Civilinė byla Nr. e3K-3-48-684/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17009-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.8; 2.6.10.3; 2.6.16.1; 3.2.8.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ageseta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Westerwijk Klaipėda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ageseta“ dėl skolos ir netesybų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ageseta“ priešieškinį dėl pripažinimo, kad atsakovė kaip nuomininkė neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio karantino laikotarpiu; taip pat pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ageseta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agesta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Westerwijk Investments“ dėl pripažinimo, kad ieškovė kaip nuomininkė neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio karantino laikotarpiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, force majeure (nenugalima jėga) kaip civilinę atsakomybę šalinančią aplinkybę, ir reikalavimo pripažinti prievolės nebuvimą kaip teisių gynimo būdo teisme galimumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Westerwijk Klaipėda“ pradiniu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Ageseta“ 8607,43 Eur skolą, 334,72 Eur delspinigius, 6 proc. procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, t. y. juos sumažinusi dėl to, kad po bylos iškėlimo atsakovė dalį skolos – 941,05 Eur – sumokėjo, prašė teismo iš atsakovės priteisti 7666,38 Eur skolą, taip pat nurodyto dydžio delspinigius ir procesines palūkanas.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal verslo (komercinių) patalpų nuomos sutartį už patalpas prekybos centre „Molas“ Klaipėdoje, Taikos pr. 139, per karantino laikotarpį atsakovė liko nesumokėjusi 7666,38 Eur nuomos mokesčio.
4. Atsakovė UAB „Ageseta“ priešieškiniu prašė teismo pripažinti, kad ji nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos UAB „Westerwijk Klaipėda“ mokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių už patalpas prekybos centre „Molas“ Klaipėdoje, Taikos pr. 139, per laikotarpį dėl karantino metu įvesto draudimo patalpose vykdyti nuomos sutartyje nurodytą veiklą – mažmeninę prekybą avalyne ir jos priežiūros priemonėmis.
5. Ieškovė UAB „Ageseta“ ieškiniu prašė teismo pripažinti, kad ji nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos UAB „Westerwijk Investments“ mokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių už patalpas prekybos centre „Molas“ Kaune, K. Baršausko g. 66A, per laikotarpį dėl karantino metu įvesto draudimo patalpose vykdyti veiklą.
6. UAB „Ageseta“ priešieškinyje ir ieškinyje nurodė, kad išsinuomotos patalpos karantino metu įvesto draudimo laikotarpiu negalėjo būti naudojamos atitinkamos prekybos srityse pagal teisės aktų reikalavimus, dėl to ji kaip nuomininkė turi teisę nemokėti nuomos mokesčio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu UAB „Westerwijk Klaipėda“ ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Teismas pripažino, kad atsakovė UAB „Ageseta“ nuo 2021 m. vasario 1 d. neturi pareigos ieškovei UAB „Westerwijk Klaipėda“ mokėti nuomos, rinkodaros ir eksploatavimo mokesčių pagal 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutartį karantino metu įvesto draudimo vykdyti nuomos sutartyje nurodytą veiklą – mažmeninę prekybą avalyne ir jos priežiūros priemonėmis – laikotarpiu patalpose, esančiose prekybos centre „Molas“ Klaipėdoje, Taikos pr. 139.
8. Teismas nustatė, kad UAB „Ageseta“ (nuomininkė) ir UAB „Westerwijk Klaipėda“ (nuomotoja) 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutartimi Nr. NS-WK/18-21 susitarė dėl patalpų, esančių prekybos centre „Molas“ Klaipėdoje, Taikos pr. 139, nuomos. Nuomotoja įsipareigojo pagal sutartį perduoti patalpas nuomininkei veiklai vykdyti, o nuomininkė įsipareigojo naudoti patalpas pagal jų paskirtį (prekiauti avalyne), mokėti nuomos mokestį už patalpas bei kitus mokėjimus ir vykdyti visus įsipareigojimus sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ir vėlesniu Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. atsakovė neturėjo teisės naudoti išsinuomotų patalpų pagal paskirtį – vykdyti jose prekybos avalyne veiklą. Šalys 2021 m. sausio 22 d. susitarimu Nr. 5 prie sutarties susitarė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. sausio 31 d. arba iki nutarimu nustatyto karantino režimo, nustatančio nuomininkės veiklos ribojimą, trukmės pabaigos, priklausomai nuo to, kuri sąlyga įvyks anksčiau, nuomininkė sutartyje nustatytus mokesčius ir kitus mokėjimus mokės 50 proc. minimalaus nuomos mokesčio, nustatyto sutarties specialiosios dalies 5.2 punkte, dydžio minimalų nuomos mokestį. Šalys taip pat susitarė, kad nuomininkė visiškai apmokės visus kitus sutartyje aptartus mokesčius ir mokėjimus, įskaitant komunalinius mokesčius, eksploatavimo mokestį ir rinkodaros mokestį. Suėjus susitarimo galiojimo terminui (2021 m. sausio 31 d.) ir tęsiantis Vyriausybės nustatytiems ribojimams ir draudimams šis susitarimas šalių nebuvo pratęstas.
10. Teismas atmetė ieškinį, nes atsakovės veiklos apribojimas buvo privalomas pagal teisinius reikalavimus, kurių privalėjo laikytis tiek atsakovė, tiek ieškovė. Nuomos sutarties 15.6 punkte nustatyta, kad nuomotoja turi teisę uždaryti visą prekybos centrą ar bet kurią jo dalį taip pat ir tais atvejais, kai kompetentinga valstybės ir (ar) savivaldybės institucija nurodo uždaryti visą prekybos centrą ar atitinkamą jo dalį, taip pat visais atvejais, kai prekybos centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas yra privalomas pagal teisinius reikalavimus. Jeigu dėl šiame punkte nustatyto prekybos centro (ar jo dalies) uždarymo nuomininkė negali naudotis patalpomis ilgiau kaip 5 dienas, nuomininkė turi teisę nemokėti nuomos mokesčių, rinkodaros mokesčio ir eksploatavimo mokesčio už visą laikotarpį, viršijantį 5 dienas, kurį nuomininkė negali naudotis patalpomis.
11. Teismas priešieškinį tenkino, nes šalys sutarties 15.6 punktu aptarė nuomos mokesčio nemokėjimo pagrindą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnyje valstybės veiksmai įvardijami kaip atskiras civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Pandemija ir valstybės veiksmai patenka į CK 6.212 straipsnio taikymo apimtį, kiekviena iš abiejų šių aplinkybių gali būtų pripažintos force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybėmis. 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutarties 15.6 punktu šalys faktiškai susitarė, neindividualizuodamos galimų nenumatytų atvejų, kad minėtas punktas bus taikomas esant force majeure aplinkybėms. Ieškovė, nuomodama prekybos centre patalpas, skirtas prekybinei veiklai, esant force majeure aplinkybėms, negali reikalauti pagal sutarties 15.6 punkto sąlygas iš atsakovės nuomos, rinkodaros, eksploatavimo mokesčio, kai atsakovė neturi teisės pandemijos laikotarpiu vykdyti verslo, t. y. valdyti ir naudoti patalpas pagal nuomos sutarties esmę ir tikslą.
12. Tenkindamas priešieškinį teismas kartu įvertino, kad atsakovės priešieškinis su išdėstytu reikalavimu yra teisminė gynybos forma, pripažįstant susiklosčiusio teisinio santykio šalies ginamą teisę, nustatytą sutartyje, teisės normose. Atsakovė, prašydama pripažinti teisę pagal 2018 m. gruodžio 4 d. nuomos sutarties 15.6 punktą, iškilus šalių ginčui, įgyvendina teisę nevykdyti sutartinės prievolės esant force majeure aplinkybėms.
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino, kad UAB „Ageseta“ nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. neturi pareigos UAB „Westerwijk Investments“ mokėti nuomos ir eksploatavimo mokesčių pagal 2017 m. rugsėjo 11 d. nuomos sutartį už patalpas, esančias prekybos centre „Molas“ Kaune, K. Baršausko g. 66A.
14. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. nuomos sutartyje šalys susitarė dėl tokio paties turinio 15.6 punkto. 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Nutarimo 2.2.2 punkte uždrausta parduotuvių, įskaitant parduotuves prekybos ir (arba) pramogų centruose, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų veikla. Visiškas draudimas patalpose verstis ūkine veikla (prekiauti avalyne) galiojo nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. Teismas konstatavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuomininkė neturi pareigos mokėti nuomos ir eksploatavimo mokesčių vadovaujantis sutarties 15.6 punktu, o dėl ieškinyje nurodytų force majeure aplinkybių teismas nepasisakė.
15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Westerwijk Klaipėda“ apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Ageseta“ 7666,38 Eur skolos, 334,72 Eur delspinigių, 6 proc. procesines metines palūkanas už priteistą sumą (8001,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o bylos dalį dėl priešieškinio nutraukė.
16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuomos sutarties vykdymo metu atsakovė kreipėsi į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (toliau – INVEGA) ir gavo nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio kompensaciją už patalpų nuomą, įskaitant už 2020 m. kovo ir balandžio mėnesius, kai fizinių parduotuvių veikla buvo draudžiama Vyriausybės nutarimu Nr. 207 (nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 22 d.). Atsakovė, pirmojo karantino metu kreipdamasi dėl nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio kompensavimo, patvirtino, kad ji turi pareigą mokėti nuomos mokestį pagal nuomos sutartį Vyriausybės nustatyto draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpiu. Taigi, atsakovė pripažino ir patvirtino, kad Vyriausybės nustatyti ribojimai nėra pagrindas taikyti nuomos sutarties 15.6 punktą, dėl kurio kilo ginčas byloje, ir atsakovės teisė nemokėti šiame nuomos sutarties punkte nurodytų mokesčių neatsirado.
17. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad, remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu sutarties sąlygų aiškinimo principais, nuomos sutarties 15.6 punktas aiškintinas kaip reglamentuojantis nuomininkės teisę nemokėti mokesčių, jei nuomotoja įgyvendina savo teisę uždaryti PC „Molas“. Atsakovės negalėjimo naudotis patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis buvo Vyriausybės nustatyti draudimai, o ne PC „Molas“ uždarymas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsirado atsakovės teisė nemokėti nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė nesirėmė nenugalimos jėgos aplinkybe, atsisakydama mokėti nuomos sutartyje nurodytus mokesčius. Atsakovė nebuvo pranešusi apie nenugalimos jėgos aplinkybes (CK 6.212 straipsnio 3 dalis) ieškovei, o nenugalimos jėgos aplinkybėmis ėmė remtis tik nagrinėjant bylą teisme. Taigi, atsakovė nelaikė, kad šalys susitarė, jog nuomos sutarties 15.6 punktas taikytinas esant nenugalimos jėgos aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti arba padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022).
19. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nėra pažeidusi CK 6.483 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą, o atsakovė sandėliavo visą karantino laikotarpį prekes patalpose, dėl to nėra pagrindo taikyti CK 6.62 straipsnį. Nei Vyriausybės nutarimu, nei kitais teisės aktais ieškovei (kaip patalpų savininkei) nebuvo uždrausta nuomoti patalpas. Priešingai, valstybė pirmojo COVID-19 karantino metu mokėjo nuomos mokesčio kompensacijas nuomininkams, o tai paneigia atsakovės argumentus, kad ieškovė negalėjo nuomoti patalpų ir kad atsakovė turi būti atleista nuo pareigos mokėti nuomos mokestį. Atsakovės veiksmai – susitarimų Nr. 2 ir Nr. 5 sudarymas su ieškove, kreipimasis į INVEGĄ dėl kompensacijos – paneigia atsakovės argumentus dėl negalėjimo nuomoti ir nuomotis patalpas Vyriausybės nustatyto draudimo metu. Taigi, išliko atsakovės prievolė mokėti nuomos mokestį.
20. Priteisiamos skolos ir delspinigių dydį apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo įvertinęs, kad ieškovė nuomos sutarties pagrindu išrašė atsakovei sąskaitas faktūras (2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. sausio 31 d., 2021 m. vasario 24 d., 2021 vasario 28 d., 2021 m. kovo 2 d., 2021 m. kovo 31 d., 2021 m. balandžio 30 d.) iš viso už 8607,46 Eur, šią sumą sudaro komunaliniai mokesčiai, eksploatavimo mokesčiai ir nuoma bei rinkodaros mokestis. Sąskaitų apmokėjimo terminai yra suėję, atsakovė turi pareigą mokėti nuomos mokesčius, komunalinius mokesčius, rinkodaros bei eksploatavimo mokestį laikydamasi nuomos sutarties terminų (CK 6.487 straipsnio 1 dalis, nuomos sutarties 18.5, 20.4, 20.10 punktai). Delspinigių pažymoje nurodytas delspinigių dydis (0,05 proc.), kiekvienos atsakovei išrašytos sąskaitos apmokėjimo pabaigos terminas, neapmokėta sąskaitos suma ir delspinigių suma, nurodytas pradelstų dienų skaičius (CK 6.71 straipsnis). Todėl teismas tenkindamas ieškinį priteisė įsiskolinimą bei palūkanas nuo priteistos sumos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).
21. Dėl atsakovės priešieškinio, kuriuo prašoma pripažinti, kad atsakovė neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.).
22. CK 1.138 straipsnio 1 punkte nustatytas civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas civilinių teisių ir atsakovės priešieškiniu reiškiamas negatyvusis reikalavimas dėl jau iki teismo proceso įvykusio juridinio fakto pripažinimo yra ne tas pats, nes civilinių teisių pripažinimas sukuria asmenims civilines teisines pasekmes, materialinį teisinį rezultatą, tačiau šiuo atveju atsakovė nereikalauja jai pripažinti kokią nors teisę, kad būtų pasiekiamas materialusis teisinis efektas, o prašo pripažinti juridinį faktą. Atsakovės priešieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių nevykdytina nuomininko pareiga mokėti nuomos mokesčių, yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su ieškinio dalyku. Todėl toks prašymas atsakovei savaime nesukelia teisinių pasekmių, nepažeidžia atsakovės teisių ar įstatymų saugomų interesų, nekeičia jos teisių ir pareigų apimties. Atsakovės argumentai ir priešieškiniu įrodinėjama aplinkybė, kad ji neturėjo pareigos mokėti nuomos sutartyje nustatytų mokėjimų, turėtų būti vertinama sprendžiant reikalavimą dėl skolos priteisimo ir gali būti atsikirtimų į ieškovo ieškinį pagrindas, tačiau nesudaro savarankiško materialinio teisinio reikalavimo (ieškinio), nes neturi būtinų ieškinio elementų – ieškinio pagrindo ir dalyko. Todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas būtent tokia forma, kaip jis yra suformuluotas priešieškinyje, negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įstatymas nenustato galimybės įrodinėti aplinkybių, sudarančių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą, ieškinio teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo bylos dalį pagal atsakovės suformuluotą ieškinį nutraukti, o to nepadarius, šią bylos dalį turi nutraukti apeliacinės instancijos teismas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-403/2018).
23. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. birželio 2 d. nutartimi, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Westerwijk Investments“ apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukė.
24. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių šiuo metu nevykdytina nuomininko pareiga mokėti nuomos mokesčių, yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su ieškinio dalyku. Įrodinėjama nuomininkės nebuvimo pareigos mokėti nuomos mokestį aplinkybė turėtų būti vertinama sprendžiant reikalavimą dėl skolos priteisimo ir gali būti atsikirtimų į ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo pagrindas, tačiau nesudaro savarankiško materialinio teisinio reikalavimo (ieškinio), nes neturi būtinų ieškinio elementų – ieškinio pagrindo ir dalyko. Todėl ieškovės ieškinio reikalavimas būtent tokia forma, kaip jis yra suformuluotas ieškinyje, negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), dėl šios priežasties teismas nutraukė bylą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-403/2018).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
25. Kasaciniais skundais atsakovė (pareiškusi priešieškinį) ir ieškovė (pareiškusi ieškinį) UAB „Ageseta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą; taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą. Kasaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
25.1. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikęs sutarčių aiškinimo taisykles, priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad, pirma, negalėjimas naudotis patalpomis buvo nulemtas nutarimo, o ne prekybos centro uždarymo; antra, nuomininkė pirmojo karantino laikotarpio (nutarimu Nr. 207 įvesto karantino) metu nesivadovavo sutarties 15.6 punktu, o kartu pasinaudojo teise į nuomos mokesčio kompensaciją; trečia, nuomininkė galėjo vykdyti elektroninę prekių prekybą, ji sandėliavo prekes patalpose. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir dėl jų taikymo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Sutartį būtina aiškinti kaip vientisą dokumentą, o ne vertinti atskiras jos sąlygas. Sutarties sąlygų aiškinimas pagrįstas tikėjimu, kad šalys siekia išreikšti savo valią nuosekliai, ir turėtų būti preziumuojama, kad terminija yra nuosekli, iš esmės tas pats terminas, pavartotas skirtingose tos pačios sutarties dalyse, neturėtų būti suprantamas skirtingai. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013). Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto pažodinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties pažodinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-469/2020). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį sutarčių aiškinimo metodus, contra proferentem (neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos ją pasiūliusios šalies nenaudai) taisyklę, sąžiningų sutartinių mainų (lot. quid pro quo) principą, todėl nepagrįstai išaiškino, kad atsakovė neturi teisės taikyti nuomos sutarties 15.6 punkto, pagal kurį, jei nuomotoja uždaro dėl valstybės nurodymo prekybos centrą ilgiau kaip 5 dienoms, tai nuomininkė turi teisę nemokėti nuomos mokesčio. Sisteminis ir lingvistinis sutarčių aiškinimo metodai bei bylos metu šalių išreikšta valia leidžia padaryti priešingą apeliacinės instancijos teismo sprendimui išvadą – kad egzistuoja visos prielaidos šiam sutarties punktui taikyti. Kartu nepagrįsta ir teismo išvada, kad per vieną karantino režimą tarp šalių susiklostė praktika netaikyti šio sutarties punkto. Tokia išvada padaryta nukrypus nuo CK 6.193 straipsnio 5 dalies.
25.2. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad nuomininkė, su nuomotoja sudariusi 2020 m. balandžio 30 d. susitarimą Nr. 2 (dėl nuomos mokesčio 50 proc. sumažinimo už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. ir 30 proc. sumažinimo už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) bei kreipusis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) dėl nuomos mokesčio kompensacijos pirmojo karantino metu, neva pripažino atsisakiusi taikyti sutarties 15.6 punktą. Tačiau aptartas susitarimas ir turi būti suvokiamas kaip kompromisinio pobūdžio sprendimas, nereiškiantis valios atsisakyti sutarties 15.6 punkto taikymo. Tokie šalių susitarimai tegali būti vertinami kaip bandymai išlaikyti gerus verslo santykius. Tuo tarpu sprendimas naudotis nuomos mokesčio kompensacija yra pagrįstas nuomininkės, kaip protingos verslininkės, sprendimu pasinaudoti suteikiama lengvata. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai vertino šalių tarpusavio elgesį karantino laikotarpiais ir taip pažeidė CK 6.193 straipsnio 5 dalį.
25.3. Teisė nemokėti nuomos mokesčio nuomotojui negebant garantuoti teisinės kokybės įtvirtinta ir CK 6.487 straipsnio 1 dalyje, ją taikant kartu su CK 6.483 straipsnio 1 dalimi ir 6.62 straipsnio 1 dalimi. Teisiniai ribojimai naudotis daiktu (išnuomotomis patalpomis) reiškia nekokybišką daiktą, o pareiga garantuoti galimybę naudotis pagal paskirtį nuomojamu laikotarpiu tenka nuomotojui (CK 6.483 straipsnio 1 dalis), tai yra pagrindas mažinti nuomos mokestį remiantis CK 6.487 straipsnio 1 dalimi.
25.4. Sutartis (15.6 punktas) tiesiogiai nustatė nuomininkės teisę nemokėti nuomos ir kitų mokesčių, kai prekybos centras (patalpos) yra uždaromas ir nesudaroma nuomininkei galimybė naudotis jai išnuomotu daiktu. Nutarimu įvestas karantino režimas laikinai žlugdo sutarties tikslą – vykdyti fizinę prekybą patalpose, todėl tai turi būti vertinama kaip nenugalimos jėgos aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo naujausios kasacinio teismo praktikos aiškinant ir taikant force majeure institutą, kurioje pažymėta, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo įvestas karantino režimas ir nustatyti apribojimai, yra skirtas pandemijos valdymo priemonėms įgyvendinti, t. y. tuo metu apriboti visas nebūtino pobūdžio komercines veiklas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022). Objektyvusis ir subjektyvusis sutarties aiškinimas, kartu CK nuostatos (CK 6.483 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą) akivaizdžiai rodo, jog šalys buvo susitarusios ne dėl bet kokio patalpų naudojimo, o būtent dėl jose vykdomos fizinės prekybos. Pagrindinis sutarties tikslas, kylantis iš sutarties esmės ir 15.6 punkto, – vykdyti fizinę prekybą nuomininkės prekėmis. Nepaisydamas tokio šalių susitarimo, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad atsakovė galėjo vykdyti elektroninę prekybą, o kartu jos prekės buvo sandėliuojamos patalpose. Taip buvo visiškai paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo frustracijos doktrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022). COVID-19 pandemijos kontekste egzistuoja objektyvus poreikis plėtoti antrąjį nenugalimos jėgos kriterijų papildant jį aiškinimu, kad nenugalima jėga laikomi ne tik objektyvaus neįmanomumo atvejai, bet ir kitos išorinių veiksnių nulemtos neįmanomumo atmainos, kurios pripažįstamos šiuolaikinėje sutarčių teisėje, pavyzdžiui, sutarties vykdymo ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas (frustracija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022). Taigi, naujausioje praktikoje kasacinis teismas pabrėžia, kad objektyvus negalimumas vykdyti sutartį gali kilti ir tose situacijose, kai dėl išorinių aplinkybių žlunga sutarties tikslas. Būtent dėl nutarimu nustatytų ribojimų nuomotoja negalėjo karantino laikotarpiu įgyvendinti CK 6.483 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį.
25.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nenugalimos jėgos aplinkybėmis pradėjo vadovautis tik iškėlus bylą teisme. Atsakovė ne vieną kartą iki bylos iškėlimo buvo nurodžiusi, kad dėl valstybėje paskelbto karantino sutarties tikslas yra laikinai neįgyvendinamas. Taikant protingumo principą, tokio pranešimo turi pakakti ir neturi būti keliamas naujas teisės aktuose nenurodytas reikalavimas pažodžiui įvardyti, kad aplinkybės yra force majeure.
25.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti jai nesant pareigos mokėti nuomos ir kitų mokesčių karantino laikotarpiu negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes tokiu reikalavimu nebūtų pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. juo prašoma pripažinti juridinį faktą. Atsakovės nuomone, tiek CK 1.138 straipsnio 1 dalis, tiek kasacinio teismo praktika patvirtina, kad atsakovė gali reikšti negatyvųjį reikalavimą, t. y. pripažinti ne tik teisę, bet ir pareigos nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2014). Reikšti ieškinį dėl teisių pripažinimo yra tinkamas teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. apžvalga „Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“. Teisės doktrinoje pateikta nuomonė, kad ieškiniu dėl pripažinimo asmuo gali siekti tam tikros teisės ar tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo pripažinimo (pozityvusis ieškinys dėl pripažinimo) arba nebuvimo pripažinimo (negatyvusis ieškinys dėl pripažinimo) (Mikelėnas, V. ir kiti. Civilinio proceso teisė. Bendroji dalis. 1 knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto teisės leidykla (2020), p. 330–331). Nuomininkės reikalavimas pripažinti, kad ji neturi prievolės mokėti nuomotojai nuomos, eksploatacinius ir rinkodaros mokesčius ginčo laikotarpiu sukelia padarinius nuomininkės ir nuomotojos teisėms ir pareigoms, nes, teismui tenkinus nuomininkės reikalavimą, ši neturėtų pareigos apmokėti nuomotojos pateiktų sąskaitų. Toks reikalavimas sukelia savarankiškus materialinius padarinius, taigi gali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku.
26. Ieškovė UAB „Westerwijk Klaipėda“ ir atsakovė UAB „Westerwijk Investments“ atsiliepimais į kasacinius skundus prašo netenkinti kasacinių skundų ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
26.1. Dėl nutarimo Nr. 1226 2.2.2 punkte nustatyto draudimo neatsirado pagrindas taikyti nuomos sutarties 15.6 punktą ir atsakovė neįgijo teisės nemokėti mokesčių nuomos sutarties 15.6 punkto pagrindu, nes, pirma, ieškovė nebuvo įgyvendinusi savo teisės uždaryti PC „Molas“, antra, PC „Molas“ uždarymas nebuvo nustatytas nutarime, trečia, atsakovės negalėjimo naudotis patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis buvo imperatyvieji Vyriausybės draudimai vykdyti fizinių parduotuvių veiklą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o ne PC „Molas“ ar atitinkamos jo dalies uždarymas. Tuo tarpu atsakovės teisė nemokėti nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių atsirastų tik tuo atveju, jei atsakovė negalėtų naudotis patalpomis dėl PC „Molas“ ar jo dalies uždarymo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė lingvistinį ir sisteminį sutarties sąlygų aiškinimo principus, konstatavęs, kad atsakovės negalėjimo naudotis patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis nebuvo PC „Molas“ ar atitinkamos jo dalies uždarymas, taigi, atsakovės teisė nemokėti nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių neatsirado (sprendimo 44 punktas).
26.2. Fizinė prekyba yra viena pagrindinių veiklų patalpose, tačiau nuomos sutartyje nurodyta elektroninė prekyba, prekių atsiėmimo punkto veikla, taip pat galima bet kokia kita veikla, neprieštaraujanti sutarčiai ir teisės aktams. Vyriausybė, nustatydama fizinės parduotuvės veiklos draudimą, leido vykdyti nutarimu leistiną veiklą (tai paneigia atsakovės argumentus dėl CK 6.483 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes Vyriausybės draudimas nagrinėjamu atveju buvo nukreiptas būtent į veiklos draudimą, o ne į patalpas, kuriose nutarimo 2.2.2.3 punkte nurodyta veikla buvo galima).
26.3. Atsakovė patalpose negalėjo vykdyti tam tikros veiklos ne dėl to, kad ieškovė nevykdė CK 6.483 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bet dėl to, kad Vyriausybė iš dalies apribojo atsakovės veiklą. Nuomos sutartimi išnuomotos patalpos buvo tinkamos naudoti pagal paskirtį visą nuomos terminą. Nuomos sutarties vykdymas nebuvo sustabdytas. Pirmosios COVID-19 bangos metu Vyriausybė, nustačiusi draudimą vykdyti fizinę prekybą, mokėjo nuomos mokesčio kompensacijas, tai paneigia atsakovės argumentus, jog dėl Vyriausybės draudimų ieškovė negalėjo nuomoti patalpų.
26.4. Atsakovės veikla nebuvo visiškai uždrausta, ji galėjo naudoti patalpas pagal paskirtį, vykdyti Vyriausybės neuždraustą veiklą ir gauti iš to pajamų. Atsižvelgiant į tai, CK 6.62 straipsnio 1 dalis netaikytina. Taip pat netaikomos CK 6.487 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes jos susijusios su sutartyje nustatytų naudojimosi daiktu sąlygų arba daikto būklės iš esmės pablogėjimu. Byloje nėra duomenų, kad patalpų būklė pablogėjo ir jose negalėjo būti vykdoma veikla (sprendimo 52 punktas).
26.5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisykle aiškinant sutartį atsižvelgti į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Nuomos sutartis buvo vykdoma net dviejų Vyriausybės nustatytų draudimų vykdyti fizinių parduotuvių veiklą galiojimo metu. Šalys Susitarimu Nr. 2 ir Susitarimu Nr. 5 prie nuomos sutarties susitarė dėl nuolaidos taikymo minimaliam nuomos mokesčiui draudimo vykdyti parduotuvių veiklą laikotarpiu. Ir pirmojo, ir antrojo fizinių parduotuvių veiklos draudimo metu atsakovė laikė (neteigė), kad jos teisė nemokėti nuomos sutartyje nustatytų mokėjimų neatsirado Vyriausybei uždraudus vykdyti parduotuvių veiklą.
26.6. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022) karantino paskelbimas ir valstybės nustatyti ribojimai dėl COVID-19 pandemijos per se (savaime) nėra nenugalimos jėgos aplinkybės, dėl kurių šalis atleidžiama nuo sutarties vykdymo ir sutartinės atsakomybės, tą pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas sprendime. CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021). Atsakovė byloje šių aplinkybių net neįrodinėjo. Atsakovė patalpas naudojo ir galėjo vykdyti nutarimu leistiną veiklą. Susitarimai Nr. 2 ir Nr. 5 patvirtina, kad nuomos sutarties šalys nelaikė, jog Vyriausybės nustatyti ribojimai vykdyti fizinės parduotuvės veiklą laikytini force majeure. Susitarimu Nr. 5 šalys patvirtino, kad atsakovė vykdys nutarimu leistiną veiklą. Aplinkybė, kad atsakovė nusprendė nevykdyti nuomos sutartyje ir nutarimu leistinos veiklos ir dėl to negavo pajamų, yra pačios atsakovės prisiimta rizika. Apie force majeure aplinkybes nuo tokių aplinkybių atsiradimo nukentėjusi šalis turi pranešti savo kontrahentui, o atsakovė nepranešė ieškovei. 2021 m. vasario 22 d. pranešimu atsakovė informavo, kad „karantino situacija aptariama nuomos sutarties 15.6 punkte“. Atsakovė, pranešdama, kad ji nevykdys nuomos sutarties, rėmėsi ne nenugalimos jėgos aplinkybėmis, o nuomos sutarties 15.6 punktu kaip pagrindu nemokėti tik nuomos sutarties 15.6 punkte nurodytų mokesčių. Nenugalimos jėgos aplinkybėmis atsakovė ėmė remtis byloje tik 2021 m. birželio mėnesį, kai jau buvo pasibaigęs nutarimo draudimo vykdyti fizinių parduotuvių veiklą laikotarpis. Atsakovė neįrodinėjo, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu.
26.7. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Atsakovė priešieškinyje aiškiai nurodė, kad „šiuo atveju ieškovė reiškia negatyvųjį reikalavimą dėl jau iki teismo proceso įvykusio juridinio fakto pripažinimo“ (priešieškinio 71 punktas). Toks reikalavimas yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su ieškinio dalyku. Pripažinimas kaip pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas yra siejamas ne su fakto, bet su teisės pripažinimu (CK 1.138 straipsnis), tačiau šiuo atveju atsakovė byloje prašė pripažinti juridinį faktą, ir jokios jos teisės nėra pažeistos. Kreipimusi į teismą yra siekiama apginti galimai pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019). Atsakovės kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2014 priimta visiškai kitokioje byloje dėl ginčo išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas ir nustatyti jų teisingą kainą. Jei nagrinėjamoje byloje teismas nagrinėtų reikalavimą pripažinti, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių nevykdytina sutarties šalies pareiga mokėti, taip būtų formuojama ydinga praktika, kad bet kuris asmuo, turintis prievolę mokėti, turėtų teisę kreiptis į teismą pripažinti, kad jis neturi pareigos vykdyti prievolę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nenugalimos jėgos kaip atleidimo nuo prievolės vykdymo sąlygos ir sutarties vykdymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms santykio
27. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos ne tik nuspręsti dėl sutarties sudarymo, jos sąlygų nustatymo, bet ir dėl sudarytos sutarties vienos, kelių ar visų sąlygų pakeitimo visam sutarties galiojimo terminui ar tam tikram laikui. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.
28. Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).
29. Tačiau tam tikrais atvejais pasikeitus esminėms aplinkybėms besąlygiškas reikalavimas vykdyti sutartį gali būti nepateisinamas, nes neatitiktų protingumo, sąžiningumo principų. CK normose nustatytas ne vienas institutas, kuriuo iš esmės pateisinama sąžiningumo principo viršenybė prieš sutarties privalomumo principą, pavyzdžiui, nenugalimos jėgos institutas (pranc. force majeure), sutarties vykdymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms institutas (lot. rebus sic stantibus).
30. Prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako (CK 6.127 straipsnio 1 dalis). Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui (CK 6.212 straipsnio 1 dalis).
31. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022 ir jos 43 punkte nurodyta praktika).
32. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką (CK 6.204 straipsnio 1 dalis, rebus sic stantibus). Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti (CK 6.204 straipsnio 1–3 dalys).
33. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad lyginamojoje sutarčių teisėje rebus sic stantibus ir force majeure institutai pagal savo prigimtį pripažįstami giminingais, ypač kai šiuolaikinėje doktrinoje force majeure yra suprantamas labai plačiai, t. y. ne tik kaip apimantis atvejus, kai sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, bet ir atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas ir ekonomiškai neefektyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 34 punktas). Tačiau pažymėtina ir tai, kad šie giminingi institutai yra savarankiški teisių gynimo būdai, kurie gali būti teismo taikomi esant pareikštam šalies reikalavimui.
34. Šiuolaikinėje doktrinoje force majeure yra suprantamas labai plačiai, t. y. ne tik kaip apimantis atvejus, kai sutarties vykdymas tampa nei fiziškai, nei teisiškai neįmanomas, bet ir atvejus, kai teoriškai sutarties vykdymas yra įmanomas, tačiau praktinis jo įgyvendinimas tampa sudėtingas ir ekonomiškai neefektyvus (Ambrasienė, D., ir kiti. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 311).
35. Galimos faktinės situacijos, kai tam tikros aplinkybės atitiks tiek nenugalimą jėgą, tiek esminį sutarties vykdymo suvaržymą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pagal UNIDROIT principus force majeure samprata nėra apibrėžta tik kaip pažodinis (objektyvus) neįmanomumas, bet yra siejama su išoriniu suvaržymu, esančiu už sutarties šalių kontrolės ribų, kuris atitinka ir kitus nenugalimos jėgos vertinamuosius kriterijus. Priklausomai nuo aplinkybių, toks suvaržymas gali atitikti tiek nenugalimos jėgos, tiek esminio sutarties vykdymo suvaržymo sampratą (Note of the UNIDROIT Secretariat on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts and the COVID-19 Health Crisis, p. 24).
36. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje pripažįstamas ne tik objektyvus neįmanomumas, bet ir kitokios neįmanomumo sampratos, tokios kaip ekonominis (praktinis) neįmanomumas, sutarties tikslo žlugimas ir pan. (plačiau apie ekonominio neįmanomumo sampratą – Rösler, H. Hardship in German Codified Private Law: In Comparative Perspective to English, French and International Contract Law. European Review of Private Law (ERPL). 2007, p. 15; plačiau apie nepraktiškumo doktriną – Peel, E., Treitel. The Law of Contract. 14th edition. London: Thomson Reuters, 2015, p. 1049–1055; plačiau apie frustracijos doktriną – Peel, E., Treitel. Ten pat, p. 1031–1103). Praktikoje galimos situacijos, kai sutarties vykdymo suvaržymas yra tokio aukšto laipsnio, kad jis savo padariniais faktiškai prilygsta objektyviam neįmanomumui, t. y. kai sutartį įvykdyti teoriškai vis dar įmanoma, bet toks, koks nustatytas sutartyje, jos vykdymas itin smarkiai iškreipia šalių tarpusavio prievolių pusiausvyrą. Nors neįmanomumo laipsnis išlieka svarbus force majeure atribojimo nuo rebus sic stantibus kriterijus, jis negali būti laikomas lemiamu. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje siūloma taikyti funkcinį požiūrį į šių dviejų gynybos būdų atribojimą. Tai reiškia, kad turi būti vertinamas ne tik pats sutarties vykdymo neįmanomumo laipsnis, bet ir sutarties šalių interesai. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl nenugalimos jėgos ar sutarties vykdymo esminio suvaržymo institutų taikymo, būtina atsižvelgti ne tik į patį neįmanomumo laipsnį, bet ir į nukentėjusios šalies pasirinktą savigynos būdą, taip pat ir į kitos šalies interesus. Dėl to teismai, vertindami šių savigynos būdų pagrįstumą, kai ginčijamas jų taikymo teisėtumas teisme, turi atsižvelgti į minėtas aplinkybes ir konkrečioje situacijoje įvertinti, kurio iš šių būdų taikymas yra adekvatus kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 36, 41 punktai).
37. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutarties vykdymo suvaržymo iš esmės pasikeitus aplinkybėms instituto ir jo taikymo, nurodė, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.204 straipsnį ir šio straipsnio pagrindu pakeisti šalių laisva valia sudarytų ir galiojančių sutarčių sąlygas, privalo būti nustatytos pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui, kurios nulėmė fundamentalų sutartinių prievolių disbalansą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-145-421/2018 51 punktą).
38. Taikant CK 6.204 straipsnyje nustatytą rebus sic stantibus, siekiama inicijuoti derybas dėl sutarties pakeitimo ir sutarties sąlygą (-as) pakeisti taip, kad toks pakeitimų rezultatas sugrąžintų šalims prarastą, sutarties sudarymo metu egzistavusią sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą. Tokiu būdu nustatoma sutarties šalims pareiga bendradarbiauti ir ieškoti kompromisinio problemos sprendimo būdo nesikreipiant į teismą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Tik per protingą terminą šalims nesusitarus dėl sutarties pakeitimo, abi šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl sutartinių įsipareigojimų pusiausvyros atkūrimo. Bendradarbiavimo pareiga turi būti įgyvendinta ne deklaratyviai, t. y. šalis, besikreipianti į teismą, turi sugebėti pagrįsti, jog iš tiesų bandė derėtis ir siekti kompromiso dėl sutarties pakeitimo su kita sutarties šalimi. Bendradarbiavimo pareigos laikymasis leidžia pačioms šalims tarpusavio nuolaidomis pasiekti kompromisą, kuris visada yra geresnis nei teismo intervencija į sutartinius santykius primetant tokias sutarties vykdymo sąlygas, dėl kurių joms pačioms nepavyko susitarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-381/2023, 33 punktas).
39. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis. Tai reiškia, kad pandemijos ar jos valdymo priemonių poveikį reikia vertinti individualiai kiekvienų sutartinių teisinių santykių atžvilgiu. Vienokius sutartinius santykius pandemija ar jos valdymo priemonės gali iš esmės suvaržyti arba padaryti neįvykdomus, o intervencija į kitus sutartinius santykius gali būti mažesnio laipsnio arba apskritai esmingai jų nesuvaržyti (pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 48 punktas).
40. Nagrinėjamos bylos atveju sudaryta komercinių patalpų nuomos sutartis. Komercinės nuomos sutarties nuomininkė siekia naudotis patalpomis pagal paskirtį, t. y. mažmeninės prekybos avalyne patalpose komercinei veiklai.
41. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ir vėlesniu Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, dėl to nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. atsakovė UAB „Ageseta“ neturėjo teisės naudoti išsinuomotų patalpų pagal paskirtį – vykdyti jose prekybos avalyne veiklą.
42. Jeigu sutarties tikslas siejamas su komercinės veiklos vykdymu, tokios komercinės veiklos laikinas apribojimas žlugdo sutarties tikslą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad laikinas sutarties tikslo žlugimas gali būti priskirtas tiek prie laikinos nenugalimos jėgos atvejų, tiek prie sutarties vykdymo esminio suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 54 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).
43. Sutarties šalys, atsižvelgdamos į pirmiau minėtais Vyriausybės nutarimais paskelbtą karantiną ir įvestus mažmeninės prekybos ribojimus, sudarė 2020 m. balandžio 30 d. susitarimą Nr. 2 (dėl nuomos mokesčio 50 proc. sumažinimo už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. ir 30 proc. sumažinimo už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.). Vėliau nuomotoja ir nuomininkė 2021 m. sausio 22 d. susitarimu Nr. 5 prie nuomos sutarties sumažino nuomos mokestį 50 proc. už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. sausio 31 d.
44. Atsakovė (nuomininkė) UAB „Ageseta“ kreipėsi į INVEGĄ dėl patalpų nuomos mokesčio kompensacijos. Remdamasi Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 4-275 „Dėl Priemonės „Dalinis nuomos mokesčio kompensavimas labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms“ valstybės pagalbos schemos ir sąlygų aprašo patvirtinimo“, INVEGA patvirtino kompensacijas nuomininkei UAB „Ageseta“ pagal išrašytas nuomos mokesčio sąskaitas. Pagal INVEGOS viešai skelbiamą informaciją (https://www.invega.lt/apie-invega/statistika/invegos-panaudotos-lesos/59, COVID-19 krizės metu INVEGOS įgyvendinamomis priemonėmis pasinaudojusių įmonių sąrašas), UAB „Ageseta“ pasinaudojo daliniu nuomos mokesčio kompensavimu ir gavo keletą sąraše išvardytų, pvz., 10 124,68 Eur, 11 782,75 Eur ir t. t. dydžio, nuomos mokesčio už 2020 metus kompensacijų.
45. Nurodytu ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 4-275 nustatytas dalinis nuomos mokesčio kompensavimas – patalpų, skirtų ekonominei veiklai vykdyti, už per mėnesį suteiktas nuomos paslaugas dalies nuomos mokesčio apmokėjimas (3.1 punktas). Didžiausias galimas dalinio nuomos mokesčio kompensavimo dydis per mėnesį – 50 proc. nuomos mokesčio dydžio (14 punktas). Pareiškėjas, gavęs dalinio nuomos mokesčio kompensaciją, sumoka nuomotojui nuomos mokestį ne vėliau kaip per 5 darbo dienas (taikoma, kai sąskaita faktūra nėra apmokėta) (28 punktas). Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės, kad patalpų nuomininkei UAB „Ageseta“ išmokėtos nuomos kompensacijos lėšos. Kompensacijų paskirtis ir yra būtent sumokėti nuomotojui nuomos mokestį.
46. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje siūloma taikyti funkcinį požiūrį į nenugalimos jėgos ir esminio sutarties vykdymo suvaržymo atribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022, 36 punktas). Funkcinis požiūris į šių teisės gynimo būdų sąveiką taip pat reiškia, kad šalims bendradarbiavimo būdu susitarus dėl sutarties pakeitimo ir taip atkūrus tarpusavio sutartinių prievolių balansą daroma mažesnė intervencija į šalių tarpusavio sutartinius santykius, tokiu atveju išvengiama teismo įsikišimo sutartiniam ginčui sureguliuoti. Priešingai negu nenugalimos jėgos instituto taikymas, stabdant prievolių vykdymą ir kartu atleidžiant nuo jų vykdymo, kuris taip visą neigiamų padarinių naštą perkelia vienai iš sutarties šalių, sutarties sąlygų pakeitimas siekiant atkurti sutartinių prievolių balansą proporcingai ją paskirsto abiem sutarties šalims. Dėl komercinių veiklų ribojimų karantino metu, kurie paveikė komercinės nuomos santykius, pritaikius nenugalimos jėgos institutą, iš esmės neįmanomas toks sprendimas, kuris leistų atkurti šalių iš sutarties kylančių ekonominių interesų pusiausvyrą, t. y. neįmanomas toks sprendimas, kuriuo būtų atsižvelgiama į abiejų sutarties šalių pagrįstus interesus.
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad nenugalimos jėgos aplinkybių taikymas komercinės nuomos teisinių santykių kontekste galimas išimtiniais atvejais, t. y. jeigu dėl tokių aplinkybių nustatymo iš esmės visiškai sužlugdomas nuomos tikslas, ir tik tuo atveju, jeigu sutarties pakeitimas bandant atkurti sutarties šalių priešpriešinių prievolių vykdymo balansą nebūtų adekvatus pažeistos teisės gynimo būdas. Tais atvejais, kai šalys savo laisva valia pačios priima sprendimą pakeisti sutartį siekdamos atkurti sutartinių prievolių vykdymo balansą, toks šalių bendradarbiavimas užkerta kelią tai pačiai situacijai spręsti retroaktyviai taikyti teisės gynimo būdą nenugalimos jėgos instituto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-381/2023, 44 punktas).
48. Kaip pirmiau nutartyje (43, 44 punktai) nurodyta, po karantino paskelbimo ir ūkinės veiklos suvaržymų nustatymo Vyriausybės nutarimais šalys tęsė sutartinius santykius, nuomos santykiai nenutrūko, jie nepasibaigė, nuomotoja ir nuomininkė derėjosi dėl kainos nuolaidos, jos sudarė susitarimus dėl kainos nuolaidos. Nuomininkė taip pat kreipėsi į INVEGĄ dėl nuomos kompensacijos ir kompensacijos lėšos jai buvo išmokėtos. Šios aplinkybės parodo nuomos teisinių santykių šalių ketinimus ir valią tęsti nuomos santykius per karantino laikotarpį. Po sutarties sudarymo iš esmės pasikeitusios aplinkybės dėl karantino įvedimo ir apribojimų mažmeninei prekybai patalpose nustatymo turėjo reikšmės nuomos sutarties vykdymui, paveikė sutartinių prievolių pusiausvyrą.
49. Nuomininkė nesirėmė nenugalimos jėgos aplinkybėmis kaip pagrindu nevykdyti sutarties, nepranešė nuomotojai apie ketinimus atsisakyti vykdyti sutartį dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Abi šalys bendradarbiavo, tęsė sutartinius santykius, išreiškė valią modifikuoti nuomos sutartį, pakeitusios nuomos kainą tam tikrais laikotarpiais. Tai rodo, kad nuomos sutartis buvo tęsiama, ją toliau buvo įmanoma vykdyti, tą savo veiksmais pripažino sutarties šalys, vertindamos, kad sutarties vykdymo sunkumai yra laikino pobūdžio. Nuomos sutarties šalys interesus išreiškė ir juos gynė pasitelkdamos sutarties vykdymo suvaržymo (rebus sic stantibus) institutą, atitinkamai siekė apsaugoti savo interesus, derėdamosi ir susitarusios būtent dėl nuomos sutarties modifikavimo – nuomos kainos sumažinimo procentiniu dydžiu už būsimus nuomos laikotarpius. Šalys ne nutraukė nuomos sutartį, o parodė lankstumą keisdamos ją, susitardamos dėl abipusių interesų užtikrinimo, pasiekė konsensusą. Nuomotoja ir nuomininkė papildomai prie sutarties pasirašytais susitarimais išsprendė tarpusavio interesų suderinimo ir pusiausvyros klausimą pandemijos ir karantino taikymo metu. Šalys toliau laikėsi sutarties įsipareigojimų, nenutraukdamos sutarties ir jos neatsisakydamos, todėl šalims sutartinių santykių išsaugojimas ir jų tęsimas buvo reikšmingas, o nuomos sutarties kainos pakeitimas parodė šalių pripažinimą, kad yra laikinų sutarties vykdymo sunkumų, sutarties vykdymo suvaržymų, dėl kurių jos modifikavo sutartį ir taip sušvelnino viena kitos padėtį ir sutartinių prievolių vykdymo pasekmes.
50. Taigi, šalys buvus ankstesnių sutarties vykdymo suvaržymų rinkdavosi tarpusavio susitarimus, kaip spręsti tokio suvaržymo padarinių šalinimą, ir tai atskleidžia, kad tas suvaržymas nebuvo tokio aukšto laipsnio, kad pateisintų gynybą naudojantis force majeure. Šiuo atveju šalys, mažindamos nuomos mokestį 50 proc. ir 30 proc. už tam tikrus nuomos laikotarpius, pasitelkė labiau subalansuojančią abiejų šalių gynybos priemonę, t. y. iš esmės taikė CK 6.204 straipsnį, kurio 3 dalis nustato, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Iš esmės CK 6.204 straipsnio taikymas pašalina galimybę pasitelkti CK 6.212 straipsnio gynybos būdus, t. y. ta pati šalis negali remtis tuo pačiu atveju ir rebus sic stantibus, ir force majeure teisių gynimo būdais, nes šie teisių gynimo būdai nenaudojami kartu, jie nėra vienas kitą papildantys. Nors šiuo atveju nuomininkė prašo taikyti CK 6.212 straipsnį už laikotarpį, dėl kurio nebuvo pasiektas susitarimas dėl nuomos mokesčio sumažinimo (2021 m. vasario 1 d. ir vėliau), tačiau ankstesnis šalių elgesys rodo, kad kainos sumažinimas buvo pakankama priemonė sutarties šalių interesų pusiausvyrai atkurti. Todėl, jeigu tai buvo pakankama priemonė, nėra pagrindo naudoti griežtesnę priemonę, kuri perkeltų visus neigiamus sutarties vykdymo suvaržymo padarinius nuomotojai (t. y. nėra pagrindo taikyti CK 6.212 straipsnį). Būtent toks aiškinimas atitiktų funkcinį požiūrį ir šiuos tarpusavyje susijusius gynybos būdus. Šalys sutarties vykdymo suvaržymus iš esmės išsprendė pasinaudodamos CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatytu būdu – tarpusavyje bendradarbiaudamos pakeitė sutartį.
51. Kadangi nuomos sutarties šalys pasitelkė rebus sic stantibus institutą modifikuodamos sutartį, taip patvirtindamos sutarties vykdymą ir tęsdamos sutartinius santykius, dėl to išliko nuomininkės prievolė mokėti nuomos mokestį, tai kasacinio skundo argumentai dėl nuomos sutarties 15.6 punkto sąlygos aiškinimo taisyklių taikymo niekaip nedaro įtakos ir nepaneigia išvados, kad nuomininkės prievolė mokėti nuomos mokestį išliko.
52. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus (nutarties 46–51 punktai), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu pagrįstai įvertino, jog nėra nenugalimos jėgos aplinkybių atleisti nuomininkę (atsakovę) nuo prievolės mokėti nuomos mokestį, tokia nuomininkės prievolė mokėti nuomos mokestį išliko.
Dėl nuomininko teisės reikalauti sumažinti nuomos mokestį, kai iš esmės pablogėja naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė
53. Nuomininkė kasaciniame skunde teigia, kad teisiniai ribojimai naudotis daiktu (išnuomotomis patalpomis) reiškia netinkamos kokybės daiktą, o pareiga garantuoti galimybę naudotis pagal paskirtį nuomojamu laikotarpiu tenka nuomotojai (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). Nuomininkės manymu, tai yra pagrindas mažinti nuomos mokestį remiantis CK 6.487 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, ji turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias ji neatsako, sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja.
54. Aiškindamas CK 6.487 straipsnio 1 dalies normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nurodytos teisės normos prasme teisę sumažinti nuomos mokestį nuomininkas turi tik tuo atveju, kai išnuomoto daikto trūkumas (naudojimosi sąlygos ar būklės pablogėjimas) lemia visišką ar dalinį negalėjimą naudotis šiuo daiktu. Taigi, nuomos mokesčio mažinimui turėtų būti nustatytos aplinkybės, nulėmusios asmens visiškai ar iš dalies negalėjimą naudotis išsinuomotu daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2012).
55. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad teoriškai teisiniai ribojimai naudotis daiktu (išnuomotomis patalpomis) galėtų būti laikomi nuomojamo daikto trūkumais, dėl kurių juo negalima naudotis, tik tada, kai tie teisiniai ribojimai priklauso nuo paties nuomotojo valios, t. y. jis savo veikimo sferoje gali juos pašalinti. Kitokia situacija yra tada, kai tie teisiniai ribojimai atsiranda vėliau ir jie neegzistuoja sutarties sudarymo metu, t. y. atsiranda jau vėlesniu sutarties vykdymo etapu. Jeigu jie atsiranda vėliau vykdant sutartį ir niekaip nepriklauso nuo nuomotojo valios, tokiu atveju jie negali būti laikomi nuomojamo daikto trūkumais, kurių neegzistavimą turi garantuoti nuomotojas. Priešingas aiškinimas reikštų, kad nuomotojas atsiradus bet kokiems objektyviems daikto naudojimo suvaržymams pažeistų sutartį nuomininko atžvilgiu, o toks pažeidimas galėtų lemti sutarčių teisėje esančių gynybos būdų naudojimą. Šioje byloje tai reikštų, kad nuomotoja daro sutarties pažeidimą. Taigi, išorės veiksniai, nesantys nuomotojos valioje, negali būti laikomi nuomojamo daikto trūkumais, kurių nebuvimą turi garantuoti nuomotoja CK 6.483 straipsnio 1 dalies prasme, nes šiuo atveju nuomotojai būtų užkeliama neįmanoma pareiga garantuoti, kad nebus įvesti karantino suvaržymai valstybiniu lygmeniu.
56. Atitinkamai kartu su minėta norma šioje situacijoje netaikytina ir CK 6.487 straipsnio 1 dalis. Šioje straipsnio dalyje išdėstytą normą „jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja“ reikia aiškinti kaip savarankišką nuomos mokesčio mažinimo pagrindą tik tuo atveju, jeigu nuomotojas neužtikrindamas daikto kokybės padaro sutarties pažeidimą. Jeigu naudojimosi daiktu sąlygos pablogėja dėl išorės veiksnių, tai ši taisyklė aiškintina kaip blanketinė norma, kuri nukreipia į CK 6.204 straipsnį, t. y. CK 6.487 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė, kad nuomos mokestis mažinamas tuo atveju, kai dėl aplinkybių, už kurias jis (t. y. pats nuomininkas) neatsako, turėtų reikšti: a) nuomotojo kaltus veiksmus neužtikrinant daikto kokybės; arba b) išorės veiksmus, už kuriuos neatsako abi sutarties šalys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo anksčiau išnagrinėtoje kitoje byloje dėl Vyriausybės įvesto karantino teisinių ribojimų nuomininkui naudotis komercinės paskirties patalpomis ir dėl šios priežasties nuomos kainos sumažinimo galimybės yra išaiškinta: atsakovė iš esmės remiasi karantino laikotarpiu taikytais teisiniais suvaržymais, kurie, anot atsakovės, pablogino patalpų naudojimo sąlygas; pažymėtina, kad išoriniai veiksniai, šiuo atveju teisiniai suvaržymai, negali būti vertinami kaip nuomojamo daikto naudojimosi sąlygų ar jo būklės pablogėjimas CK 6.487 straipsnio prasme; CK 6.487 straipsnio 1 dalies teisė reikalauti sumažinti nuomos mokestį sietina su daikto fiziniais trūkumais; tuo tarpu teisė reikalauti sumažinti nuomos mokestį dėl kitų priežasčių, kaip pavyzdžiui, išoriniai veiklos ribojimai, gali būti įgyvendinama vadovaujantis CK 6.212 ar CK 6.204 straipsnių pagrindais; toks aiškinimas atitinka CK šeštosios knygos normų sistemą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2023, 77 punktas).
57. Nagrinėjamoje byloje negalima teigti, kad nuomotoja daro sutarties pažeidimą, nes teisiniai ribojimai naudotis patalpomis atsirado dėl išorės veiksmo, t. y. valdžios institucijų nustatytų ribojimų, todėl šiuo konkrečiu atveju CK 6.487 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip blanketinė norma, nukreipianti į CK 6.204 straipsnį, kuris būtent suteikia galimybę modifikuoti sutartį, jeigu atsiranda ne bet koks, o esminis jos vykdymo suvaržymas. Kita vertus, šiuo atveju nuomininkės pozicija nėra itin nuosekli, nes nuomotoja jai visą suvaržymų laikotarpį taikė ir siūlė taikyti 50 proc. ir 30 proc. nuolaidą, o šiuo atveju nuomininkė išvis nebenori mokėti nuomos mokesčio.
58. Kaip pirmiau nurodyta nutarties 53–57 punktuose, nėra sąlygų, sukuriančių pagrindą nuomininkei reikalauti mažinti nuomos mokestį remiantis CK 6.483 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.487 straipsnio 1 dalimi.
Dėl reikalavimo pripažinti prievolės nebuvimą kaip teisių gynimo būdo teisme galimumą (dėl negalimumo reikšti reikalavimą pripažinti prievolės nebuvimą)
59. Ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis).
60. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020, 30 punktas). Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku.
61. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021, 22, 23 punktai).
62. Vienas civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas civilinių teisių (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Atsakovė UAB „Ageseta“ priešieškinyje pripažinti nebuvimą prievolės mokėti už patalpų nuomą aiškiai nurodė, kad „šiuo atveju ieškovė reiškia negatyvųjį reikalavimą dėl jau iki teismo proceso įvykusio juridinio fakto pripažinimo“ (priešieškinio 71 punktas). Tokį patį reikalavimą UAB „Ageseta“ pareiškė ir ieškinyje. Tokie reikalavimai susiję su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su ieškinio dalyku. Pripažinimas kaip pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas yra siejamas ne su fakto, bet su teisės pripažinimu (CK 1.138 straipsnis).
63. Dėl nutarties 59–62 punktuose nurodytų argumentų darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovės priešieškiniu reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad atsirado aplinkybės, dėl kurių nevykdytina nuomininkės pareiga mokėti nuomos mokesčių, yra susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, o ne su ieškinio dalyku. Toks prašymas atsakovei savaime nesukelia teisinių pasekmių, nepažeidžia atsakovės teisių ar įstatymų saugomų interesų, nekeičia jos teisių ir pareigų apimties. Atsakovės argumentai ir priešieškiniu įrodinėjama aplinkybė, kad ji neturėjo pareigos mokėti nuomos sutartyje nustatytų mokėjimų, turėtų būti vertinama sprendžiant reikalavimą dėl skolos priteisimo ir gali būti atsikirtimų į ieškovės ieškinį pagrindas, tačiau nesudaro savarankiško materialinio teisinio reikalavimo (ieškinio), nes neturi būtinų ieškinio elementų – ieškinio pagrindo ir dalyko. Todėl atsakovės priešieškinio reikalavimas būtent tokia forma, kaip jis yra suformuluotas priešieškinyje, negali būti savarankišku nagrinėtino teisme ieškinio dalyku (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Reikalavimas pripažinti pareigos mokėti nuomos mokestį nebuvimą nėra teisių gynimo būdas.
64. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose procesiniuose sprendimuose visiškai pagrįstai nusprendė, kad įstatymas nenustato galimybės įrodinėti aplinkybių, sudarančių reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą, ieškinio teisenos tvarka, todėl ši bylos dalis dėl reikalavimų pripažinti nebuvimą pareigos mokėti nuomos mokestį nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
65. Apibendrindama išdėstytus argumentus kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
68. Atsakovė UAB „Westerwijk Investments“ atsiliepimui į UAB „Ageseta“ kasacinį skundą parengti patyrė 1306,80 Eur išlaidas advokatui, šių išlaidų atlyginimą atsakovė prašo priteisti iš UAB „Ageseta“.
69. Ieškovė UAB „Westerwijk Klaipėda“ atsiliepimui į UAB „Ageseta“ kasacinį skundą parengti patyrė 2722,50 Eur išlaidas advokatui, šių išlaidų atlyginimą atsakovė prašo priteisti iš UAB „Ageseta“.
70. Už atsiliepimus į kasacinį skundą patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių. Netenkinus UAB „Ageseta“ kasacinio skundo iš jos UAB „Westerwijk Investments“ ir UAB „Westerwijk Klaipėda“ priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
71. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirta procesinių dokumentų siuntimo išlaidų mažiau nei minimali 5 Eur valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš bylos šalių nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ageseta“ (j. a. k. 175868435): uždarajai akcinei bendrovei „Westerwijk Investments“ (j. a. k. 301745893) 1306,80 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešis Eur 80 ct) ir uždarajai akcinei bendrovei UAB „Westerwijk Klaipėda“ (j. a. k. 304849438) 2722,50 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gediminas Sagatys
Egidija Tamošiūnienė