Civilinė byla Nr. e3K-3-25-611/2023

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00828-2019-1 

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.9.3.2; 2.4.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. T. patikslintą ieškinį atsakovei E. T. (jos teisių perėmėjai M. K. , S. T. , I. B.) dėl pažeistų teisių gynimo ir pagal atsakovės E. T. (jos teisių perėmėjai M. K. , S. T. , I. B.) priešieškinį ieškovui A. T. dėl pažeistų teisių gynimo ir dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo, dalyvaujant išvadą teikiančioms institucijoms Varėnos rajono savivaldybės administracijai, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio teisę reikalauti pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, kai bendrąjį daiktą padidino jo palikėjas, rašytinių įrodymų, neatitinkančių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalies sąlygų, vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas ieškiniu prašė teismo:

2.1.       leisti ieškovui be atsakovės sutikimo atlikti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo padalijimo į du nekilnojamojo turto objektus darbus, nurodytus pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose, atidalyti ieškovui iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove ginčo turtą pagal ieškovo pateiktus projektinius pasiūlymus, priteisiant ieškovui asmeninės nuosavybės teise turtą, gyvenamojo namo plane pažymėtą indeksais nuo 1-1 iki 1-6, o atsakovei – nuo 2-1 iki 2-4; priteisti ieškovo naudai 445,63 Eur už atsakovei tenkančią didesnę turto dalį; 

2.2.       jeigu teismas netenkintų 2.1 punkte nurodytų reikalavimų, nustatyti minėto gyvenamojo namo naudojimo tvarką: ieškovui skirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-10, 1-11; atsakovei skirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtomis indeksais 1-7, 1-8, 1-9; ieškovui ir atsakovei skirti bendrai naudotis gyvenamojo namo patalpa, kadastrinių matavimų bylos plane pažymėta indeksu 1-6.

3.       Ieškovas nurodė, kad šalims priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo. Pagal nusistovėjusią tvarką atsakovė naudojasi patalpomis, kadastrinių matavimų bylos plane pažymėtomis indeksais nuo 1-6 iki 1-11, tai pagal patikslintus matavimus sudaro 61,88 proc. bendrojo namo ploto, o ieškovas – 38,12 proc. Namas yra vienbutis, bet faktiškai padalytas į du butus. Šalys į namą patenka per skirtingus įėjimus. Ieškovas parengė namo atidalijimo projektą ir prašo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. 

4.       Ieškovas nurodė, kad jeigu teismas netenkintų reikalavimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tai turėtų būti nustatyta naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarka. Nustačius tokią naudojimosi tvarką, kaip prašo ieškovas, abu bendraturčiai turės izoliuotas namo patalpas ir atskirus įėjimus. Siekdamas užtikrinti atsakovės interesus, siūlo patalpą 1-6, kurioje įrengti laiptai į palėpę, paskirti naudoti bendrai.

5.       Atsakovė priešieškiniu prašė teismo:

5.1.       pakeisti gyvenamojo namo bendraturčių turimas bendrosios dalinės nuosavybės dalis, nustatant atsakovei 8899/14381 bendrosios dalinės nuosavybės dalis, o ieškovui – 5482/14381 dalis; 

5.2.        leisti atsakovei be ieškovo sutikimo atlikti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo padalijimo į du nekilnojamojo turto objektus darbus ir teisinę registraciją pagal UAB „Vizija namams“ projektinius pasiūlymus; atidalyti atsakovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, priteisiant atsakovei asmeninės nuosavybės teise patalpas, UAB „Vizija namams“ projektiniuose pasiūlymuose pažymėtas indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5, 2-6, bendras plotas 88,99 kv. m; ieškovui, atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, asmeninės nuosavybės teise priteisti patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, bendras plotas 54,82 kv. m;

5.3.       jeigu teismas nuspręstų, kad nėra galimybės atidalyti namo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal atsakovės pateiktus projektinius pasiūlymus, nustatyti naudojimosi namu tvarką, atsakovei paskirti naudotis patalpomis, UAB „Vizija namams“ projektiniuose pasiūlymuose pažymėtomis indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5, 2-6, bendras plotas 88,99 kv. m, ieškovui – patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, bendras plotas 54,82 kv. m.

6.       Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad, 1987 m. liepos 10 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, namo kadastrinių matavimų byloje pažymėta, jog gyvenamasis namas susideda iš dviejų butų. Pastatų vidaus ploto eksplikacijoje nurodyta, kad butą Nr. 1 sudaro: veranda 4,41 kv. m, kambarys 27,64 kv. m, virtuvė 12,69 kv. m, sandėlis 5,32 kv. m, koridorius 7,76 kv. m, iš viso 57,82 kv. m (pagal patikslintus kadastrinius matavimus 54,82 kv. m). Butą Nr. 2 sudaro: veranda 4,81 kv. m, koridorius 7,72 kv. m, sandėlis 5,45 kv. m, virtuvė 23,58 kv. m, tambūras 5,71 kv. m, kambarys 8,24 kv. m, kambarys 34,16 kv. m, iš viso 89,67 kv. m (pagal patikslintus kadastrinius matavimus 88,99 kv. m). Bendras butų plotas 147,49 kv. m (pagal patikslintus kadastrinius matavimus 143,81 kv. m). Ieškovas naudojasi patalpomis, kurios priskirtos butui Nr. 1, atsakovė – patalpomis, kurios priskirtos butui Nr. 2. Ieškovas naudojasi mažesniu pagal plotą butu nei atsakovė, nes atsakovės sutuoktinis prie savo naudojamos pastato dalies pastatė du priestatus. Gyvenamąjį namą iki 1940 m. pastatė brolių P. ir F. tėvai. P.  (ieškovo tėvui) buvo suteikta naudotis gyvenamojo namo dalimi, kuri sudaro butą Nr. 1. Šioje namo dalyje iki mirties gyveno ieškovo tėvai, o vėliau nuosavybės teisę į namą pagal testamentą paveldėjo ieškovas. O namo dalimi, kuri priskiriama butui Nr. 2, naudojosi ieškovo tėvo brolis F. su sutuoktine L. bei jų sūnus J. sutuoktine E. (atsakove). Butas Nr. 2 buvo per mažas, todėl atsakovės sutuoktinis 1976 m. ir 1978 m. savo lėšomis prie savo naudojamos namo dalies pastatė du priestatus. Ieškovo tėvai sutiko, jog namo bendraturtė L. (gyvenusi bute Nr. 2) pasistatytų priestatus ir pasididintų savo valdomą namo plotą. Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjimai Nr. 159 ir 161 patvirtina, kad šie priestatai buvo registruoti tik L. vardu. Tvarkant nuosavybės teisių įregistravimą, šios aplinkybės nebuvo pažymėtos, nuosavybės dalys nebuvo skaičiuojamos. Vėliau ši klaida pasikartojo ir išduodant paveldėjimo teisės liudijimus. Nurodytų aplinkybių pagrindu šalių valdomos namo dalys keistinos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Alytaus apylinkės teismas 2021 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: pakeitė gyvenamojo namo (duomenys nesklebtini) bendraturčių turimas bendrosios dalinės nuosavybės dalis, nustatydamas atsakovei E. T. 8899/14381 bendrosios dalinės nuosavybės dalis ir ieškovui A. T. – 5482/14381 bendrosios dalinės nuosavybės dalis; nustatė naudojimosi namu (duomenys neskelbtini) tvarką: atsakovei E. T. paskyrė naudoti patalpas, UAB ,,Vizija namams“ projektiniuose pasiūlymuose pažymėtas indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5, 2-6, bendro 88,99 kv. m ploto; ieškovui A. T. paskyrė naudoti patalpas, UAB ,,Vizija namams“ projektiniuose pasiūlymuose pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, bendro 54,82 kv. m ploto.

8.       Teismas nustatė, kad 1994 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu patvirtinama, jog po M. T. mirties jos įpėdinis sūnus A. T. (ieškovas) paveldi 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo su veranda ir dviem priestatais, turinčio 127,27 kv. m bendro naudingojo ploto 1AI/m, mūrinį ūkio pastatą su rūsiu 3JI/p, medinį ūkio pastatą 5JI/m, medinį ūkio pastatą 12JI/m, medinį ūkio pastatą 13JI/m, medinį ūkio pastatą 14JI/m, 1/2 dalį kiemo įrengimų. Pastatai mirusiajai priklausė asmeninės nuosavybės teise pagal Alytaus TVIPP biuro paž. 3718, išduotą 1994 m. liepos 28 d., ir Alytaus TVIPP biuro paž.1334-p, išduotą 1994 m. gegužės 3 d.

9.       1991 m. spalio 16 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu patvirtinama, kad po L. T. mirties E. T. (atsakovė) kaip testamentinė įpėdinė paveldi tokį turtą: 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo su gyvenamuoju priestatu, verandą su šaltu priestatu 1AI/m, turinčiu 127,27 kv. m bendro naudingojo ploto, mūrinę viralinę su rūsiu 2JI/p, medinį ūkio pastatą 6JI/m, medinį ūkio pastatą 7JI/m, medinį ūkio pastatą 8JI/m, ūkio pastatą 11JI/m, medinį ūkio pastatą 16JI/m ir 1/2 dalį kiemo įrengimų, kurie mirusiajai priklausė asmeninės nuosavybės teise pagal Alytaus TVIPP biuro pažymą Nr. 1676, išduotą 1991 m. rugsėjo 18 d., ir Varėnos rajono valdybos 1991 m. liepos 30 d. potvarkį Nr. 227-v.

10.       Lietuvos Respublikos Varėnos rajono valdybos 1991 m. liepos 30 d. potvarkiu Nr. 227-v ,,Dėl gyventojų pareiškimų, nuosavybės teisių pripažinimo ir savavališkos statybos“ buvo patvirtinta Alytaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro pateikta išvada dėl nuosavybės teisių L. T. ir P. T. į vieno aukšto medinį 127,27 kv. m bendro naudingojo ir 70,04 kv. m gyvenamojo ploto gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus.

11.       Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjime Nr. 159 (toliau – ir pažymėjimas Nr. 159) nurodoma, kad L. T. vardu užregistruota ,,1/2 gyvenamojo namo dalis turinti 89,67 kv. m bendro naudingojo ploto, iš to skaičiaus turinti 42,40 kv. m gyvenamojo ploto, ir 1/2 verandos, du priestatai 2a/m, 3a/m ir ūkio pastatai 2I/m, 6I/m, 8I/m, 9I/m, 10I/m, 11I/m, 16I/m, esantys Marcinkonių apyl., Zervynų k., ir ūkio pastatas 7I/m“.

12.       Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjime Nr. 161 (toliau – ir pažymėjimas Nr. 161) nurodoma, kad P. T. vardu užregistruota ,,1/2 gyvenamojo namo turinti 57,82 kv. m bendro naudingo ploto iš to skaičiaus 27,64 kv. m gyvenamojo ploto, 1/2 verandos ir ūkio pastatai 3I/p, 5I/m, 13I/m, 14I/m, 12I/m, esantys Marcinkonių ap. Zervynų k., Varėnos miškų urėdijos teritorijoje“.

13.       Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. birželio 7 d. išraše nurodoma, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendras plotas 147,49 kv. m, nuosavybės teisė yra įregistruota po 1/2 dalį A. T. – 1994 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ir E. T. 1991 m. spalio 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu.

14.       Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad ieškovo ir atsakovės šeimos savo namo dalyse gyveno nuo seno, daugiau nei 40 metų, nekeldami vieni kitiems pretenzijų ir pripažindami nusistovėjusią naudojimosi namu tvarką. Šią aplinkybę patvirtino ir ieškovas, nurodydamas, kad jis su atsakove gražiai gyveno, kad priestatus pastatė ir jais naudojosi L. šeima. Liudytojas P. L. patvirtino, kad priestatus pastatė L. šeima, jie rūpinosi statybomis ir naudojosi šiuo turtu, kad ieškovo tėvai į šį turtą nepretendavo, priestatais nesinaudojo.

15.       Teismas nurodė, kad šias aplinkybes patvirtina ir rašytiniai įrodymai, t. y. Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161. Pažymėjime Nr. 159 nurodoma, kad L. T. vardu užregistruota 1/2 gyvenamojo namo dalis, turinti 89,67 kv. m bendro naudingojo ploto, iš to skaičiaus turinti 42,40 kv. m gyvenamojo ploto, ir 1/2 verandos, du priestatai 2a/m, 3a/m bei nurodyti ūkio pastatai, dėl kurių ginčo nėra, o pažymėjime Nr. 161 nurodoma, kad P. T. vardu užregistruota 1/2 gyvenamojo namo, turinti 57,82 kv. m bendro naudingojo ploto, iš to skaičiaus 27,64 kv. m gyvenamojo ploto, 1/2 verandos ir ūkio pastatai, dėl kurių taip pat ginčo nėra. Šiuose viršaičio pažymėjimuose nurodoma, kad būtent L. T. naudojasi dviem priestatais, o to nepažymėta P. T. pažymoje. Taigi, akivaizdu, kad šiuose pirminiuose dokumentuose, kuriuose užfiksuota kiekvienos šeimos naudojama namo dalis, nors ir pažymėta, jog abi šeimos naudoja po pusę namo (po 1/2), tačiau ta reali dalis, kuria šalis naudojasi, yra sukonkretinama, nurodant, kad L. T. naudojasi 89,67 kv. m bendro naudingojo ploto, o P. T. – 57,82 kv. m bendro naudingojo ploto.

16.       Teismas, įvertinęs įrodymus, nusprendė, kad šalys visą laiką naudojosi nelygiomis namo dalimis, tokiomis, kokios jos užfiksuotos pažymėjimuose Nr. 159 ir Nr. 161, kad atsakovė įrodė, jog didesnę namo dalį valdo dėl to, kad jos šeima turtą sukūrė.

17.       Teismas nurodė, kad atsakovė E. T. ir iki paveldėjimo, ir po paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo išdavimo naudojosi ta pačia didesne namo dalimi ir niekas iš giminaičių jai jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Teismo vertinimu, atsakovė E. T. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jos valdoma namo dalis jai nepriklauso. Teismas, remdamasis nustatytais faktais, konstatavo, kad atsakovė E. T., 2020 m. rugsėjo 10 d. pateikdama priešieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo, nepraleido ieškinio senaties termino. Teismas, įvertinęs atsakovės amžių, išsilavinimą, nusprendė, kad tik gavusi ieškovo ieškinį atsakovė realiai galėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad atsakovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ieškovo A. T. ieškinio pateikimo teismui dienos.

18.       Teismas nusprendė, kad nuosavybės teisės dalys patikslintinos, vadovaujantis išlikusiais pirminiais rašytiniais dokumentais bei nustatytomis faktinio valdymo aplinkybėmis.

19.       Teismas nusprendė, kad iš esmės tarp šalių yra nusistovėjusi naudojimosi turtu tvarka, kad šalys naudojasi iš esmės atskiru turtu, kiekviena turi atskirą įėjimą į naudojamą namo dalį, atskirą šildymo sistemą, atskirus elektros apskaitos prietaisus. Teismas nustatė naudojimosi namu tvarką pagal atsakovės pateiktą siūlymą.

20.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.  

21.       Kolegija, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo. Kolegijos nuomone, ginčo name šalys gyveno nuo seno, pretenzijų iki ieškovo ieškinio pareiškimo teisme šalys viena kitai nereiškė, todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jos valdoma namo dalis jai nepriklauso. Kolegija nurodė, kad atsakovė apie savo pažeistą teisę sužinojo ne anksčiau kaip ieškovui pareiškus ieškinį teisme.

22.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių pakeitimo, vadovavosi pirminiais nuosavybės dokumentais – pažymėjimais Nr. 159 ir Nr. 161. Be to, aplinkybes, kad priestatus pastatė ir jais naudojosi L. šeima, pripažino ir pats ieškovas. Kolegijos vertinimu, šalys visą laiką naudojosi nelygiomis namo dalimis, tokiomis, kokios jos užfiksuotos pažymėjimuose Nr. 159 ir Nr. 161. Atsakovė įrodė, jog didesnę namo dalį valdo dėl to, kad jos šeima šį turtą sukūrė. Priešingų rašytinių įrodymų ar liudytojų parodymų byloje nėra. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino nuosavybės teisės dalis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutartį ir Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. sprendimą, atsakovės priešieškinį atmesti, bylos dalį pagal ieškovo ieškinį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

23.1.        Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, spręsdami, kad atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino. Atsakovė apie savo tariamą nuosavybės (valdymo, naudojimo ir disponavimo) teisės pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti 1991 m. spalio 16 d., kai jai buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas.  

23.2.        1991 m. liepos 10 d. viršaičio pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 yra priimti viršijus viršaičio kompetenciją. Viršaičio kompetencijai buvo priskirta leisti potvarkius Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo ir šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų nustatyta tvarka. Galiojęs Vietos savivaldos pagrindų įstatymas nenustatė, kad viršaičio kompetencijai yra priskirta atskiru pažymėjimu nustatyti konkretaus asmens vardu užregistruotą nekilnojamojo turto dalį ar tokią dalį atskiru pažymėjimu nustatyti bei užregistruoti. Kadangi pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 yra priimti viršijus viršaičio kompetenciją, tai jie nelaikytini leistinais rašytiniais įrodymais pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį.

23.3.       Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.77 straipsnį, spręsdami, kad atsakovė po turto paveldėjimo, pati savo lėšomis nepadidinusi bendrojo daikto, turi teisę reikalauti pakeisti paveldėto turto bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Nuosavybės teisę įgijęs paveldėjimo būdu, toks asmuo (paveldėtojas) negali įgyti daugiau teisių, negu jų gavo palikimo priėmimo metu, o gavo tiek, kiek mirties dieną tų teisių turėjo turto savininkas. Pagal CK 4.77 straipsnį, pagal 1964 m. CK 128 straipsnį tik tas bendraturtis turi teisę reikalauti dalių pakeitimo, kuris pats, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą, savo lėšomis ir įstatymų nustatyta tvarka padidino bendrąjį daiktą. Galiojant paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimams, pagal kuriuos ieškovas ir atsakovė paveldėjo po 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo su veranda ir dviem priestatais, atsakovė neturi teisės reikšti reikalavimo pakeisti jos paveldėtą turto dalį, nes pati atsakovė šios turto dalies nepadidino. 

23.4.        Bylos šalių nuosavybės teisė į bendrą daiktą – gyvenamąjį namą su dviem ginčo priestatais – atsirado vieninteliu pagrindu – paveldėjimo būdu, o tai patvirtina byloje pateikti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimai. Ginčo šalys nuosavybės teisę į konkrečias bendro daikto dalis įgijo išvestiniu būdu ir tik tokia apimtimi, kokią turėjo abu palikėjai, t. y. ieškovo motina M. T. ir atsakovės vyro motina L. T. Teismai, siekdami nustatyti, kokios apimties daiktus iki savo mirties sukūrė, valdė, savo vardu įregistravo bei testamentu paliko ginčo šalių artimieji, vertino tik pažymėjimus Nr. 159 ir Nr. 161 bei liudytojo P. L. parodymus. Teismai nevertino kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, paneigiančių šiuos pažymėjimus (1991 m. birželio 18 d. techninės apskaitos duomenų, 1991 m. liepos 30 d. Varėnos rajono valdybos potvarkio Nr. 227-v, 1991 m. balandžio 24 d. pirminio teisinio pastatų registravimo išvados, 1991 m. rugsėjo 18 d. dokumento, išduoto atsakovei dėl paveldėjimo, Kauno respublikinio techninės inventorizacijos biuro 1991 m. lapkričio 13 d. einamosios teisinės registracijos išvados, Alytaus teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro 1994 m. gegužės 3 d. pažymėjimo, 1994 m. gegužės 3 d. dokumento, išduoto ieškovui dėl paveldėjimo, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo). Teismų neįvertinti įrodymai patvirtina, kad ginčo šalių artimiesiems nuosavybės teisė į gyvenamojo namo ir jo priestatų konkrečias dalis atsirado įstatyme nustatytu pagrindu – sukūrus (pastačius) namą ir jo priestatus kaip vientisą daiktą, pažymėtą 1AI/m, ir vėliau ginčo šalių artimieji išviešino savo turimas nuosavybės teisės dalis – po 1/2 dalį viso gyvenamojo namo, įskaitant ir du priestatus, atlikdami jų teisinę registraciją.

24.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės teisių perėmėjai prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1.       Pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 yra teisėti dokumentai, nepanaikinti ir nenuginčyti, išduoti neviršijus viršaičio kompetencijos. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 1990 m. lapkričio 20 d. iki 1991 m. rugsėjo 21 d.) nedetalizavo viršaičio kompetencijos, neapibrėžė jokių konkrečių funkcijų. Visuotinai žinoma, kad namų ūkio knygų tvarkymas buvo apylinkių, dabar seniūnijų pareiga. Pagal kasacinio teismo praktiką, iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo RTSFR 1922 m. CK, kurio 185 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkio knygose. Tokia pat nuostata išliko ir įsigaliojus 1964 m. CK (CK 255 straipsnis). Ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d. Taigi iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkio knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkio knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007). 

24.2.       Atsakovė nepraleido ieškinio senaties termino. Atsižvelgdama į tai, kad namo inventorizacinėje byloje priestatai įtraukti į buto Nr. 2 aprašymą, atsakovė turėjo pagrindą manyti, kad namo priestatai priklauso jai nuosavybės teisėmis. Pažymėtina, kad priestatus prie savo namo dalies savo lėšomis ir darbu pastatė atsakovės šeima (taip pat ir ji pati), o bendraturčiai pripažino atsakovės teisę naudoti ir savo nuožiūra valdyti ginčo priestatus.

24.3.        Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai nevertino kai kurių rašytinių įrodymų. Teismai vertino visus įrodymus, taip pat ir kasaciniame skunde nenurodytus, kurie patvirtina nelygias šalių nuosavybės dalis. Tai ne tik pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161, bet ir namo techninės inventorizacijos bylos dokumentai, kuriuose aprašyti du butai ir priestatai priskirti būtent atsakovės butui Nr. 2, liudytojo parodymai. Pats ieškovas pripažino, kad namo priestatus pastatė būtent atsakovės šeima, kad ieškovo tėvai niekada į tą plotą nepretendavo, jo nekūrė ir neprieštaravo statybai. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rašytinių įrodymų, neatitinkančių CPK 197 straipsnio 2 dalies sąlygų, vertinimo

25.       Rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

26.       Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant šioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, 27 punktas; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 26 punktas).

27.       Oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 ir 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje, tačiau įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, kaip minėta, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 26 punktas).

28.       Pagal kasacinio teismo praktiką, jei rašytinis įrodymas nekvalifikuotinas kaip oficialusis rašytinis įrodymas dėl to, kad neatitinka pirmiau nurodytų sąlygų visumos, jis vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018 47 punktą, 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 39 punktą).

29.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 yra priimti viršijus viršaičio kompetenciją, todėl jie nelaikytini leistinais rašytiniais įrodymais pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, ar Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 atitinka oficialiesiems rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, ar jie išduoti neviršijant viršaičiams nustatytos kompetencijos, nes bylą nagrinėję teismai šių įrodymų ir nevertino kaip oficialiųjų rašytinių įrodymų. Bylą nagrinėję teismai šiuos įrodymus vertino kaip paprastus rašytinius įrodymus kartu su visais kitais įrodymais.

30.       Atsižvelgiant į tai, bylos baigčiai neturi reikšmės aplinkybė, ar Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 yra priimti viršijus viršaičio kompetenciją ar jos neviršijus. Netgi jeigu nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad Varėnos rajono Marcinkonių apylinkės viršaičio 1991 m. liepos 10 d. pažymėjimai Nr. 159 ir Nr. 161 yra priimti viršijus viršaičio kompetenciją, tai pagal kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 30 punktą) šie pažymėjimai laikytini paprastais rašytiniais įrodymais ir vertintini kartu su visais kitais įrodymais. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo šių įrodymų pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį vertinimo atmestini.  

                Dėl įpėdinio teisės reikalauti pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, kai bendrąjį daiktą padidino jo palikėjas

31.       Pagal 1964 m. CK 128 straipsnį

32.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1/2 ginčo namo dalis priklausė L. T. (ją paveldėjo atsakovė E. T. ) ir 1/2 ginčo namo dalis priklausė M. T. ir P. T. (ją paveldėjo ieškovas A. T. ). Viena iš bendraturčių L. T. 1976–1978 m., galiojant 1964 m. CK, pastatė prie namo du priestatus, padidindama namo naudingąjį plotą, savo lėšomis, esant bendraturčių M. T. ir P. T. sutikimui. Pažymėtina, kad šias aplinkybes pripažino ir pats ieškovas. Tai, kad bendraturtė L. T. nesilaikė įstatymo nustatytų taisyklių, statydama priestatus 1976–1978 m., byloje nenustatyta. Byloje taip pat nustatyta, kad L. T., o vėliau jos įpėdinė atsakovė E. T. visada naudojosi šiais priestatais ir dėl to nesutarimų nebuvo. 

33.       Įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pagal 1964 m. CK 128 straipsnį L. T. turėjo teisę reikalauti, jog jos dalys bendrosios nuosavybės teisėje būtų pakeistos. Byloje dėl to ginčo iš esmės nėra. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) L. T. mirė ir jos bendrosios dalinės nuosavybės dalį paveldėjo atsakovė E. T.

34.       Palikėjos L. T. mirties metu galiojo 1964 m. CK normos, reglamentuojančios paveldėjimą. Aiškindamas šias normas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad palikimas yra universalus turtinių teisių ir pareigų perėjimas įpėdiniams, tai reiškia, jog įpėdiniams pereina visos palikėjo turėtos turtinės teisės ir pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2001; 2001 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1219/2001; 2012 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012). Taigi, palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų perėjimas jo įpėdiniams.

35.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teisė reikalauti pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra turtinė teisė ir ji ne pasibaigia, mirus palikėjui, bet pereina įpėdiniui kartu su kitomis palikėjo turėtomis turtinėmis teisėmis ir pareigomis. Taigi, atsakovė E. T. paveldėjo palikėjos L. T. teisę padidinti savo bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir šią teisę įgyvendino, nagrinėjamoje byloje 2020 m. rugsėjo 10 d. pareikšdama teismui reikalavimą pakeisti gyvenamojo namo bendraturčių turimas bendrosios dalinės nuosavybės dalis, nustatant atsakovei 8899/14381 bendrosios dalinės nuosavybės dalis, o ieškovui – 5482/14381 dalis.

36.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, jeigu įpėdinis, paveldėjęs bendrąją dalinę nuosavybę, dėl dalių, esančių bendrąja daline nuosavybe, kreipiasi galiojant 2000 m. CK, tai, vadovaujantis  Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsniu, jo, kaip bendraturčio, teisėms ir pareigoms taikytinas 2000 m. CK.

37.       Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį, jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. 

38.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendraturčio bendrosios nuosavybės dalies pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą. CK 4.77 straipsnis nustato tokio teisių pasikeitimo pagrindus ir tokio pasikeitimo teisėtumui būtinas sąlygas. Pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018, 21 punktas).

39.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į sąlygas, nustatytas 1964 m. CK 128 straipsnyje ir 2000 m. CK 4.77 straipsnyje, konstatuoja, kad jeigu bendraturtis pagal 1964 m. CK 128 straipsnį įgyja teisę padidinti savo bendrosios dalinės nuosavybės dalis, tai jis arba jo įpėdinis tokią teisę turi ir pagal  2000 m. CK 4.77 straipsnį.

40.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad tik palikėja L. T. galėjo reikšti reikalavimą pakeisti dalis, o jos įpėdinė atsakovė E. T. tokios teisės neturi.

41.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog atsakovės priešieškinio reikalavimas pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis turėtų būti atmestas, nes atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, nepagrįsti. Tiek pagal 1964 m. CK 122 straipsnį, tiek pagal 2000 m. CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu

42.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nors teismai netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, bet teismų sprendimas neatmesti atsakovės priešieškinio dėl praleisto ieškinio senaties termino atitinka nagrinėjamu atveju taikytinas teisės normas ir jų aiškinimą (šios nutarties 37 punktas).  

43.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismams nustačius, jog palikėja L. T. įgijo teisę pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, o jos turtines teises ir pareigas, tarp jų ir teisę pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, paveldėjo atsakovė E. T., buvo pagrindas tenkinti atsakovės reikalavimą ir pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44.       Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo netenkinus, teisę į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šiuo atveju įgijo atsakovai M. K. , S. T., I. B. (atsakovės E. T. teisių perėmėjai). Jie prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio patvirtinimo“, 7 ir 8.14 punktuose nurodytų dydžių, todėl atsakovams iš ieškovo priteistinas 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas, t. y. atsakovei M. K. 133,33 Eur, atsakovui S. T. 133,33 Eur, o atsakovei I. B. 133,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

                Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.  

        Priteisti atsakovei M. K. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. T. (duomenys neskelbtini) 133,33 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

        Priteisti S. T. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. T. (duomenys neskelbtini) 133,33 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

        Priteisti I. B. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. T. (duomenys neskelbtini) 133,34 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

        Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Alė Bukavinienė

Andžej Maciejevski 

Antanas Simniškis