Civilinė byla Nr. e3K-3-113-943/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01708-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1;
3.2.4.11; 3.3.1.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. U. ieškinį atsakovams I. L., A. P., R. P., A. R., N. B., N. B. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo nustatyti ir leisti be atsakovų I. L., A. P., R. P., A. R., N. B., N. B. sutikimo pagal UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtą servituto nustatymo planą tarnaujančiajam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), viešpataujančiojo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 5240 kv. m ploto kelio servitutą (S1) – kodas 114 (teisė važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus), 5240 kv. m ploto servitutą (S2) – kodas 218 (teisė tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas).
3. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. kovo 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu įsigijo 0,089 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šis sklypas suformuotas atsakovei I. L. inicijavus 2,9334 ha ploto žemės sklypo detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) rengimo procedūrą. Detalusis planas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu ir įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre. Pagal Detalųjį planą žemės sklypas Nr. 25 yra 0,6867 ha ploto, žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) (toliau – tarnaujantysis sklypas), yra suformuotas ir skirtas tarnauti žemės sklypams Nr. 1-24 servituto teisės pagrindu. Tarnaujantysis sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovams. Ieškovas, matydamas, kad yra suplanuoti servitutai, tarp jų ir jo viešpataujančiajam sklypui, 2019 m. liepos 22 d. prašymu paprašė įregistruoti servitutus Nekilnojamojo turto registre, tačiau VĮ Registrų centras atsisakė tai padaryti, nes nebuvo nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnyje įtvirtintų teisinių pagrindų. 2020 m. sausio 15 d. pasiūlymu ieškovas kreipėsi į atsakovus dėl servitutų nustatymo sutarties sudarymo, tačiau atsakovai nesutiko jos sudaryti. 2020 m. sausio 21 d. UAB „Topoprojektas“ parengė servituto nustatymo planą (toliau – ir Servituto planas), pagal kurį viešpataujančiojo sklypo naudai tarnaujančiajam sklypui nustatomos dvi servitutų rūšys. Ieškovo teigimu, servituto planas atitinka teritorijų planavimo dokumentais suplanuotus servitutus, tai vienintelis proporcingas ir protingas būdas ieškovui užtikrinti teisę naudotis savo nuosavybe. Be to, prašomi nustatyti servitutai buvo suplanuoti atsakovės I. L., jai žinant ir suvokiant, kad tarnaujantysis sklypas skirtas servitutams, kiti atsakovai, prieš įsigydami tarnaujantįjį sklypą, žinojo ir suvokė, jog šiame sklype yra suplanuoti servitutai, atsakovai negalėjo nežinoti, kad vienintelis šio sklypo tikslas – tarnauti kitiems kvartalo sklypams, pagal servituto planą servitutų nustatymas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus, yra proporcingas ir minimaliai suvaržo tarnaujančiojo sklypo savininkų teises.
4. Atsakovė I. L. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovas žemės sklypą įsigijo iš varžytynių be jokių teisių privažiuoti prie įsigyto žemės sklypo ir sutikimo prisijungti komunikacijas. Ieškovo prašomas nustatyti kelio servitutas pažeidžia žemės sklypų savininkų interesų pusiausvyros (proporcingumo) principą, objektyviai nėra būtinas. Ieškovas iš esmės prašo nustatyti servitutą visame atsakovams priklausančiame žemės sklype, niekuo nepagrįsdamas, kad tinkamai naudotis viešpataujančiuoju sklypu būtinas būtent tokio ploto ir ribų kelio servitutas, kokio yra prašoma. Ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą net dalyje žemės sklypo, kuris tęsiasi toliau nei ieškovo sklypas. Pagal CK 4.119 straipsnio reikalavimus kelio servituto plotis turėtų būti 4 m, tačiau iš į bylą pateikto UAB „Topoprojektas“ žemės sklypo plano (schemos) matyti, kad indeksu S1 pažymėto servitutinio kelio ribų plotis siauriausioje vietoje sudaro net 13,5 metro, plačiausioje vietoje – 15,71 metro. Ieškovas taip pat nepagrindė būtinumo nustatyti servitutą, kuriuo prašoma suteikti teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas ar įstaigas dėl sąlygų gavimo įsivesti kokias nors komunikacijas žemės sklype ar ketinimus tai atlikti. Priklausomai nuo tiesiamų komunikacijų, taip pat taikomi atitinkami žemės sklypų ribojimai (nustatytos apsaugos zonos), o tai nepagrįstai suvaržytų atsakovės nuosavybę, nes kol kas neaišku, kurioje sklypo vietoje ir kokias inžinerines komunikacijas ieškovas ketina tiesti. Be to, ieškovas, prieš prašydamas nustatyti komunikacijų servitutą, neišnaudojo visų objektyvių galimybių įgyvendinti savo teises neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsakovė I. L. nesutiko, kad servitutas būtų nustatytas neatlygintinai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas iš varžytynių 2019 m. kovo 28 d. nuosavybės teise įgijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A-4731 patvirtinto detaliojo plano pagrindu. Detaliuoju planu atsakovei I. L. priklausęs 2,9334 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padalytas į 25 žemės sklypus. Detaliojo plano sprendiniais buvo nustatyta pakeisti visų suplanuotų žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitą paskirtį ir nustatytas žemės sklypų Nr. 1-24 naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, žemės sklypo Nr. 25 naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams. Šis žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise atitinkamomis dalimis priklauso atsakovams I. L., A. P., R. P., A. R., N. B., N. B. Ieškovui nuosavybės teise priklauso Detaliajame plane pažymėtas žemės sklypas Nr. 21. Sklypui Nr. 25 pagal Detalųjį planą buvo suplanuotos dvi servitutų rūšys: kelio servitutas (teisė naudotis pėsčiųjų taku) – visiems, apie 35 kv. m ploto; ir servitutas – teisė tiesti požemines komunikacijas – sklypams Nr. 1–24 ir inžinerinius tinklus eksploatuojančioms organizacijoms, apie 6833 kv. m ploto. Bylą nagrinėjant teisme atsakovams priklausančiame žemės sklype buvo įregistruotos atsakovės I. L. nuosavybės teisės į vandentiekio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuotekų (buitinių ir lietaus) šalinimo tinklus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovas ieškiniu prašė neatlygintinai nustatyti servitutus: leisti be atsakovų sutikimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kelio servitutą (S1) – kodas 114, teisė važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (toliau – kelio servitutas), ir servitutą – S2, skirtą inžineriniams tinklams tiesti (toliau – komunikacijų servitutas).
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą pagal UAB ,,Topoprojektas“ planą, kuriame konkrečiai nenurodomas prašomas nustatyti servitutinis kelias, prašoma nustatyti 5240 kv. m ploto kelio servitutą (įskaitant pėsčiųjų taką). Teismo vertinimu, ieškinio reikalavimas nustatyti tokio dydžio servitutą, konkrečiai nenurodant kelio servituto ribų, prieštarauja nustatytam minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principui, taip pat ir Detaliojo plano sprendiniams. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nebuvo objektyvių priežasčių, kodėl nagrinėjamu atveju būtų reikalingas kelio servitutas per visą atsakovams priklausantį sklypą, nepaisant to, kad sklypo naudojimo būdas nurodytas kaip susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Padaręs išvadą, kad kelio servituto nustatymas per visą atsakovams priklausantį žemės sklypą neproporcingai pažeistų atsakovų teises, pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ieškinio reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo.
8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl komunikacijų servituto nustatymo poreikio, konstatavo, kad ieškovo pateiktame Servituto plane konkrečiai nenurodomos komunikacijų techninės specifikacijos, ribos, komunikacijoms tiesti prašoma nustatyti 5240 kv. m ploto servitutą, o nustačius ieškovo prašomą komunikacijų servitutą, toks teismo sprendimas prieštarautų Detaliojo plano sprendiniams, kuriuose aiškiai nurodyta inžinerinių tinklų tiesimo vieta, kuri niekaip nesutampa su visu žemės sklypo pločiu, kuriame ieškovas siekia nustatyti komunikacijų servitutą, taip pat būtų pažeistas proporcingumo principas, nes prašomu nustatyti servitutu būtų nepagrįstai apribota atsakovų teisė netrukdomai ir nevaržomai naudotis jiems priklausančiu sklypu, atsakovai ne tik prarastų galimybę naudotis nuosavybės teise valdomu žemės sklypo plotu, bet galimai patirtų ir papildomų ribojimų dėl nustatytų servitutų įgyvendinimo (gali atsirasti apsaugos zonos dėl ieškovo įvedamų komunikacijų). Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovo paaiškinimai, jog galimai ateityje tokie centralizuoti tinklai bus ginčo teritorijoje įrengti, ieškinio pareiškimo metu neturint techninių sprendinių, nežinant, kurioje vietoje jie gali būti įrengiami ir ar bus iš viso įrengti, nesudarė teismui teisinio pagrindo tenkinti šį ieškinio reikalavimą.
9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. U. apeliacinį skundą, 2022 m. liepos 28 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą ir nustatė kelio servitutą (S1) – kodas 114, teisė važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus, 5240 kv. m ploto, pagal UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtą servituto nustatymo planą, tarnaujančiajam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), viešpataujančiojo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudai; nustatė servitutą (S2) – kodas 218, teisė tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, 5240 kv. m ploto, pagal UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtą servituto nustatymo planą, tarnaujančiajam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), viešpataujančiojo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudai, o civilinės bylos dalį dėl atlyginimo už servitutus nustatymo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad, šalims nepavykus susitarti dėl servitutų nustatymo, ieškovas kreipėsi dėl servitutų nustatymo teismo sprendimu. Pagal bylos dokumentus buvo nustatyta, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovas neturi galimybės kitaip naudoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kaip tik nustačius servitutus atsakovams priklausančiame žemės sklype. Šią aplinkybę patvirtino ir į bylą pateiktas Detalusis planas, kuriame visas žemės sklypas Nr. 25 pažymėtas kaip projektuojamas servitutas.
11. Nors Detalusis planas yra tik vienas iš įrodymų sprendžiant dėl servitutų būtinumo, byloje nesant jį paneigiančių duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent šis dokumentas leido spręsti apie objektyvų servitutų nustatymo būtinumą. Vienintelė servitutų nustatymui prieštaravusi atsakovė I. L. pati dalyvavo rengiant teritorijų planavimo dokumentus, kuriais buvo planuojami žemės sklypai ir numatomas jų naudojimo būdas, leistinas maksimalus užstatymo tankis, užstatymo intensyvumas, todėl, teismo vertinimu, jai neabejotinai buvo žinoma, kokios apimties ar dydžio suvaržymai buvo būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą pagal paskirtį.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad ieškovas įrodė objektyvų prašomų nustatyti servitutų būtinumą, taip pat vertino servitutų turinį, apimtį ir proporcingumą ir iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatė, kad žemės sklypo, kurio naudojimo būdas nurodytas kaip susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos, plotas yra 6867 kv. m, o ieškovo prašomų nustatyti servitutų plotas – 5240 kv. m. UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtame servituto nustatymo plane aiškiai pažymėti prašomų nustatyti servitutų ribų taškai koordinačių sistemoje. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu dėl kelio servituto nustatymo per visą atsakovams priklausantį žemės sklypą, nurodė, kad prašomo nustatyti kelio servituto plotas yra mažesnis už tarnaujančiojo daikto plotą.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, servitutai, atitinkantys Detaliojo plano, parengto atsakovės I. L. iniciatyva, sprendinius, negali būti vertinami kaip neproporcingai pažeidžiantys tarnaujančiojo daikto savininkų, tarp jų ir pačios atsakovės I. L., teises ir teisėtus interesus. Pažymėtina, kad apie neproporcingus teisių suvaržymus teigė tik minėta atsakovė, abstrakčiai nurodydama, jog ieškovo prašomi nustatyti servitutai nepagrįstai pažeistų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumą, kiti atsakovai tokių aplinkybių nenurodę ir neįrodinėjo. Atsakovė, suformuodama žemės sklypus, siekė juos parduoti kitiems asmenims ir iš to užsidirbti, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo, kuris yra vieno iš atsakovės I. L. suformuotų žemės sklypų pirkėjas, prašomų servitutų nustatymas netrukdo šiai atsakovei parduoti kitus žemės sklypus ir gauti iš to pelną. Dėl to teismas neturėjo pagrindo spręsti apie neproporcingai pažeidžiamas atsakovų teises, nes tokie pažeidimai byloje nebuvo nustatyti, o deklaratyvūs atsakovės I. L. teiginiai nesudarė pagrindo spręsti priešingai.
14. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui civilinės bylos dalį dėl atlyginimo už servitutus nustatymo, nustatė, kad ieškovas prašė teismo nustatyti neatlygintinius servitutus, teigdamas, jog tarnaujantysis sklypas ir jo naudojimo būdas lemia, kad jis gali būti panaudotas tik kitų viešpataujančiųjų sklypų naudai, todėl prašomi nustatyti servitutai neapsunkins ir nesuvaržys jo iš esmės daugiau, nei to savininkai galėtų tikėtis, o nustačius atlyginimą už servitutus, atsakovai nepagrįstai praturtėtų. Su servitutų neatlygintinumu nesutiko atsakovai A. P., R. P., I. L. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant nurodytų atsakovų išreikštai valiai dėl atlygintinio servituto, neatlygintinis servitutas šiuo atveju negali būti nustatytas, todėl šioje byloje liko neišspręstas servituto atlygintinumo klausimas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu atsakovė I. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą, o šio prašymo netenkinus, panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.119 straipsnio 2 dalį, nustatančią reikalavimus kelio servituto pločiui, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią pagrindiniai duomenys, reikalingi kelio servitutui nustatyti, yra kelio plotis ir išsidėstymas; šie elementai turi būti nurodyti teismui pateikiamame prašomo nustatyti servituto plane (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008, 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės prašė nustatyti servitutą beveik visame atsakovams priklausančiame žemės sklype, nepagrįsdamas, kad tinkamam viešpataujančiojo daikto naudojimui yra būtinas būtent tokio ploto ir ribų kelio servitutas, kokį yra prašoma ieškiniu nustatyti. Vien tik žemės sklypo projektavimo dokumentų pateikimas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad ieškovui būtent jo nurodyto pločio kelio servitutas buvo objektyviai būtinas ir kad nebuvo galimybės patenkinti ieškovo poreikių nustatant siauresnio pločio kelio servitutą. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytas kelio servitutas yra nepagrįstai didelis ir nėra objektyviai būtinas. Taip pat byloje nėra aišku, kurioje vietoje siekiama įgyvendinti teisę į kelio servitutą (servitutui nustatyti nenurodomas objektyvus kelio plotis ir jo išsidėstymas), be to, prašomas nustatyti kelio servitutas riboja atsakovų teises naudotis žemės sklypu daugiau, nei tai būtina tikslui pasiekti. Prašomo nustatyti servituto schemoje turėjo aiškiai būti nurodytas kelio servitutas (jo elementai), o teismo nustatytas kelio servitutas nepagrįstai pažeidžia tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumą.
15.2. Ieškovas neįrodė būtinumo nustatyti komunikacijų servitutą, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nenurodė, kokias konkrečias proceso ir materialiosios teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodė konkrečių įstatymų ir teisinių argumentų, kuriais grindė išvadas. Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą nustatyti komunikacijų servitutą, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniuose, nepasisakė dėl šio servituto apimties, neįvertino šio servituto būtinumo. Nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti komunikacijų servitutas taip pat yra nepagrįstai didelės apimties ir šiuo atveju iš pateikto žemės sklypo plano (Servituto plano) yra visiškai neaišku, kurioje žemės sklypo dalyje būtų įgyvendinamas. Teisminio proceso metu ieškovo atstovas nenurodė būtinybės nustatyti prašomą servitutą, nes byloje dar nėra žinoma, ar ieškovui atitinkamos institucijos išduos leidimus įvesti inžinierinius tinklus būtent toje vietoje, kurioje ieškovas prašo nustatyti komunikacijų servitutą.
15.3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnį. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė nustatyti servitutus neatlygintinai, o ieškinį atmetus, ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalies dėl atlyginimo už servitutus nustatymo, nes ieškovas tokio reikalavimo nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nereiškė.
15.4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nutartimi, o ne sprendimu, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, todėl pažeidė CPK 326 straipsnį.
16. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės I. L. kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 28 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
16.1. Kasacinio skundo argumentai dėl servitutų nustatymo sąlygų yra susiję su fakto, bet ne teisės taikymo klausimais, todėl neturėtų būti nagrinėjami kasaciniame teisme. Servituto planas atitinka Detaliojo plano sprendinius; Servituto plane nurodytos aiškios prašomo nustatyti kelio servituto ribos su koordinuotais posūkių taškais, aiškiu plotu, vieta ir konfigūracija, todėl prašomas nustatyti kelio servitutas atitinka teisės aktais patvirtintus reikalavimus ir apima ne tik teisę važiuoti transporto priemonėmis, bet ir teisę naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (viešpataujantysis daiktas). Nepaisant to, kad Detaliajame plane kelio servitutas nurodomas per visą tarnaujantįjį sklypą, ieškovas prašo nustatyti mažesnio ploto kelio servitutą, t. y. tik tiek, kiek būtina, kad jis normaliomis sąnaudomis galėtų naudoti savo žemės sklypą pagal paskirtį. Be to, nagrinėjamam ginčui netaikytina CK 4.119 straipsnio 2 dalis ir kelio servituto nustatymo klausimas nagrinėtinas pagal Servituto plane nurodytus kelio servituto matmenis, nes pagal nurodytą teisės normą 4 metrų pločio reikalavimo taikymas yra sąlyginis, t. y. jis taikomas tik tokiu atveju, kai nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti. Ginčo atveju prašomo nustatyti kelio servituto plotis yra aiškiai nurodomas Servituto plane, kelio servitutą prašoma nustatyti konkrečioje vietoje ir ją ne tik kad įmanoma nustatyti, bet dėl jos net nekyla abejonių (konkretus sklypas, konkreti įvažiavimo vieta, nėra jokių alternatyvų). Kelio servituto nustatymas neapsunkintų tarnaujančiojo sklypo daugiau, nei to galėtų tikėtis jo savininkai, taip pat atsakovams nekiltų papildomų ar didesnių suvaržymų, kurie buvo iki kelio servituto nustatymo. Atsakovams, kaip tarnaujančiojo sklypo savininkams, yra žinoma apie Detaliuoju planu suplanuotus servitutus, taip pat yra žinoma, kad tarnaujantysis sklypas negali būti naudojamas kitai funkcijai nei susisiekimui ir inžinerinių tinklų koridoriams.
16.2. Vien ieškovo žemės sklypo naudojimo būdas suponuoja poreikį jam turėti galimybę tiesti inžinerinius tinklus ir pasirūpinti tam tikromis komunikacijomis, reikalingomis naudojant ieškovo sklypą pagal gyvenamąją paskirtį, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturi galimybės kitaip naudoti savo nuosavybės kaip tik nustačius servitutus. Ta aplinkybė, kad atsakovė tarnaujančiajame sklype įregistravo inžinerinius tinklus, neturi įtakos sprendžiant prašomo komunikacijų servituto nustatymo klausimą, o atsakovė, prieštaraudama tokio servituto nustatymui, iš esmės veikia ne kaip tarnaujančiojo daikto savininkė, o kaip inžinerinių tinklų savininkė ir nepagrindžia, kodėl komunikacijų servituto nustatymas būtų negalimas tarnaujančiajame sklype. Iš Detaliojo plano ir servituto plano matyti, kad tarnaujančiajame sklype suplanuotas komunikacijų servitutas tiek pagal plotą, tiek pagal išdėstymą sutampa su kelio servitutu ir tokio servituto nustatymas žemės sklype, kuris yra skirtas inžinerinių tinklų koridoriams, nesukurtų jokių papildomų ribojimų tarnaujančiojo sklypo savininkams, nes žemės sklypas būtų naudojamas pagal paskirtį ir jame nustatytą naudojimo būdą. Pažymėtina, kad Detalusis planas yra galiojantis, o jo sprendiniai yra privalomi tiek atsakovams, tiek ieškovui bei kitiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems asmenims. Ieškovas, įsigydamas Detaliuoju planu suplanuotą žemės sklypą, pagrįstai tikėjosi turėti įvažiavimą ir naudotis tarnaujančiajame žemės sklype nustatytais servitutais. Atsakovams atsisakius susitarti dėl servitutų nustatymo, ieškovo teisės yra pažeidžiamos, nes jis iš esmės negali naudotis jam priklausančiu turtu.
16.3. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde bei bylos nagrinėjimo teisme metu prašė nustatyti neatlygintinius servitutus ir pateikė tokią poziciją pagrindžiančius motyvus, t. y. byloje buvo keliamas klausimas dėl servituto atlygintinumo. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti bylos dalį dėl servitutų atlygintinumo, neišėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų.
16.4. Pagal CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies, ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priimama teismo nutartis. Dėl to šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė nutartį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
17. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
18. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias servitutų nustatymą, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo
19. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.111 straipsnio 1 dalį servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį nulemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nurodytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
20. Taigi servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių į šį nekilnojamąjį daiktą apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 23 punktas).
21. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus (CK 4.112 straipsnis). Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017 35 punktą). Dėl to ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas). Atsižvelgiant į tai, kad servitutas, kaip nuosavybės suvaržymas, turi būti tikslus ir aiškus, tai jis nustatomas pagal pateiktą planą, kuris grafiškai atvaizduoja būtinų apribojimų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017, 36–37 punktai).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekia nustatyti kelio ir komunikacijų servitutą atsakovams priklausančiame žemės sklype.
23. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovo iš varžytynių 2019 m. kovo 28 d. nuosavybės teise įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A-4731 patvirtinto detaliojo plano pagrindu ir šiuo detaliuoju planu atsakovei I. L. priklausęs žemės sklypas buvo padalytas į 25 žemės sklypus, žemės sklypų Nr. 1–24 naudojimo būdas nustatytas kaip gyvenamosios teritorijos, skirtos mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, o žemės sklypo Nr. 25 naudojimo būdas nurodytas kaip inžinerinės infrastruktūros teritorijos, skirtos susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams. Sklypui Nr. 25 pagal Detalųjį planą buvo suplanuotos ir dvi servitutų rūšys: kelio servitutas (teisė naudotis pėsčiųjų taku) – visiems; ir servitutas – teisė tiesti požemines komunikacijas – sklypams Nr. 1–24 ir inžinerinius tinklus eksploatuojančioms organizacijoms. Ieškovas, prašydamas teismo nustatyti servitutą, savo reikalavimą nustatyti servitutus suformulavo remdamasis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A-4731 patvirtintu detaliuoju planu ir ieškovo užsakytu bei UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtu servituto nustatymo planu.
24. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai.
25. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį detalusis planas yra urbanizuotos arba urbanizuojamos teritorijos vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomas teritorijos naudojimo reglamentas.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai, ir jie yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms bei suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Todėl spręsdamas dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis kelią, jo matmenis, išsidėstymą, įvažiavimus iš kitų sklypų ar kitokius reikalavimus kelio įrengimui, teismas remiasi galiojančiais teritorinio planavimo dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015). Pažymėtina, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį detaliuosiuose planuose pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, nustatomas fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomas teritorijos naudojimo reglamentas, įskaitant ir inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribas, savivaldybės prioritetinės infrastruktūros vystymo etapus (6 punktas).
27. Spręsdamas dėl servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, nustatantis žemės sklypų dydį, namų ir kitų statinių išdėstymą sklypuose, teismas privalo atsižvelgti į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017, 26 punktas).
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad detaliojo planavimo procesas visada nukreiptas į konkretų žemės sklypą (jų grupes) ir šio proceso metu detaliojo planavimo dokumentuose įtvirtinami sprendiniai, nustatantys veiklos žemės sklype sąlygas, teises ir prievoles. Detaliaisiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su tam tikrų toje teritorijoje vykdomos veiklos sąlygų nustatymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003). Patvirtinti detaliųjų planų sprendiniai įgauna juridinę galią, kitaip tariant, yra privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-54-05).
29. Tačiau pažymėtina, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 23 punktas). Kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, tai yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis). Jeigu jų ir kitų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad patenkina viešpataujančiojo daikto poreikius ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių, tai teismas gali patvirtinti prašomą servitutą tokį, koks buvo siūlymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 40 punktas).
30. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad visi ginčo žemės sklypai buvo suformuoti padalijus vieną žemės sklypą, nuosavybės teise priklausiusį atsakovei I. L., ir pakeitus visų suplanuotų žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitą paskirtį, nustatant žemės sklypų naudojimo būdus bei pobūdį. Servitutus buvo prašoma nustatyti remiantis ieškovo teismui pateiktu UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtu servituto nustatymo planu.
31. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiame plane konkrečiai nebuvo nurodytos kelio servituto ribos, kelio servituto nustatymas per visą atsakovams priklausantį žemės sklypą neproporcingai pažeistų atsakovų teises, taip pat konkrečiai nenurodytos komunikacijų techninės specifikacijos, servitutų nustatymas prieštarautų detaliojo plano sprendiniams, būtų pažeistas proporcingumo principas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje ieškovo pateiktą Servituto nustatymo planą bei Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, nustatė, kad žemės sklypo, kurio naudojimo būdas nurodytas kaip susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos, plotas yra 6867 kv. m, o ieškovo prašomų nustatyti servitutų plotas – 5240 kv. m, UAB „Topoprojektas“ 2020 m. sausio 21 d. parengtame servituto nustatymo plane yra aiškiai pažymėti prašomų nustatyti servitutų ribų taškai koordinačių sistemoje, todėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagrindų nustatyti servitutą nebuvimo.
32. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo išvados, kodėl tinkamam viešpataujančio daikto naudojimui yra būtinas būtent tokio ploto ir ribų servitutas, kokį yra prašoma ieškiniu nustatyti, taip pat nepagrindė argumentų, kodėl nusprendė ieškovą įrodžius būtinumą nustatyti servitutus.
33. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 20 punkte aptartomis servituto nustatymo sąlygomis bei šioje byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad savininkai nesutarė dėl servitutų nustatymo, kad ieškovas neturi galimybės kitaip naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu nei nustačius servitutus atsakovams priklausančiame žemės sklype, pažymi, kad servituto nustatymo bylose taikomas bendrasis rungimosi civiliniame procese principas, kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 14 punktą; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021 57 punktą).
34. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, visas reikšmingas aplinkybes, nusprendė, kad ieškovas pagrindė, kodėl yra būtina nustatyti servitutą. Teismui kaip vieną iš įrodymų įvertinus žemės sklypo Detalųjį planą, buvo padaryta pagrįsta išvada, jog šis dokumentas sudarė pagrindą spręsti apie objektyvų servitutų nustatymo būtinumą.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo detalusis planas yra svarbus dokumentas, sprendžiant servitutų nustatymo poreikio klausimą. Nagrinėjamoje byloje Detaliuoju planu buvo suplanuotas kvartalas – 25 žemės sklypai ir šiame plane pateikti viso kvartalo užstatymo, susisiekimo, aprūpinimo inžineriniais tinklais sprendiniai. Pati atsakovė taip pat neginčijo Detaliojo plano sprendinių svarbos, tik nurodė, kad ieškovo pateiktas Servituto planas neatitiko Detaliojo plano duomenų. Tuo tarpu Servituto plane aiškiai pažymėti prašomų nustatyti servitutų ribų taškai koordinačių sistemoje apeliacinės instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad buvo pagrindas nustatyti ieškovo prašomą kelio servitutą. Byloje pripažinta, kad Servituto plano duomenys atitiko Detaliojo plano sprendinius, pagal kuriuos visas tarnaujantysis sklypas nurodomas kaip servitutinis. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovė, kaip Detaliojo plano iniciatorė, pati suderino tokius sprendinius.
36. Kaip nepagrįsti atmestini atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 4.119 straipsnio 2 dalį. CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Šios normos turinys suponuoja tai, kad kelio servituto plotis (išsidėstymas) gali būti nustatomas pagal faktiškai egzistuojančio (egzistavusio) kelio plotį arba pagal CK nustatytą kelio plotį – 4 metrus. Taigi, prašomo nustatyti servituto schema ar planas yra reikalingas ir turi būti privalomai pateikiamas tada, kai kelio servitutas nustatomas ten, kur kelio iš viso nėra ir jį reikia suformuoti. Pagrindiniai duomenys, reikalingi kelio servitutui nustatyti, yra kelio plotis ir išsidėstymas; šie elementai turi būti nurodyti teismui pateikiamame prašomo nustatyti servituto plane, jei jis būtinas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje kelio servitutas buvo suplanuotas detaliuoju planu, o prašant jį nustatyti teismine tvarka detalizuotas servitutų nustatymo plane. Tokių duomenų teismui pakako įstatyme nustatyta tvarka ieškovo prašomam servitutui nustatyti.
37. Minėta, kad teismų praktikoje pabrėžiamas kuo mažesnis tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimas (CK 4.112 straipsnis). Byloje nustatyta, kad tarnaujančiojo sklypo naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Nagrinėjamoje byloje tarnaujančiojo žemės sklypo naudojimo būdas yra viena iš objektyvių priežasčių, lemiančių Servituto plane nurodyto kelio servituto pagrįstumą, t. y. tarnaujančiojo žemės sklypo naudojimo būdas jau lemia, kad jis gali būti panaudotas tik tam tikriems tikslams, nagrinėjamos bylos atveju – susisiekimo komunikacijoms ir inžineriniams tinklams įrengti. Šie tikslai aiškiai nustatyti teritorijų planavimo dokumente – Detaliajame plane. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisingai nusprendė, kad, atsižvelgiant į dokumentuose nurodytą tarnaujančiojo žemės sklypo naudojimo būdą, ieškovo prašomas nustatyti kelio servitutas neapsunkintų atsakovų, kaip tarnaujančiojo žemės sklypo savininkų, teisių labiau, nei to galėtų tikėtis jo savininkai, nes, kaip nustatyta byloje, atsakovams, kaip tarnaujančiojo žemės sklypo savininkams, nuo sklypo dalies įsigijimo momento buvo žinoma apie Detaliuoju planu suplanuotus servitutus.
38. Atsakovės kasaciniame skunde argumentuojama, kad ieškovas neįrodė būtinumo nustatyti ir komunikacijų servitutą. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų dėl servituto nustatymo sąlygų buvimo, nurodo, jog sprendžiant, ar komunikacijų servituto nustatymas yra reikalingas, kad ieškovas galėtų naudoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pagal paskirtį, turi būti atsižvelgta į ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paskirtį ir naudojimo būdą, t. y. vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad ieškovo žemės sklypo naudojimo būdas suponuoja poreikį turėti galimybę tiesti inžinerinius tinklus ir pasirūpinti tam tikromis komunikacijomis, reikalingomis naudojant ieškovo sklypą pagal gyvenamąją paskirtį. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovas neturi galimybės kitaip naudoti savo nuosavybės kaip tik nustačius servitutus, t. y. tam, kad jis galėtų iki savo sklypo nutiesti komunikacijas, būtina nustatyti servitutą, suteikiantį tokią teisę, todėl pagrįstai nuspręsta, kad būtinybė nustatyti komunikacijų servitutą byloje įrodyta. Atsakovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad dar nėra žinoma, ar ieškovui atitinkamos institucijos išduos leidimus įvesti inžinerinius tinklus būtent toje vietoje, kurioje ieškovas prašo nustatyti komunikacijų servitutą, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl servitutų nustatymo, nes inžinerinių tinklų įrengimo vieta bus nustatyta pagal teisės aktų reikalavimus. Konkrečių komunikacijų techninių specifikacijų nenurodymas Servituto plane iš esmės nepaneigia ieškovo teisėto lūkesčio naudotis tarnaujančiajame žemės sklype nustatytais servitutais, taip pat neatleidžia ieškovo nuo pareigos komunikacijas įrengti laikantis teisės aktų, tarp jų ir individualaus teisės akto – detaliojo plano – reikalavimų.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, vertina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinumo nustatyti servitutus, pagrįstai vadovavosi teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka priimto ir galiojančio detaliojo plano sprendiniais ir kitais bylos dokumentais, pagrįstai nusprendė, kad ieškovas įrodė servitutų nustatymo sąlygas, servitutai neprieštarauja minimalaus tarnaujančiojo daikto savininkų teisių ribojimo principui, ieškovo pateiktame Servituto plane nurodyti sprendiniai neprieštaravo Detaliojo plano duomenims. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta įvertinus byloje esančius teritorijų planavimo dokumentus, taip pat ir tinkamai įvertinus aplinkybes, turinčias reikšmės abiejų bylos šalių interesams, jų pusiausvyrai.
40. Kasaciniame skunde atsakovė taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo padarytomis faktinių aplinkybių įvertinimo išvadomis dėl objektyvaus servituto nustatymo būtinumo sąlygos, reikalingos servitutui teismo sprendimu nustatyti, egzistavimo.
41. Nors atsakovė kasaciniame skunde nurodo CPK 185 straipsnio pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi teismų procesinių sprendimų turinį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą nustatyti servitutus pagal jo siūlytą servituto nustatymo schemą, ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, nurodė, kad ieškovo prašomas nustatyti servitutas užtikrino minimalaus savininko teisių (atsakovų teisių) ribojimo principą, nes ieškovo prašomo nustatyti kelio servituto plotas yra mažesnis už tarnaujančiojo daikto plotą, be to, detaliojo plano, kuriame nustatyti servitutai, užsakovė buvo pati atsakovė I. L., todėl servitutai, atitinkantys detaliojo plano, parengto pačios atsakovės iniciatyva, sprendinius, negali būti vertinami kaip neproporcingai pažeidžiantys tarnaujančiojo daikto savininkų, tarp jų ir pačios atsakovės, teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas iš esmės įvertino visas reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybes, tarp jų ir dėl atsakovės kasaciniame skunde išvardytų įrodymų. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, t. y. grindžiami atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas atsakovei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Minėta, kad konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimo priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas nenustatė.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl servituto nustatymo būtinumo, kai yra patvirtinti teritorinio planavimo dokumentai, nenukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, pagrįstai nusprendė, kad nenustačius kelio ir komunikacijų servitutų ieškovas neturės kitos galimybės naudoti savo nuosavybę pagal tikslinę paskirtį.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų peržengimo ir kitų proceso teisės normų pažeidimo
43. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad grąžindamas bylos dalį dėl atlyginimo už servitutą nustatymo nagrinėti pirmosios instancijos teismui apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas.
44. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos reglamentuojamos CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013).
45. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-916/2022, 42 punktas).
46. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, kad teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pripažįstama, kad teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo, tačiau teismas turi analizuoti kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir rėmimasis kitos šalies nurodytais faktais ir įrodymais nelaikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019, 39 punktą; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020, 57 punktą).
47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal ieškinį, kuriuo buvo prašoma nustatyti ir leisti be atsakovų sutikimo pagal 2020 m. sausio 21 d. UAB „Topoprojektas“ parengtą servituto nustatymo planą tarnaujančiajam žemės sklypui viešpataujančiojo žemės sklypo naudai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kelio servitutą – teisę važiuoti transporto priemonėms, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus – ir komunikacijų servitutą – teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė nesutinkanti su ieškinio reikalavimais, taip pat su tuo, kad servitutai būtų nustatyti neatlygintinai, nes prašomais nustatyti servitutais atsakovė iš esmės netektų valdomos nuosavybės, t. y. jeigu būtų nustatyti ieškovo prašomi servitutai, už šį praradimą būtina kompensuoti, nustatyti atlygintiną servitutą. Atsakovai A. P. ir R. P. atsiliepime nurodė, kad nesutinka, jog servitutas būtų nustatytas neatlygintinai.
48. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo šią civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, kuris buvo grindžiamas argumentais dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo sąlygas, taikymo, taip pat nurodant, kad buvo neteisingai vertinti įrodymai. Atsakovė, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodė, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų servitutui nustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo sąlygų ieškovo prašomiems servitutams nustatyti. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė, kad jeigu vis dėlto būtų nustatyti ieškovo prašomi servitutai, tai už šį atsakovės nuosavybės suvaržymą būtina kompensuoti.
49. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė servituto nustatymą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl servitutų nustatymo sąlygų, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkino ieškinio reikalavimą nustatyti kelio ir komunikacijų servitutą. Kadangi ieškovas ieškiniu prašė nustatyti neatlygintinius servitutus, o su servitutų neatlygintinumu nesutiko atsakovai A. P., R. P., I. L., apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl atlyginimo už nustatytus servitutus nustatymo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
50. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas dėl bylos dalies (atlyginimo už servitutą nustatymo) grąžinimo pirmosios instancijos teismui negali būti vertinamas kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas.
51. Iš atsakovės procesinių dokumentų, teiktų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, turinio matyti, kad ji, nesutikdama su ieškinio pagrįstumu ir grįsdama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, rėmėsi ir argumentais dėl atlyginimo už nustatytą servitutą išsprendimo.
52. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kai viena iš šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 33 punktas).
53. Priklausomai nuo to, ar tenkinamas ieškinio reikalavimas nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype, privalomai turi būti sprendžiama dėl ieškinio reikalavimo priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą, t. y. teismui patenkinus pagrindinį reikalavimą – nustačius servitutą tarnaujančiajame daikte yra sprendžiama dėl išvestinio reikalavimo (jo dalies) tenkinimo – kompensacijos, kurios dydį turi pareigą nustatyti teismas, priteisimo tarnaujančiojo daikto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022, 27 punktas).
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, taip pat įvertinus ieškovo ieškinio pagrindą ir dalyką, atsakovų teiktų procesinių dokumentų turinį, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs nustatyti ieškovo prašomus servitutus, pagrįstai laikė būtinu byloje išspręsti ir servituto atlygintinumo klausimą (CPK 270 straipsnis). Toks procesinis teismo sprendimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, todėl tokie atsakovės kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
55. Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl netinkamos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo rūšies. Atsakovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 326 straipsnį, nepagrįstai bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo priimdamas nutartį, nors, atsakovės nuomone, turėjo būti priimtas teismo sprendimas.
56. CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, o 4 punkte reglamentuojama apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. CPK 326 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju priimamas teismo sprendimas, o 1, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytais atvejais – teismo nutartis. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi dviem CPK 326 straipsnio 1 dalies punktais – 2 ir 4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės išsprendė pagrindinio reikalavimo – nustatyti servitutą – tenkinimo klausimą, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad servituto atlygintinumo klausimas liko neišspręstas, nes pirmosios instancijos teismas, nenustatęs servituto nustatymo sąlygų, nesprendė klausimo dėl atlyginimo už juos nustatymo, bylos dalį dėl atlyginimo už servitutus nustatymo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad ginčijamoje Kauno apygardos teismo nutartyje pateikta klaidinga nuoroda į CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nors nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi procesinė situacija atitinka CPK 327 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pagal jas, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kitą bylos dalį spręsti šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tokioje situacijoje byloje kilusį pagrindinį reikalavimą turėjo tenkinti priimdamas sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o ne nutartį. Tačiau šis nustatytas proceso teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes jis (pažeidimas) nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2008). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas formalus proceso teisės normų pažeidimas neužkirto kelio atsakovei pasinaudoti procesinėmis teisėmis, kurias CPK suteikia atsakovei, t. y. ji turėjo galimybę apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą apskųsti kasacine tvarka.
57. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog padarytas proceso teisės normų pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimui. Priešinga išvada reikštų formalų teisės taikymą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis) bei civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – neįgyvendinimą (CPK 2 straipsnis). Be to, CPK 328 straipsnis draudžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti remiantis vien formaliais pagrindais.
Dėl bylos procesinės baigties
58. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad teisinio pagrindo ją naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
59. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos kitokio sprendimo byloje priėmimui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
60. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
61. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, jos kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
62. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, patvirtinančius jo patirtas 968 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (2022 m. lapkričio 30 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, SEB banko išrašą apie lėšų įskaitymą). Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktų nuostatas, todėl jų atlyginimas ieškovui priteistinas iš atsakovės.
63. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,14 Eur tokių išlaidų. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui S. U. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 6,14 Eur (šešis Eur 14 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Egidija Tamošiūnienė