumpcijos atsakovė nepaneigė (CK 6.248 straipsnis). Dėl to nustačiusi visas būtinas sąlygas taikyti atsakovei civilinę profesinę atsakomybę, teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, sumažindama iš atsakovės priteistiną sumą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
30. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 28 d. nutartį ir ieškovės ieškinį visiškai atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6 punktą, 19 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 6 ir 7 punktus, neatsižvelgė į ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostatas. Lingvistinis ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalies ir 23 straipsnio 7 punkto nuostatų aiškinimas, atsakovės nuomone, leidžia pripažinti, kad kreditorių susirinkimas galėjo nuspręsti tik dėl darbuotojų, dirbančių bankroto procese, pareigybių skaičiaus. ĮBĮ nuostatos nesuteikia kreditorių susirinkimui teisės spręsti dėl darbuotojų darbo užmokesčio dydžio. Bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, priima ir atleidžia darbuotojus, todėl jis turi teisę veikti savarankiškai, t. y. savarankiškai sudaryti darbo sutartis ir nustatyti darbo užmokesčius darbuotojams, vykdantiems darbo funkcijas bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės kreditoriai žinojo apie bendrovės ūkinės komercinės veikos vykdymą, todėl padarė išvadą, kad jie pritarė tokios veiklos tęstinumui. Padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad vis dėlto atsakovė, nuspręsdama tęsti ūkinę komercinę veiklą, pažeidė ĮBĮ nuostatas.
30.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovei priteistino žalos atlyginimo dydžio, pažeidė proceso teisės normas (CPK 12, 178, 185 straipsniai), netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalį dėl žalos fakto ir dydžio nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir nevisapusiškai vertino byloje nustatytas aplinkybes:
30.2.1. Teismas nustatė, kad turto valdytojai de facto (faktiškai) buvo mokėtas mažesnis darbo užmokestis nei atlyginimas, mokėtas naujo bankroto administratoriaus naujai pasirinktai turto valdymo įmonei. Jei žala kildinama iš skirtumo tarp darbo sutartyje formaliai nurodyto ir faktiškai mokėto darbo užmokesčio, kai šis neviršija rinkos kainos, tai negali būti laikoma, kad žalos realiai patirta.
30.2.2. Bylos nagrinėjimo metu apklausta kita darbuotoja (vyr. buhalterė) paaiškino, kad ji atliko daugiau funkcijų nei pirminių apskaitos dokumentų įrašymas į buhalterinės apskaitos programą (pvz., skaičiavo mokesčius, juos deklaravo ir teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai, teikė ūkinės veiklos duomenis administratoriaus ataskaitoms parengti, taip pat dokumentus kreditorių susirinkimams, skambino skolininkams, užsiimdavo skolų mokėjimu ir pan.). Teismas apskritai nevertino ankstesnės ir naujos vyr. finansininkės darbų apimties, todėl nebuvo atsižvelgta į tai, kad 175,45 Eur suma naujajai finansininkei buvo mokama tik už vieną funkciją.
30.2.3. Byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 11 d. – 2015 m. kovo 12 d. laikotarpiu BUAB „Faulana“ bendrai iš ūkinės komercinės veiklos gavo 6118,27 Eur pelno, taip pat buvo sumokėta 20 419 Eur komunalinių paslaugų teikėjams. Tai patvirtina, kad iš ūkinės komercinės veiklos gautos pajamos buvo naudojamos ieškovės kreditorių patiriamiems nuostoliams sumažinti, darbo užmokesčiui sumokėti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal ieškovės ūkinės veiklos duomenis patvirtinta, jog bankrutuojanti įmonė, tęsdama ūkinę komercinę veiklą, apskritai nepatyrė jokių nuostolių; atsakovė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi buvo atstatydinta savo prašymu; ji naujai paskirtam administratoriui perdavė visus dokumentus, tarp jų ir kreditorių susirinkimo protokolus su veiklos ataskaitomis ir jų priedus, kt.
30.2.4. Teismas nepagrįstai konstatavo didesnį abiejų darbuotojų darbo užmokestį, prie faktinio darbo užmokesčio pridėdamas atskaitymus, kurie nėra darbuotojų mėnesio atlyginimo dalis, ji mokama darbdavio lėšomis. Pagal ieškovės pateiktus duomenis, abiem darbuotojoms faktiškai buvo išmokamas toks užmokestis: vyr. buhalterei V. L. mokėta 484,24 Eur (637,16 Eur atlyginimas minus 152,76 Eur atskaitymai), turto valdytojai M. A. iki 2013 m. balandžio 30 d. mokėta 704,36 Eur (926,78 Eur atlyginimas minus 222,42 Eur atskaitymai); nuo 2013 m. gegužės 1 d. – 820,35 Eur (1079,42 Eur atlyginimas minus 259,07 Eur atskaitymai).
30.2.5. Ieškovė apskritai neįrodinėjo, kad turto valdytojai M. A. buvo išmokamas didesnis nei nustatyta jos darbo sutartyje darbo užmokestis, tokios aplinkybės nebuvo nurodytos ieškovės procesiniuose dokumentuose, atsakovė neteikė atsikirtimų šiuo pagrindu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog darbo sutarties šalys pakeitė sąlygą dėl sulygto darbo užmokesčio dydžio, laikytina pažeidžiančia proceso šalių rungtyniškumo principą ir atsakovės teisę į teisingą teismo procesą (teisė būti išklausytai). Šiuo aspektu dėl atsakovės priimtas siurprizinis teismo sprendimas.
31. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
31.1. ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad tik kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan. Bankroto administratorius nuo pirmojo kreditorių susirinkimo dienos turėjo teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik išskirtinai kreditorių susirinkimo nustatytomis sąlygomis. Bankroto administratorius gali sudaryti darbo sutartį su konkrečiu asmeniu tik tada, jeigu kreditorių susirinkimas yra priėmęs ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalyje nurodytą nutarimą. Bylos duomenimis, patvirtinta, kad administratorės sprendimo vykdyti bendrovės ūkinę komercinę veiklą, sudaryti naujas darbo sutartis nebuvo patvirtinęs kreditorių susirinkimas. Šiuo atveju administratorės veiksmuose yra akivaizdaus aplaidumo ir sąmoningo veikimo prieš bendrovės kreditorių interesus, todėl jai pagrįstai taikyta civilinė atsakomybė.
31.2. Konstatavus bankroto administratorės teisių pažeidimą, būtent jai teko pareiga įrodyti, kad jos nurodytomis sąlygomis tęsiama veikla atitiko bendrovės ir jos kreditorių interesus ir tai buvo geriausias rezultatas, kurio ji galėjo pasiekti. Atsakovė neįrodė, kad vienintelė labiausiai kreditorių interesus atitikusi išeitis buvo darbo sutarčių sudarymas. Iš esmės tai buvo fiktyvus veiksmas, nes darbuotojos nevykdė darbo sutartyse nustatytų funkcijų. Teismas neturėjo remtis naujo bankroto administratoriaus sudarytomis sutartimis paslaugoms įgyti, nes Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nurodytos išlaidos pripažintos nepagrįstomis, todėl kreditoriai šių išlaidų nepatvirtino. Taigi atsakovės padaryta žala negali būti pateisinama kito bankroto administratoriaus neteisėtais veiksmais. Pažymėta, kad byloje neįrodytas ekonominis pagrįstumas sudaryti darbo sutartis. Byloje įrodyta, kad administratorė sąmoningai sudarė kreditorių interesų neatitinkančias darbo sutartis, jas tęsė ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų pakeistos ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygos, sąmoningai slėpė nuo kreditorių bet kokius duomenis apie sudarytas darbo sutartis ir iš esmės pasikeitusias ūkinės komercinės veiklos sąlygas.
32. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimo dalį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
32.1. Teismai nustatė, kad atsakovė nustatytomis sąlygomis bendrovės ūkinę komercinę veiklą vykdė ir po jos pripažinimo bankrutavusia, kad nei pirmasis kreditorių susirinkimas, nei vėliau vykę susirinkimai nesprendė klausimo dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų ar darbuotojų, su kuriais bus sudarytos darbo sutartys, skaičiaus nustatymo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė negalėjo tęsti ūkinės komercinės veiklos savo nuožiūra. Tokie jos veiksmai laikytini neteisėtais ir prieštaraujančiais imperatyvioms ĮBĮ nuostatoms. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, nes būtent atsakovė turėjo įrodyti, kad jos tęsiama veikla labiausiai atitiko bendrovės ir jos kreditorių interesus ir buvo pasiektas geriausias rezultatas, kurį ji galėjo pasiekti Šiuo atveju atsakovė neįrodė tokių paslaugų (darbo funkcijų) būtinybės, todėl esant neįrodytai aplinkybei, jog atsakovė privalėjo sudaryti darbo sutartis, teismai apskritai negalėjo vertinti šių sutarčių sąlygų ekonominio pagrįstumo. Be to, ieškovė įrodė, kad darbo sutarčių sudarymas buvo fiktyvus veiksmas, o darbuotojos nevykdė darbo sutartyse nustatytų funkcijų.
32.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmes, padarytą žalą siejo su naujojo bankroto administratoriaus sudarytais sandoriais dėl turto priežiūros ir buhalterinės apskaitos paslaugų įsigijimo. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi naujojo administratoriaus išlaidos dėl vykdytų mokėjimų UAB „Zimi“ buvo pripažintos nepagrįstomis, taigi nebūtinomis ir bendrovės kreditorių interesų neatitinkančiomis išlaidomis. Pagal kasacinio teismo praktiką niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš ne teisės negali atsirasti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-969/2015; kt.), todėl tokio bankroto administratoriaus neteisėti veiksmai sudarant ir įvykdant sandorius su UAB „Zimi“, sudarytų sutarčių pagrindu patirtos išlaidos negali būti laikomi teisėtu (patikimu, leistinu ir t. t.) įrodymu, patvirtinančiu atsakovės veiksmų teisėtumą ir tai, jog dėl atsakovės veiksmų nebuvo padaryta ieškovei žalos. Apeliacinės instancijos teismas turėjo remtis šioje nutartyje nustatytais faktais, kurie laikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai.
33. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
33.1. Ieškovė nepagrįstai remiasi pavieniais įrodymais. Ieškovė sąmoningai nutyli teismų nustatytą aplinkybę, kad 2012 m. sausio 11 d. pakartotinis pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino administratoriaus ataskaitą, kurioje nurodyta apie sprendimą tęsti patalpų nuomos sutartis; 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkime patvirtinta kita bendrovės veiklos ataskaita, kurioje buvo pateikti duomenys apie faktinę ūkinę veiklą. Administratoriaus ataskaita netvirtinama tik tuomet, kai joje nurodyti veiksmai iš tikrųjų neatlikti ar nepasiekti išvardyti rezultatai. Taigi kreditorių susirinkimas, patvirtindamas administratorės ataskaitas, iš esmės pritarė jos veiksmams. Ieškovės kreditoriai M. R. ir A. R. dalyvavo kreditorių susirinkimuose, patvirtino žinoję apie darbuotojų darbo užmokesčio išlaidas.
33.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovės neteisėtus veiksmus patvirtina aplinkybė, jog bendrovė, turėdama bankrutavusios įmonės statusą, negalėjo verstis ūkine komercine veikla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015 išaiškinta, kad tam tikrais išimtiniais atvejais gali susidaryti ir situacija, kad bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto įmonė gali nuomoti ar kitaip naudoti jai priklausantį turtą, iki jis bus parduotas, jei tai neapsunkina turto realizavimo, naudingiau pačiai bendrovei. Byloje nustatyta, kad ieškovės turtas buvo nuomojamas ir esant paskirtam naujajam bankroto administratoriui.
33.3. Pasisakydama dėl įrodinėjimo pareigos netinkamo paskirstymo, atsakovė teigia, kad ji būtent ir įrodinėjo aplinkybes, jog bendrovės ūkinė komercinė veikla buvo naudinga bankrutuojančiai įmonei, darbo sutartys ir jose nustatytas darbo užmokestis buvo naudingi tiek bendrovei, tiek ir jos kreditoriams. Taigi teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.
33.4. Ieškovės nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1721-392/2021 nustatytos faktinės bylos aplinkybės susijusios su ieškovės bankroto administravimo išlaidomis. Šioje byloje nebuvo sprendžiama ir šalių įrodinėjamos aplinkybės, kurios kaip nors būtų susijusios su atsakovės administravimo išlaidomis (sąmata). Taigi jos iš viso negali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi šių bylų dalykas, o Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-1721-392/2021 nustatyti faktai dėl administravimo išlaidų sąmatos dalies nepatvirtinimo neturi ryšio su šia civiline byla ir nėra jai teisiškai reikšmingi.
34. 2022 m. rugsėjo 19 d. M. R. ir A. R. pateikė prašymą pakeisti juos ieškovės BUAB „Faulana“ teisių perėmėjais, nes 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu jie perėmė visas ieškovės BUAB „Faulana“ reikalavimo teises.
35. 2023 m. sausio 3 d. atsakovė UAB „Avere“ pateikė rašytinius paaiškinimus dėl M. R. ir A. R. prašymo pakeisti ieškovę jos teisių perėmėjais. Atsakovė nurodė, kad įvardytos reikalavimų perleidimo sutarties pagrindu negalimas BUAB „Faulana“ procesinių ir materialiųjų teisių perėmimas, nes minėta sutartimi už M. R. ir A. R. perleistas reikalavimo teises į BUAB „Faulana“ skolininkus buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, nors pagal bankrotą reglamentuojančias teisės normas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama įskaityti reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovės BUAB „Faulana“ teisių ir pareigų perėmimo
36. 2022 m. rugsėjo 19 d. pateiktas M. R. ir A. R. prašymas pakeisti juos ieškovės BUAB „Faulana“ teisių perėmėjais, nes 2022 m. liepos 27 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu jie perėmė visas ieškovės BUAB „Faulana“ reikalavimo teises.
37. Atsakovė UAB „Avere“ 2023 m. sausio 3 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais dėl M. R. ir A. R. prašymo pakeisti ieškovę jos teisių perėmėjais nurodo, kad jų pateiktos reikalavimų perleidimo sutarties pagrindu negalimas BUAB „Faulana“ procesinių ir materialiųjų teisių perėmimas.
38. Remiantis CPK 48 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų nustatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
39. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Juo gali būti fizinio asmens mirtis, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kt. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018, 13 punktas).
40. Iš kartu su M. R. ir A. R. prašymu pakeisti juos ieškovais nagrinėjamoje byloje pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties bei jos priedo, taip pat atsakovės pateiktų šios reikalavimo sutarties priedų matyti, kad pirminė ieškovė BUAB „Faulana“ perleido M. R. ir A. R. savo reikalavimus (būsimus reikalavimus) į sutarties priede nurodytus asmenis, tarp jų ir į atsakovę UAB „Avere“ dėl 44 700,24 Eur skolos priteisimo.
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į M. R. ir A. R. pateiktame prašyme nurodytas aplinkybes ir pridėtus dokumentus (reikalavimo teisės perleidimo sutartį), nusprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pateiktą prašymą ir šioje civilinėje byloje ieškovę BUAB „Faulana“ pakeisti jos reikalavimo teisės perėmėjais M. R. ir A. R. (CPK 48 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų
42. Nagrinėjamoje byloje keliamas bankroto administratorės civilinės atsakomybės dėl darbuotojų priėmimo į darbą ir darbo užmokesčio mokėjimo administruojamos įmonės bankroto proceso metu klausimas. Kadangi ginčijami atsakovės (bankroto administratorės) veiksmai atlikti galiojant ĮBĮ, jų teisėtumui vertinti ir civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti taikytos šio įstatymo teisės normos.
43. Remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalimi, įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Šiuos nuostolius turi atlyginti ir asmuo, netekęs teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas.
44. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms nustatyti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015).
45. Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikacijos reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012).
46. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 86 548,14 Eur nuostolių, kuriuos sudarė įmonės patirtos išlaidos, susijusios su darbo užmokesčio mokėjimu, t. y. dviem atsakovės priimtoms po bankroto bylos iškėlimo į darbą darbuotojoms sumokėtas darbo užmokestis ir kitos įmokos, susijusios su šiais darbo teisiniais santykiais. Ieškovė ieškinyje teigė, kad šių darbuotojų priėmimas į darbą buvo neteisėtas, nepagrįstas ekonominiu požiūriu ir pažeidžiantis įmonės kreditorių teises.
47. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio ir iš atsakovės priteisdamas 58 346,72 Eur žalos atlyginimo, nurodė, kad atsakovė, be kreditorių žinios priėmusi sprendimą tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbinusi dvi naujas darbuotojas, netinkamai įgyvendino ĮBĮ nustatytą darbuotojų priėmimo tvarką, todėl jai kyla pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl neteisėtų atsakovės veiksmų kvalifikavimo, tačiau skirtingai nusprendė dėl atsakovės padarytos žalos dydžio, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir priteistiną žalos atlyginimą sumažino iki 44 700,24 Eur.
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus dėl bankroto administratoriaus veiksmų pripažinimo neteisėtais ir dėl tokių veiksmų atsiradusių padarinių, pasisakys bylos šalių keliamais teisės aiškinimo klausimais dėl atskirų ginčijamų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų taikymo.
Dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų
49. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
50. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikacijos reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013).
51. Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmų neteisėtumą ieškovė grindė ĮBĮ normų, reglamentuojančių naujų darbuotojų priėmimo bankroto proceso metu tvarką, pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė, be kreditorių žinios priėmusi sprendimą tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbinusi dvi naujas darbuotojas, netinkamai įgyvendino ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punkte nustatytą pareigą priimti ir atleisti darbuotojus, pažeidė ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 6, 7 punktų nuostatas, neužtikrino, jog ieškovės bankroto procedūros vyktų kaip įmanoma skaidriau.
52. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, vienašališkai nuspręsdama tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbindama dvi naujas darbuotojas, nors kreditorių susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimo tęsti ūkinę komercinę veiklą ir nustatęs darbuotojų, su kuriais gali būti sudarytos darbo sutartys, skaičiaus ir pareigybių, pažeidė ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 6, 7 punktus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė, sudarydama nurodytas darbo sutartis, žinojo (turėjo žinoti), jog kreditorių susirinkimas turi kompetenciją spręsti dėl darbuotojų, su kuriais gali būti sudarytos darbo sutartys įmonės bankroto proceso metu, skaičiaus pagal pareigybes nustatymo, tačiau nepaisė aptartų įstatymo reikalavimų. Be to, 2012 m. sausio 11 d. įvykusio pirmojo pakartotinio kreditorių susirinkimo metu atsakovė jau buvo įdarbinusi dvi naujas darbuotojas, tačiau neinformuodama apie tai nuslėpė nuo kreditorių reikšmingą informaciją.
53. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovė kelia klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo bei jo įrodinėjimo. Atsakovė, kasaciniu skundu prašydama panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį atmesti, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6 punktą, 19 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 6 ir 7 punktus. Atsakovė nurodo, jog bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, priima ir atleidžia darbuotojus, todėl jis turi teisę veikti savarankiškai, t. y. sudaryti darbo sutartis ir nustatyti darbo užmokesčius darbuotojams, vykdantiems darbo funkcijas bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti.
54. Ieškovė, kasaciniu skundu prašydama panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir visiškai tenkinti ieškinį, nurodo, kad bankroto administratorės veiksmuose yra akivaizdaus aplaidumo ir sąmoningo veikimo prieš bendrovės kreditorių interesus, nes jos sprendimo vykdyti bendrovės ūkinę komercinę veiklą, sudaryti naujas darbo sutartis nebuvo patvirtinęs kreditorių susirinkimas, o atsakovė neįrodė tokių paslaugų (darbo funkcijų) būtinybės. Dėl to atsakovei pagrįstai taikyta civilinė atsakomybė.
55. Spręsdama šalių keliamus klausimus dėl bankroto administratorės veiksmų (sprendimo tęsti bankrutuojančios įmonės veiklą ir naujų darbuotojų priėmimo į darbą po bankroto bylos iškėlimo bei atlyginimo jiems mokėjimo) teisėtumo, teisėjų kolegija įvertina, ar šiuo atveju bankroto administratorė laikėsi ĮBĮ nustatytų reikalavimų.
56. Pasisakydama dėl ĮBĮ normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus veiksmus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms.
57. Bankroto administratorius ir (ar) darbuotojas, atsakingas už juridinio asmens bankroto administravimą, priima ir atleidžia darbuotojus Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 11 punktas).
58. ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbuotojų, su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys dirbti įmonės bankroto proceso metu, skaičių pagal pareigybes nustato kreditorių susirinkimas. Šių darbuotojų sąrašą sudaro administratorius.
59. Kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.), teikti teismui pasiūlymus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo; nustatyti pagal pareigybes darbuotojų, kurie dirbs įmonės bankroto proceso metu, skaičių (ĮBĮ 23 straipsnio 6–7 punktai).
60. Sisteminis nutarties 56–59 punktuose nurodytų teisės normų aiškinimas leidžia prieiti prie išvados, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai bankroto procese yra priskirta teisė priimti sprendimus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo, darbuotojų, su kuriais bankroto proceso metu sudaromos darbo sutartys, pareigybių skaičiaus nustatymo. Bankroto administratoriui yra priskirta teisė spręsti klausimą dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo iškėlus įmonės bankroto bylą iki pirmojo kreditorių susirinkimo (kol kreditoriai nepriima kito sprendimo šiuo klausimu) bei darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo.
61. Taigi naujų darbuotojų priėmimo ir darbo užmokesčio jiems mokėjimo bankroto proceso metu klausimų sprendimas yra paskirstytas tarp kreditorių susirinkimo ir bankroto administratoriaus. Nors ĮBĮ suteikė teisę bankroto administratoriui priimti sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo po to, kai iškeliama bankroto byla, tačiau naujų darbuotojų priėmimo klausimą, visų pirma, turi spręsti kreditorių susirinkimas, nustatydamas darbuotojų, kurie dirbs įmonėje bankroto proceso metu, skaičių. Bet kreditorių susirinkimo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų skaičiaus nustatymo neapima atlyginimo tokiems darbuotojams nustatymo. Darbuotojų priėmimas ir atleidimas bei jų darbo užmokesčio dydžio nustatymas yra ĮBĮ nustatyta tvarka priskirta bankroto administratoriaus kompetencijai.
62. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvams, kad atsakovė, nuspręsdama tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą ir įdarbindama dvi naujas darbuotojas, kai pirmajame kreditorių susirinkime kreditoriai nepriėmė sprendimo dėl ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, nenustatė darbuotojų, su kuriais gali būti sudarytos darbo sutartys, skaičiaus ir pareigybių, nesilaikė ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalies, 23 straipsnio 6, 7 punktų nuostatų reikalavimų.
63. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlus UAB „Faulana“ bankroto bylą, atsakovė 2012 m. sausio 2 d. sudarė darbo sutartį su V. L., pagal šią sutartį V. L. buvo priimta dirbti vyr. finansininke, bei darbo sutartį su M. A., pagal kurią ši buvo priimta dirbti turto valdytoja; 2012 m. sausio 11 d. įvykusiame pakartotiniame pirmajame BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkime svarstyta ir patvirtinta bankroto administratorės UAB „Avere“ veiklos ataskaita, kurioje nurodyta, jog administratorė priėmė sprendimą vykdyti patalpų nuomos sutartis, kurių terminas nepasibaigė, sudarė naujas patalpų nuomos sutartis, nes dėl to galima gauti pajamų ir jas skirti turtui prižiūrėti bei išlaikyti tam, kad pastatai būtų tinkami parduoti, leido teismams padaryti išvadą, jog atsakovė nesilaikė ĮBĮ nustatytos naujų darbuotojų priėmimo į darbą bankroto proceso metu tvarkos. Dėl to laikytina, kad teismai, vertindami bankroto administratorės veiksmus, tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas ir pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovės veiksmus, kurie yra civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.
Dėl bankroto administratoriaus padarytos žalos nustatymo
64. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
65. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl ieškovas privalo įrodyti jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008).
66. Bankrutuojančios įmonės administratorius, pradėdamas administruoti bankrutuojančią įmonę ir teikdamas administravimo veiklą, savo veiklą orientuoja į atliktų veiksmų rezultatyvumą ir teisinius principus, kurie užtikrina veiklos bei teisėtų lūkesčių apsaugą. Įmonės administratorius turi pareigą užtikrinti, kad administruojamos įmonės vardu civilinėje apyvartoje bus veikiama sąžiningai, o šį reikalavimą atitinka toks elgesys, kai siekiama nepadaryti žalos, kontrahentams atskleidžiamos reikšmingos su sudaromu sandoriu susijusios aplinkybės, elgiamasi apdairiai ir rūpestingai. Įmonės administratorius privalo veikti taip, kad maksimaliai įmanomai užtikrintų pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtus interesus, vykdydamas bankroto procedūrą, nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų, t. y. privalo elgtis sąžiningai ir protingai, apdairiai ir rūpestingai visų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012).
67. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovės padaryta žala laikė 86 548,14 Eur sumą, kurią sudaro po bankroto bylos iškėlimo priimtoms į darbą naujoms darbuotojoms mokėtas darbo užmokestis ir kitos su tuo susijusios įmokos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė nepagrįstai padidino mėnesio išlaidas ieškovės turtui valdyti, prižiūrėti ir buhalterinei apskaitai tvarkyti 1535,44 Eur suma. Atsakovės į darbą priimtos darbuotojos įmonėje dirbo 38 mėnesius, todėl ieškovė patyrė 58 346,72 Eur nepagrįstų išlaidų.
68. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė patyrė 44 700,24 Eur žalos. Šią žalą apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo skirtingai spręsdamas dėl abiem darbuotojoms mokėto darbo atlyginimo dydžio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas vertino, koks darbo atlyginimas buvo mokamas šioms darbuotojoms atsakovės ir naujojo bankroto administratoriaus, kuris, atleidęs minėtas darbuotojas, jų funkcijoms vykdyti pasitelkė kitus asmenis.
69. Spręsdamas dėl vyr. finansininkės V. L. darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad naujasis bankroto administratorius, nutraukęs darbo sutartį su atsakovės pasitelkta vyr. finansininke, sudarė ne darbo, bet paslaugų teikimo sutartį analogiškoms paslaugoms teikti. Administratoriaus sulygta 175 Eur per mėnesį paslaugų kaina pateko į už tokio pobūdžio paslaugas mokėtų viešai gautų duomenų vidurkį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas žalą apskaičiavo iš vyr. finansininkei V. L. mokėto darbo užmokesčio atėmęs naujojo bankroto administratoriaus mokėtą atlygį už buhalterinės apskaitos paslaugų teikimą ir padaugindamas šį skirtumą iš darbuotojos dirbto mėnesių skaičiaus (t. y. (834,57 Eur – 175,45 Eur) x 39).
70. Spręsdamas dėl turto valdytojos M. A. darbo užmokesčio dydžio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad naujasis bankroto administratorius, nutraukęs darbo sutartį su atsakovės įdarbinta turto valdytoja, sudarė nekilnojamojo turto priežiūros sutartį. Pagal šią sutartį už turto priežiūros paslaugas sulygta 2170 Eur kaina buvo didesnė nei turto valdytojai M. A. kas mėnesį mokėtas 1413,82 Eur darbo užmokestis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šiai darbuotojai buvo mokamas 1413,82 Eur darbo užmokestis vietoje darbo sutartyje sutarto 926,78 Eur užmokesčio, nusprendė, kad dėl to ieškovė kas mėnesį patirdavo 487,04 Eur (1413,82 Eur – 926,78 Eur) nepagrįstų išlaidų.
71. Atsakovė, kasaciniame skunde keldama klausimą dėl žalą reglamentuojančių teisės normų taikymo, teigia, kad teismai neteisingai sprendė dėl žalos padarymo fakto. Jos teigimu, negali būti pripažįstama, kad žalos realiai patirta, jei žala kildinama iš skirtumo tarp darbo sutartyje formaliai nurodyto ir faktiškai mokėto darbo užmokesčio, kai šis neviršija rinkos kainos. Teismai neatsižvelgė į tai, kad įmonė, bankroto proceso metu tęsdama ūkinę komercinę veiklą, apskritai nepatyrė nuostolių; nevertino ankstesnės ir naujosios vyr. finansininkės darbų apimties, neatsižvelgė į tai, jog 175,45 Eur suma naujajai finansininkei buvo mokama tik už vieną funkciją.
72. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad atsakovė neįrodė tokių paslaugų (darbo funkcijų) būtinybės, todėl esant neįrodytai aplinkybei, jog atsakovė privalėjo sudaryti darbo sutartis, teismai apskritai negalėjo vertinti šių sutarčių sąlygų ekonominio pagrįstumo. Be to, ieškovė įrodė, kad darbo sutarčių sudarymas buvo fiktyvus veiksmas, o darbuotojos nevykdė darbo sutartyse nustatytų funkcijų.
73. Konstatavus neteisėtus bankroto administratoriaus veiksmus ir sprendžiant klausimą, ar, administratoriui įdarbinus darbuotojas ir mokant joms darbo užmokestį bei su tuo susijusias įmokas, buvo padaryta bendrovei žalos, turi būti vertinama, ar tokių darbuotojų atliekamos funkcijos buvo pateisinamos, ar jos reikalingos bankroto proceso tikslams pasiekti, efektyviai bankroto procesui administruoti, kokia buvo kreditorių susirinkimo pozicija dėl šių darbuotojų darbo. Taigi bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad bendrovei padaryta reali žala, turėjo vertinti reikšmingas aplinkybes, susijusias su įdarbintų darbuotojų funkcijomis (buhalterinės apskaitos tvarkymu, įmonės turto administravimu).
74. Pirma, bylą nagrinėję teismai iš esmės pripažino, kad bankroto administravimo procese buvo reikalingos su patalpų nuoma susijusios turto valdymo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, tęsiant ieškovės ūkinę komercinę veiklą, susijusią su patalpų nuoma, neišvengiamai būtų patiriamos sąnaudos šiam turtui administruoti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovę pakeitęs ieškovės bankroto administratorius sudarė naujas sutartis dėl BUAB „Faulana“ turto valdymo ir buhalterinės apskaitos tvarkymo, o kreditorių susirinkimas tam neprieštaravo, patvirtina, jog tokios funkcijos (paslaugos) buvo reikalingos bankroto procesui administruoti. Byloje nenustatyta, kad šių darbuotojų funkcijos būtų akivaizdžiai nereikalingos ir nepagrįstos ar kad atsakovė, įdarbindama naujas darbuotojas, elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai, siekė padaryti ieškovei žalos ar egzistavo interesų konflikto situacija.
75. Antra, nors nagrinėjamu atveju nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai įdarbinant darbuotojas ne pagal ĮBĮ nustatytą tvarką, bet teismų nustatytos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad įmonės kreditoriai iš esmės pritarė bankroto administratoriaus sprendimui tęsti jos ūkinę komercinę veiklą bankroto proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bankroto administratorės veiklos ataskaitos dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo buvo patvirtintos 2012 m. sausio 11 d., 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimuose. Be to, minėta, tokia veikla buvo tęsiama ir po atsakovės atstatydinimo 2015 m. kovo 3 d., paskyrus naują bankroto administratorių ir šiam neprieštaraujant dėl ūkinės komercinės veiklos tęstinumo.
76. Pažymėtina ir tai, kad pagal 2012 m. sausio 11 d. pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktą bankroto administratorės veiklos ataskaitą, įvertinus bendrovės pajamas ir išlaidas, ūkinės komercinės veiklos rezultatas per 2011 m. aštuonis mėnesius buvo 16 096,29 Eur. 2014 m. gegužės 27 d. BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkime svarstytas bankroto administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimo klausimas; pagal ją nustatyta, jog už patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. gauta 2871,97 Eur pelno (112 106,15 Eur pelnas minus 109 234,18 Eur išlaidų, susijusių su patalpų nuoma).
77. Trečia, teismai nustatė, kad ieškovei priklausė keturiolika įvairių nekilnojamojo turto objektų, tokių kaip gamybinės ar komercinės paskirties, viešojo maitinimo paskirties patalpos, kūrybinės dirbtuvės, butas, požeminės automobilių stovėjimo aikštelės vietos, žemės sklypas. Šiems objektams prižiūrėti, administruoti galėjo būti reikalinga atlikti įvairias turto administravimo funkcijas. Bankroto procese atliekami veiksmai, susiję su įmonės turto administravimu, priežiūra, naudojimu, realizavimu. Atitinkamai tęsiant įmonės ūkinę komercinę veiklą bankroto procese, pagrįsta manyti, kad jai atlikti reikalingos buhalterinės apskaitos bei turto administravimo paslaugos. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad šiuo atveju atsakovės įdarbintų darbuotojų funkcijų atlikimas buvo reikalingas bankroto procesui administruoti.
78. Nurodytos teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė, priimdama į darbą naujas darbuotojas ir mokėdama nustatytą atlyginimą ir kitas įmokas, žalos ieškovei nepadarė. Vien tai, kad atsakovė įdarbino naujas darbuotojas pažeisdama ĮBĮ nustatytą tvarką, savaime nereiškia, kad tokiais neteisėtais veiksmais ieškovei (ar jo kreditoriams) bankroto procese buvo padaryta žala. Šiuo atveju ieškovės įrodinėta žala galėjo būti pripažinta padaryta tik nustačius aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovės įdarbintų darbuotojų atliekamų funkcijų iš viso nereikėjo ir (ar) jų atliekamos funkcijos nebuvo susijusios su bankroto proceso administravimu. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl teismams nebuvo pagrindo nuspręsti, kad atsakovės veiksmais bendrovei padaryta žalos.
79. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė įrodė žalos kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų padarymo atsakovei priimant į darbą ir mokant atlyginimą vyr. finansininkei ir turto valdytojai faktą. Byloje teismų nustatytos, tačiau netinkamai vertintos faktinės aplinkybės neleidžia pripažinti įrodyta aplinkybės, jog šių darbuotojų įdarbinimas buvo aiškiai nepagrįstas ir tuo buvo siekiama neteisėtų tikslų.
80. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir byloje nustatytoms aplinkybėms netinkamai taikė žalą kaip civilinės atsakomybės sąlygą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad atsakovė, priimdama į darbą ir mokėdama atlyginimą vyr. finansininkei V. L. ir turto valdytojai M. A., žalos ieškovei nepadarė, bei konstatavus materialiosios ir proceso teisės normų netinkamą taikymą, yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovei dėl nuostolių atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
81. Pripažinus pagrįstu ir tenkintinu atsakovės kasacinį skundą, teisėjų kolegija dėl ieškovės kasaciniame skunde nurodomų kitų argumentų nepasisako, nes šie laikytini neturinčiais teisinės reikšmės procesiniam rezultatui byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
82. Atsakovės kasacinį skundą tenkinus, o ieškovės kasacinį skundą atmetus bei panaikinus teismų priimtus procesinius sprendimus, yra pagrindas perskirstyti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
83. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
84. Pirmosios instancijos teisme atsakovė iš viso patyrė 1131 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimas priteistinas iš ieškovės teises perėmusių M. R. ir A. R. Dėl to atsakovės naudai priteistina iš M. R. ir A. R. po 565,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
85. Atsakovė neteikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimas nepriteistinas.
86. Atsakovė prašė priteisti jos kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Dėl to šių išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 48 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti ieškovę bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Faulana“ (j. a. k. 21713723) jos teisių perėmėjais M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini).
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ dėl nuostolių atlyginimo atmesti.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avere“ (j. a. k. 300936536) iš M. R. (a. k. duomenys neskelbtini) ir A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 565,50 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt penkis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis