Civilinė byla Nr. e3K-3-147-943/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00343-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8;
2.6.8.11.1; 2.6.20.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Alės Bukavinienės ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Andersen Soft“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Andersen Soft“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „buhalterės.lt“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytos duomenų bazės perdavimo paslaugos gavėjui pagrindus ir tvarką šalims nutraukus buhalterinių paslaugų teikimo sutartį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 19 straipsnio 5 dalis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Andersen Soft“ prašė teismo įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovei jos pateiktų atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą duomenų bazę laikotarpio, kai atsakovė buvo atsakinga už ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. nuo 2016 m. birželio 1 d. iki sutarties nutraukimo 2021 m. lapkričio 1 d.
3. Ieškovė nurodė, kad ji (buvęs pavadinimas – UAB „Tęstinos idėjos“) ir atsakovė (buvęs pavadinimas – UAB „Bonus socius“) 2015 m. balandžio 23 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis). Ieškovė 2021 m. sausio 19 d. informavo atsakovę apie Sutarties nutraukimą. Sutartu laiku atsakovė perdavė buhalterinius likučius, duomenų bazę atsisakė perduoti nurodžiusi, kad tokio įsipareigojimo pagal Sutartį ji neprisiėmė. Ieškovė, susipažinusi su atsakovės perduotais buhalteriniais dokumentais, suprato, kad jų negalės panaudoti savo veikloje ir tokiu būdu užtikrinti apskaitos tęstinumo.
4. Ieškovės teigimu, įprastai buhalterinės apskaitos programas paslaugų teikėjai įsigyja siekdami sukurti duomenų bazes, išsaugoti duomenis apskaitai ir analizei. Tokios programos yra reikalingos tinkamam paslaugų teikimui ir užsakovo interesų užtikrinimui – galimybei tolesnėje veikloje panaudoti teiktų paslaugų rezultatą. Atsakovė buhalterinę apskaitą tvarkė naudodamasi programa RIVILĖ. Ieškovė prašė teismo perduoti ne šią programą, o pagal jos dokumentus sudarytą duomenų bazę, nes ieškovė, kaip paslaugos užsakovė, negali gauti iš vykdytojos paslaugos rezultato, už kurio sukūrimą mokėjo visą sutarties galiojimo laiką, ir duomenys yra jos, užsakovės nuosavybė. Ieškovė turės pakartotinai vesti tuos duomenis ir atlikti tuos veiksmus, kuriuos turėjo atlikti atsakovė. Ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakove, buvo suinteresuota ne tik einamųjų buhalterinės apskaitos duomenų suvedimu, bet ir galimybe šiuos duomenis tinkamai bei patogiai panaudoti savo tolesnėje veikloje, juos analizuoti ir sisteminti sudarant duomenų bazę.
5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad visi duomenys ieškovei buvo perduoti. Pagal Sutarties 7.4 punktą atsakovė turėjo paruošti užsakovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Atsakovė tai ir padarė, perdavimo–priėmimo aktais nusiuntė ieškovei šios buhalterinės apskaitos likučius su visais 2017–2019 metų apskaitos registrais. Ieškovė juos priėmė, pretenzijų neturėjo. Tai, kad ieškovei galbūt būtų patogiau turėti tuos duomenis įvestus į elektroninę apskaitos programą, yra atsakovės darbo ir pastangų dalykas, bet ne atsakovės prievolė pagal pasirašytą Sutartį. Tokio įsipareigojimo atsakovė nei pagal Sutartį, nei pagal teisės aktų reikalavimus neturi.
6. Atsakovės teigimu, kai ieškovė, pareiškusi norą nutraukti šalių sudarytą Sutartį, pripažino, kad nepateikė atsakovei visų pirminių apskaitos dokumentų, kuriuos reikėjo suvesti į atitinkamų metų apskaitą. Ieškovė siuntė atsakovei trūkstamus praėjusio 5 metų laikotarpio dokumentus. Kadangi tai buvo didelės apimties dokumentai, tai atsakovė už tokius papildomus darbus teikė savo buhalterinių paslaugų sąskaitas, o ieškovė jas apmokėdavo. Likus tik nedidelei daliai reikalingų suvesti dokumentų, ieškovė pareiškė, kad ji daugiau paslaugų nepageidauja, ir pareikalavo perduoti apskaitos likučius tokius, kokie yra. Atsakovė nutraukė paslaugų teikimą ir perdavė ieškovei šios buhalterinius likučius, buvusius Sutarties nutraukimo dieną. Patenkinusi ieškovės reikalavimą, atsakovė turėtų atlikti papildomus darbus tam, kad sudarytų ieškovės įsivaizduojamą duomenų bazę.
7. Atsakovė pažymėjo, jog tam, kad būtų galima naudotis buhalterinės apskaitos programa RIVILĖ, jos standartinė versija kainuoja apie 2000 Eur (licencija), tačiau programos atskiri funkcionalumai, įskiepiai ir pan. kainuoja papildomai ir yra atskirai pritaikomi. Atsakovė yra daug investavusi, išbandžiusi funkcionalumus ir juos taiko savo profesinėje veikloje. Šie naujausi technologiniai sprendimai yra atsakovės komercinė paslaptis, išskirtinumas rinkoje ir komercinis pranašumas. Šiuos funkcionalumus atsakovė atlygintinai parduoda kai kuriems kitiems rinkos dalyviams. Atsakovei perkeliant tam tikrus duomenis iš savo programos, šie funkcionalumai perkeliami kartu. To padaryti kitokiu būdu nėra galimybės arba gali kainuoti neproporcingai daug.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovę ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovei UAB „Andersen Soft“ pagal šios pateiktus atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentus sudarytą 2016 m. birželio 1 d. – 2021 m. lapkričio 1 d. laikotarpio duomenų bazę.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties 7.4 punktą, nustatė, kad šalys susitarė, jog, nutraukus Sutartį, atsakovė įsipareigoja per 15 darbo dienų paruošti ieškovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Atsakovė šią Sutarties 7.4 punkte nurodytą pareigą įvykdė ir 2021 m. lapkričio 29 d. aktu perdavė ieškovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė, vykdydama Sutartį, pati galėjo pasirinkti, kokia forma, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, tvarkys ieškovės buhalterinę apskaitą. Ieškovės buhalterinę apskaitą atsakovė tvarkė naudodamasi kompiuterine programa RIVILĖ, joje panaudodama papildomus įskiepius. Toks pasirinktas paslaugų pagal sutartį teikimo būdas nulėmė, kad atsakovė pagal ieškovės teikiamus pirminius dokumentus turėjo suvedinėti duomenis į kompiuterinę programą ir vėliau, naudodamasi jos funkcionalumais, rengti išvestinius (suvestinius) buhalterinės apskaitos dokumentus pagal suvestus duomenis. Tokiu būdu į kompiuterinę programą suvestų pirminių duomenų visuma sudarė duomenų bazę. Turint šiuos skaitmenine forma suvestus duomenis (duomenų bazę), su jais galima atlikti įvairias operacijas: rūšiavimą, filtravimą ir pan.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokios duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, jis buvo nulemtas pačios atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos ir toks rezultatas atsirado kaip pagrindinės prievolės vykdymo pasekmė. Tokios skaitmeninės duomenų bazės turėjimas atsakovei, kuri toliau neteikia buhalterinės apskaitos paslaugų ieškovei, neduoda ir negali duoti jokios naudos ir neturi jai jokios vertės, nes joje esantys duomenys yra susiję su ieškove ir jos atliekamomis finansinėmis operacijomis, o ieškovei ši duomenų bazė, toliau turint pareigą vesti savo buhalterinę apskaitą, yra reikšminga ir vertinga. Tarp šalių nekilo ginčo, kad, vykdant Sutartį, ieškovė už teikiamas paslaugas sumokėjo atsakovei sutartą atlyginimą.
11. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tarp šalių kilusiems santykiams reglamentuoti turi būti taikomi BAĮ reikalavimai. Atsakovė ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė elektroniniu būdu, panaudodama apskaitos kompiuterinę programą RIVILĖ, todėl pagal BAĮ 19 straipsnio 5 dalį jai kilo pareiga perduoti visus su ieškovės ūkine komercine veikla susijusius buhalterinės apskaitos duomenis (duomenų bazę), kuriais galima naudotis elektroniniu būdu ir kurie neturi savarankiškos turtinės vertės. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovė turi skaitmenine forma suvestus duomenis pagal Sutartį.
12. Pirmosios instancijos teismas atsakovės bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes apie jos lėšomis įgytą apskaitos programą RIVILĖ ir papildomus įskiepius pripažino teisiškai nereikšmingomis, nes ieškiniu neprašoma įpareigoti perduoti šią programinę įrangą, prašoma perduoti tik skaitmeninius duomenis (duomenų bazę), kurie buvo sukurti pasinaudojant šia programine įranga. Tai, kad, ieškovei gavus šiuos duomenis (duomenų bazę), juos perskaityti ir tvarkyti reikės turėti tinkamą programinę įrangą, neįpareigoja atsakovės perduoti ieškovei programinę įrangą ar šiuos duomenis (duomenų bazę) pertvarkyti (konvertuoti) į ieškovei tinkančią formą.
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2022 m. spalio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalys 2015 m. balandžio 23 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė pavedė atsakovei teikti buhalterinės apskaitos paslaugas pagal ieškovės pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, remiantis pateikta apskaitos politika, bendraisiais apskaitos principais ir galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais norminiais aktais, sudaryti finansines ir mokesčių ataskaitas (Sutarties 1 punktas), o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti už sutartas paslaugas mėnesinį mokestį (Sutarties 2 punktas). Ieškovė 2021 m. sausio 19 d. pranešė atsakovei, kad vienašališkai nutraukia Sutartį ir prašo sustabdyti paslaugų teikimą nuo 2021 m. vasario 20 d. Ieškovė 2021 m. spalio 19 d. raštu kreipėsi į atsakovę prašydama atsakovės grąžinti buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovė 2021 m. lapkričio 29 d. buhalterinės apskaitos likučių perdavimo–priėmimo aktu perdavė nurodytus dokumentus iš buhalterinės apskaitos programos (Sutarties 7.4 punktas). Ieškovė taip pat prašė atsakovės perduoti ir duomenų bazę, tačiau atsakovė tai daryti atsisakė.
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Sutarties turinį, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, nes atsakovė nebuvo įpareigota sukurti paslaugos rezultato – duomenų bazės – ir perduoti jo ieškovei: ginčo šalys Sutartyje susitarė dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo, t. y. pagal ieškovės pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, remiantis pateikta apskaitos politika, bendraisiais apskaitos principais ir galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais norminiais aktais, atsakovė įsipareigojo ieškovei sudaryti finansines ir mokesčių ataskaitas (Sutarties 1 punktas), o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti už sutartas paslaugas mėnesinį mokestį (Sutarties 2 punktas). Pagal Sutarties 1.1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei teikti tik Sutarties priede Nr. 1 detalizuotas buhalterinės apskaitos paslaugas, šiame priede nėra išskirta ar nustatyta, kad atsakovė sukuria ir perduoda ieškovei jos pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą elektroninę duomenų bazę. Nurodytų paslaugų teikimas pagal savo esmę atitiko atlygintinų paslaugų teikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis).
16. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BAĮ 19 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad atsakovė tinkamai įvykdė Sutarties 7.4 punkte įtvirtintą pareigą ir, nutraukus sutartį, 2021 m. lapkričio 29 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei visus buhalterinius likučius iš buhalterinės apskaitos programos. Duomenų bazės perdavimas neprieštarauja BAĮ 19 straipsnio 5 daliai, kurioje nėra nustatyta baigtinė visų perduotinų buhalterinės apskaitos dokumentų nomenklatūra, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duomenų bazės perdavimas turėjo būti aptartas Sutartyje.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis, todėl byloje pripažinęs, kad pagal Sutarties 1 punktą atsakovė galėjo rinktis paslaugos teikimo būdus (formą), ir nustatęs, kad atsakovė pasirinko būtent elektroninį buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą, naudojant apskaitos kompiuterinę programą RIVILĖ, apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai su tuo siejo ir atsakovės pareigą BAĮ 19 straipsnio 5 dalies pagrindu perduoti visus su ieškovės ūkine komercine veikla susijusius buhalterinės apskaitos duomenis (duomenų bazę), dar papildomai nustatydamas sąlygas, kad šiais duomenimis galima būtų naudotis elektroniniu būdu ir kad šie duomenys neturėtų savarankiškos turtinės vertės.
18. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nesant šalių Sutartyje nustatytos atsakovės pareigos sukurti ir perduoti ieškovei duomenų bazę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plačiai aiškino ginčo Sutartį, juolab kad Sutartyje nebuvo įtvirtinta atsakovei pareiga duomenis tvarkyti tik viena, pavyzdžiui, elektronine forma, remiantis buhalterinės apskaitos programa, todėl pareigos sudaryti duomenų bazę ir sutartyje nustatytais atvejais ją perduoti atsakovei nekilo, nes apskaitos vedimo būdų (formos) pasirinkimas, jų keitimas, taip pat ir jų kombinavimas, pavyzdžiui, elektroninės ir popierinės formos, pagal Sutartį priklausė nuo atsakovės valios ir pasirinkimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BAĮ nuostatas, reglamentuojančias apskaitos paslaugas teikiančios įmonės pareigas baigus teikti paslaugas, perduoti užsakovui apskaitos dokumentus. BAĮ 19 straipsnio 5 dalyje nurodyti nagrinėjamu atveju atsakovės ieškovei perduotini dokumentai apima visus apskaitos dokumentus, taigi ir naudojant kompiuterinę programą RIVILĖ sudarytą duomenų bazę. Duomenų bazės perdavimas neprieštarauja BAĮ 19 straipsnio 5 daliai, kurioje nėra ir negali būti nustatytas baigtinis visų perduotinų buhalterinės apskaitos dokumentų sąrašas. Duomenų bazėje yra nurodytame įstatymo straipsnyje išvardyti užsakovui perduotini jo apskaitos dokumentai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, bet toks duomenų bazės sukūrimas buvo nulemtas atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos ir toks rezultatas atsirado kaip pagrindinės prievolės vykdymo pasekmė.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nesivadovavo Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, BDAR) nuostatomis. BDAR nustatyta, jog tam, kad duomenų subjektai galėtų geriau kontroliuoti savo duomenis, tais atvejais, kai asmens duomenys tvarkomi automatizuotomis priemonėmis, duomenų subjektui taip pat turėtų būti leidžiama gauti su juo susijusius asmens duomenis, kuriuos jis pateikė duomenų valdytojui, susistemintu, paprastai naudojamu, kompiuterio skaitomu ir sąveikiu formatu ir persiųsti juos kitam duomenų valdytojui. Ieškovės teigimu, atsakovė (duomenų tvarkytoja) tvarkė ieškovės (duomenų valdytojos) pateiktus asmens duomenis (ieškovės darbuotojų, vadovų) bei informaciją, kuri yra komercinė ir profesinė paslaptis (klientų bei partnerių asmens duomenis). Nutraukus Sutartį, atsakovė privalėjo ieškovei perduoti visus atsakovės tvarkytus dokumentus su juose užfiksuotais duomenimis, nepriklausomai nuo to, kokia forma ar priemonėmis jie buvo sudaryti.
19.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų sutarčių aiškinimo principų ir CK normų, nepagrįstai vadovavosi nuostata, kad atsakovės pareiga perduoti duomenų bazę nekilo vien dėl tos priežasties, jog Sutartyje tokia prievolė jai tiesiogiai nebuvo nustatyta. Sutarties tekstą rengė atsakovė, Sutartyje nebuvo įtvirtinta, kokiomis priemonėmis naudojantis bus teikiamos paslaugos, tačiau yra visuotinai priimta, kad tokios apimties kaip nagrinėjamu atveju buhalterinės apskaitos paslaugos teikiamos naudojant kompiuterines apskaitos programas, kurias naudojant sudarytos duomenų bazės, pasibaigus paslaugų teikimui, perduodamos užsakovams. Tai yra įprasta ir atsakovės veikloje teikiant buhalterinės apskaitos paslaugas.
19.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų rinkimo, faktinių aplinkybių nustatymo bei vertinimo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo. Teismo išvados yra prieštaringos, nes, viena vertus, jis konstatavo, kad nėra aišku, ar duomenų bazė egzistuoja, kita vertus, nurodė, jog nėra įvertintos atsakovės investicijos bazei sukurti. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nepasisakė ir nevertino ieškovės pozicijos bei įrodymų dėl Sutarties sudarymo tikslo, duomenų bazės sąvokos bei šios bazės egzistavimo įrodymų, neįvertino atsakovės argumentų. Teismas išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės investicijų (pastangų, žmogiškųjų resursų, laiko), skirtų duomenų bazei sukurti ir perduoti, nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu savo pozicijos – atsisakymo perduoti ieškovei duomenų bazę – šia aplinkybe negrindė, į bylą neteikė jokių įrodymų dėl investicijų į duomenų bazės sukūrimą ir nenurodė jos vertės.
20. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
20.1. Kasaciniame skunde minima BAĮ 19 straipsnio 5 dalies nuostata sistemiškai taikytina su ginčo šalių sudaryta Sutartimi, pagal kurią duomenų bazė nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės įsipareigojimas pagal Sutartį. Sutarties nutraukimo dieną visi BAĮ 19 straipsnio 5 dalyje išvardyti dokumentai (buhalterinės apskaitos dokumentai, apskaitos registrai ir anksčiau jau sudarytos finansinės ataskaitos) ieškovei buvo perduoti elektroniniu būdu. Ieškovė juos priėmė ir pretenzijų po jų pateikimo neturėjo. Šioje normoje nėra imperatyviai įtvirtinta, kad pasikeitus buhalteriui turi būti perduodama ir dar kokia nors istorinė buhalterijos duomenų bazė (elektronine ar kita forma). Byloje teisingai nustatyta, kad atsakovė galėjo pasirinkti, kaip teikti paslaugas, pagal Sutarties 1.1 punktą ieškovė pavedė atsakovei teikti buhalterinės apskaitos paslaugas, kurios detalizuotos Sutarties priede Nr. 1, ir priede nėra išskirta, kad atsakovė sukuria ir perduoda ieškovei pagal jos pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus sudarytą elektroninę duomenų bazę. Sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir kitoks šios teisės normos aiškinimas reikštų sutarties laisvės principo sutartiniuose santykiuose pažeidimą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
20.2. Kasacinio skundo argumentai dėl BDAR nuostatų pažeidimo byloje yra nauji ir teismų nebuvo nagrinėti. Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis bylos medžiaga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis), kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovė reikalavimo, pagrįsto BDAR nuostatomis, byloje nereiškė, juolab kad BDAR nustato taisykles, susijusias su fizinių asmenų asmens duomenų apsauga, todėl kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti.
20.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, nes kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai, atskleidžiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus. Nesant šalių Sutartyje nustatytos atsakovės pareigos sukurti ir perduoti ieškovei duomenų bazę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plačiai aiškino ginčo Sutartį; Sutartyje nebuvo nustatyta, kad atsakovė turėtų duomenis tvarkyti tik viena, pavyzdžiui, elektronine forma, remdamasi buhalterinės apskaitos programa, todėl pareigos sudaryti duomenų bazę ir Sutartyje nustatytais atvejais ją perduoti atsakovei nekilo, juolab kad apskaitos vedimo būdų (formos) pasirinkimas, jų keitimas, taip pat ir jų kombinavimas, pavyzdžiui, elektroninės ir popierinės formos, pagal Sutartį priklausė atsakovės valiai ir pasirinkimui.
20.4. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo atsakovės pareigos perduoti duomenų bazę, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovei pareigą perduoti neturinčią savarankiškos turtinės vertės duomenų bazę, neįvertinęs atsakovės investicijų (pastangų, žmogiškųjų resursų, laiko). Atsakovė teigia, kad ji investavo daug lėšų į savo buhalterinių paslaugų teikimo programas, jų įskiepius ir funkcionalumus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė buvo įpareigota perduoti duomenų bazę, kuri neturi savarankiškos turtinės vertės, neatitiko teisingumo ir protingumo kriterijų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių
21. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo, aiškinant ginčo šalių sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, ir įstatymo bei sutarties pagrindu kylančios pareigos perduoti ieškovei sutarties vykdymo laikotarpiu sudarytą duomenų bazę.
22. CK 6.193 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).
23. Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos sutarties nuostatas, o teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius sietina su teismo pareiga tinkamai išaiškinti šalių sudarytą sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 50 punktas). Sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis), todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020, 35 punktas). Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą).
24. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra išsami ir išplėtota. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja bet kurią sutarties sąlygą aiškinti atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Be to, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Tai reiškia, kad, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti į abiejų šalių ketinimus, analizuoti visą sutartį, o ne tam tikras jos dalis. Esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti; sutartis negali būti aiškinama tokiu būdu, jog kuri nors jos sąlyga apskritai netektų prasmės, taptų neįmanoma ją įvykdyti ar pasinaudoti iš jos kylančia teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).
26. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų. Sutartyje šalys sulygo dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo: pagal ieškovės pateiktus pirminius apskaitos dokumentus, remiantis pateikta apskaitos politika, bendraisiais apskaitos principais ir galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais norminiais aktais, atsakovė įsipareigojo ieškovei sudaryti finansines ir mokesčių ataskaitas (Sutarties 1 punktas), o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti už sutartas paslaugas mėnesinį mokestį (Sutarties 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal Sutarties 1.1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei teikti Sutarties priede Nr. 1 detalizuotas buhalterinės apskaitos paslaugas, šiame priede nėra išskirta (nustatyta), kad atsakovė sukuria ir perduoda ieškovei jos pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu sudarytą elektroninę duomenų bazę. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarusios, jog atsakovė sudarys ieškovei finansines ir mokesčių ataskaitas (Sutarties 1 punktas), dėl šio įsipareigojimo vykdymo ir įvykdymo tarp šalių nėra ginčo. Tačiau šalių sudarytoje Sutartyje ir jau pirmiau minėtame Sutarties priedo 1.1 punkte nėra nustatyta, kad atsakovė privalo sukurti ieškovei duomenų bazę ir (ar) kokiu kitu būdu sukaupti elektroninius duomenis, susijusius su ieškovės teiktais pirminiais apskaitos duomenimis, ir nutrūkus (pasibaigus) šalių sutartiniams santykiams perduoti juos ieškovei.
27. Siekiant nustatyti, ar duomenų rinkinio, kuris gali atitikti ir duomenų bazės požymius, sukūrimas gali būti laikomas vykdytos paslaugų sutarties rezultatu, būtina įvertinti sutarties sudarymo tikslą, šalių ketinimus, susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką ir galimą tokios sutarties vykdymo rezultatą.
28. Bendrosios atlygintinų paslaugų teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos įtvirtintos CK XXXV skyriaus I skirsnyje (CK 6.716–6.724 straipsniai). Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).
29. Pagal CK 6.722 straipsnį atlygintinų paslaugų teikėjui nustatyta pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinų paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 38 punktas).
30. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti nustatyta, dėl kokio atlygintinų paslaugų rezultato šalys susitarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareikšto ieškovės reikalavimo perduoti duomenų bazę nebuvo įvertinta teiktų paslaugų specifika.
31. Kaip minėta, šalių sutartimi buvo sulygta dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo, kuris Lietuvos Respublikos 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XIV-680 pagrindu pakeistas į Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymą (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 4 dalį, buhalterinė apskaita (toliau – apskaita) – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, apskaitos registras – remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys.
32. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnyje nustatyta apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis. Tame pačiame straipsnyje aptartas apskaitos registrų perėmimas pasikeitus ūkio subjekto vadovui (4 dalis) ar vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei (5 dalis). Jeigu pasikeičia ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui. Ši įstatymo nuostata negali būti aiškinama atsietai nuo šalių sudarytos sutarties sąlygų ir jos vykdymo praktikos. Todėl byloje nustačius, kad ieškovės buhalterinė apskaita buvo vedama elektronine forma, ta pačia forma turi būti perduoti ir visi sutarties vykdymo laikotarpiu sudaryti duomenų rinkiniai (paslaugų sutarties rezultatas) (CK 6.718 straipsnio 5 dalis). Priešingu atveju galėtų būti vertinama, jog sutarties tikslas – teikti buhalterinės apskaitos paslaugas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka sukurti ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemą (BAĮ 2 straipsnio 4 dalis), nėra pasiektas.
33. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovės buhalterinė apskaita buvo vedama elektroniniu būdu, naudojantis kompiuterine apskaitos programa, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad duomenų bazės sukūrimas ir perdavimas turėjo būti aptarti sutartyje, o toks ieškovės siekis pasibaigus sutarčiai gauti iš atsakovės sudarytą duomenų bazę nėra įtvirtintas šalių sudarytoje sutartyje, todėl neturi pagrindo būti įgyvendintas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus duomenų rinkinio atitikties duomenų bazės požymiams, paslaugų sutarties rezultatą (duomenų rinkinį) vertinant atsietai nuo buhalterinės apskaitos paslaugų tikslo. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad šalys nebuvo susitarusios dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo formos ir tai apeliacinės instancijos teismui leido konstatuoti nebuvus ieškovės siekio tokią duomenų bazę gauti pasibaigus sutarčiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teisme sutarčių aiškinimo taisyklės buvo taikytos pernelyg formaliai, iš esmės neišsiaiškinus šalių valios dėl buhalterinės apskaitos paslaugų rezultato (duomenų rinkinio) sukūrimo ir galimo jo perdavimo pasibaigus sutarčiai. Byloje iš esmės liko nenustatyta tikroji šalių valia, kokie ieškovės kaip buhalterinių paslaugų užsakovės ketinimai sudarant sutartį egzistavo, taip pat tinkamai nebuvo įvertinta šalių tarpusavio santykių praktika, šalių elgesys po sutarties sudarymo. Šiuo atveju reikšmingas ir paslaugų sutarčių vykdymo teisinis reglamentavimas.
34. CK 6.717 straipsnio 2 dalis suteikia teisę paslaugų teikėjui, laikantis sutarties, laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones. Tačiau įstatyme paslaugų sutarties vykdymui įtvirtintas ir kliento interesų prioritetas (CK 6.718 straipsnis). Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (1 dalis); veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (2 dalis).
35. Iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, kad vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tas, jog paslaugos teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugos teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugos teikėjo pareigą veikti kliento interesais. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad įstatyme įtvirtintas kliento interesų prioriteto principas. Paslaugų teikėjas, kurio interesai dėl jo turimų žinių ir patirties yra apsaugoti geriau nei kliento, visada turi teikti pirmumą kliento interesams, veikti jo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010; 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2012).
36. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esančioje sutartyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nebuvo aptarta paslaugų teikimo forma, tačiau šalių sudarytos sutarties vykdymo praktika patvirtina, kad šalys laikėsi atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos – buhalterinė apskaita buvo vedama elektroniniu būdu, naudojantis specialia kompiuterine programa. Šalys sutartyje buvo aptarusios ir apsikeitimo informacija tvarką (Sutarties 4 straipsnis), be kita ko, ir duomenų rūšiavimą bei jų perdavimą elektronine forma, taip pat galimybę užsakovei naudoti specifinį sąskaitų planą. Taigi šalys, vykdydamos sutartį, keitėsi dokumentais elektronine forma, o iš susitarimo dėl perduodamos informacijos turinio, duomenų rūšiavimo ir pan. galima susidaryti įspūdį ir dėl siekio turėti elektroninį duomenų rinkinį. Toks buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo būdas užtikrina ne tik duomenų suvedimą, bet ir jų panaudojimą ateityje, tiek šių duomenų pagrindu atliekant naujas operacijas, tiek tikrinant (koreguojant) istorinius duomenis. Esminis šio būdo privalumas – automatizuotas duomenų apdorojimas. Toks sutarties vykdymo būdas daro įtaką ir paslaugų rezultato perdavimui užsakovui paslaugų sutarčiai pasibaigus. Tačiau nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos sutarties sąlygos ir tikėtinas paslaugų rezultatas pagal nurodytus profesijos standartus ir nusistovėjusią praktiką apskritai nebuvo vertinti.
37. Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vartojo duomenų bazės sąvoką, jos turinys procesiniuose sprendimuose liko neatskleistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ūkio subjektas, pavesdamas buhalterinės apskaitos paslaugas teikti apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, tikisi, kad šios paslaugos bus suteiktos laikantis nusistovėjusios praktikos ir buhalterio profesijos standartų. Tokiais standartais laikytini ir Finansinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai ūkio subjektams apskaitą tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. To paties įstatymo 16 straipsnyje detalizuotas apskaitos registrų tvarkymas, be kita ko, jo 4 dalyje nurodant, jog apskaitos registrai gali būti sudaromi rankiniu būdu arba techninėmis priemonėmis. Todėl ūkio subjektas, sudaręs sutartį dėl apskaitos paslaugų, pagrįstai gali tikėtis, kad ši apskaita bus tvarkoma įstatymų nustatyta tvarka ir leidžiama forma, o jos duomenis bus galima panaudoti ir ateityje, t. y. pasibaigus tokiai paslaugų sutarčiai, pakartotinai nebeatliekant veiksmų, atliktų šią apskaitą sudarant.
38. Atkreiptinas dėmesys, kad nei ieškovės ieškinys, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiami Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu (toliau – ATGTĮ), o apeliacinės instancijos teismas atsisakė vertinti atsakovės apeliacinio skundo argumentus intelektinės nuosavybės teisės aspektu, motyvuodamas draudimu apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštaringa, kadangi tame pačiame sprendime teismas pritarė apeliantei, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškovei perduotino objekto, t. y. ar apeliantė buvo sudariusi ieškiniu reikalaujamą perduoti duomenų bazę, ar ji tokia, kokią reikalavo perduoti ieškovė („visi su ieškovės ūkine komercine veikla susiję buhalterinės apskaitos duomenys“), nenustatė perduotino objekto funkcionalumų, specialių žinių turinčius klausimus aiškino savo iniciatyva, ieškovei neįvykdžius savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimą (CPK 12, 178 straipsniai), nustatė atsakovei pareigą perduoti neturinčią savarankiškos turtinės vertės duomenų bazę, neįvertinęs atsakovės investicijų (pastangų, žmogiškųjų resursų, laiko) į įpareigojamą sudaryti (sukurti) ir perduoti duomenų bazę, kuri nėra aiškiai apibrėžta, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neįvykdomas (nebūtų įmanoma nustatyti, ką privalu atlikti, ir nebūtų įmanoma patikrinti, ar toks sprendimas yra įvykdytas), ir tai pažeistų sprendimo privalomumo požymį (CPK 18 straipsnis) ir vykdytinumo savybę.
39. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pats apeliacinės instancijos teismas tokio vertinimo (nutarties 38 punktas) taip pat neatliko, t. y. nevertino, ar, šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovei suteikus ieškovei buhalterinės apskaitos paslaugas, šių paslaugų rezultatas – kompiuteriniu būdu sukurtas duomenų rinkinys – neatitinka duomenų bazės sampratos. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas egzistuojant duomenų bazę, nenustatė jos turinio ir formos (funkcionalumų bei apibrėžtumo) bei perėmimo galimybių, vertindamas tai šalių sudarytos sutarties kontekste, tačiau šis trūkumas galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad pagal proceso teisės normas ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinio pagrindo, nes teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015). Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu buvo reikalaujama įpareigoti atsakovę perduoti duomenų bazę, tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme šis reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės, susijusios su buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties vykdymu, nebuvo įvertinti, teisiškai kvalifikuoti pagal ATGTĮ. Dėl šios priežasties byloje iš esmės liko neatskleista, koks rezultatas buvo sukurtas šalių sudarytos sutarties pagrindu ir ar jis buvo perduotas ieškovei ta pačia forma, kokia buvo teikiamos paslaugos pagal susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką.
40. Pagal šiuo metu galiojančio ATGTĮ 2 straipsnio 7 dalį, duomenų bazė – susistemintas ar metodiškai sutvarkytas kūrinių, duomenų arba kitokios medžiagos rinkinys, kuriuo galima individualiai naudotis elektroniniu ar kitu būdu, išskyrus kompiuterių programas, naudojamas tokių duomenų bazėms kurti ar valdyti.
41. ATGTĮ 2 straipsnio 47 dalyje nustatyta, kad sui generis teisių subjektas – duomenų bazės gamintojas, kuris parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, taip pat fizinis asmuo arba juridinis asmuo, kuriam perėjo duomenų bazių gamintojo sui generis teisės.
42. ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, be to, autorių teisių objektais laikomi kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas.
43. ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad duomenų bazės gamintojas, kuris įrodo, kad parinkdamas, sudarydamas, tikrindamas bei pateikdamas duomenų bazės turinį padarė esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, turi teisę uždrausti šiuos veiksmus: 1) bet kokiu būdu ar forma visam laikui ar laikinai perkelti visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį į kitą laikmeną; 2) bet kokiu būdu padaryti viešai prieinamą visą duomenų bazės turinį ar esminę jo dalį kompiuterių tinklais (internete) ar kitais perdavimo būdais, taip pat platinti duomenų bazės kopijas, jas nuomojant, parduodant, įskaitant viešą siūlymą jas pirkti ar tikslinę duomenų bazės kopijų reklamą, skatinančią vartotojus jas įsigyti. ATGTĮ 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos duomenų bazių gamintojų teisės gali būti perduodamos kitiems asmenims pagal sutartį, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymų nustatyta tvarka. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, duomenų bazių gamintojų teisės saugomos nepažeidžiant autorių teisių į duomenų bazės sudarymą ir autorių teisių bei gretutinių teisių į kūrinius ir gretutinių teisių objektus, kurie sudaro duomenų bazės turinį.
44. Lietuvos teisės mokslo doktrinoje (Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 138–145) nurodoma, kad duomenų bazių gamintojų teisių apsauga užtikrinama, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, duomenų bazę sudarančių elementų (kūrinių, duomenų ar kitokių nepriklausomų elementų) parinkimas ar išdėstymas; antra, esminės investicijos. Nustatant ir vertinant, ar egzistuoja antroji duomenų bazės, kaip jos gamintojo teisių objekto, teisinės apsaugos atsiradimo sąlyga, turi būti atsižvelgiama į visas investicijų rūšis, kurios buvo padarytos duomenų bazei kurti, duomenims parinkti, sudaryti, pateikti ar patikrinti, ir dėl to duomenų bazė įgijo savarankišką turtinę vertę. Šiuo atveju aktualios yra tiek kiekybinės investicijos, susijusios su finansinėmis išlaidomis, tiek ir kokybinės investicijos, kuriomis laikomos profesinės žinios, reikalingos duomenų bazei kurti, taip pat organizacinės išlaidos (žr. ten pat, p. 138–145; Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 255–256) (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-684/2015).
45. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl duomenų bazių gamintojų teisių apsaugos, pripažįstama, kad, priklausomai nuo aplinkybių, galimi keli variantai: 1) duomenų bazė, atitinkanti kūriniui keliamus reikalavimus, gali būti saugoma autorių teisių (ATGTĮ 4 straipsnio 3 dalies 2 punktas); 2) duomenų bazėms, kurių turiniui parinkti, sudaryti, tikrinti ir pateikti yra padaryta esminių kokybinių ir (ar) kiekybinių (intelektinių, finansinių, organizacinių) investicijų, yra suteikiama sui generis teisinė apsauga (ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalis); 3) atitinkanti tiek autorių, tiek sui generis teisinės apsaugos sąlygas duomenų bazė gali turėti ir autorių teisių, ir sui generis teisinę apsaugą (Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 253). Kaip pažymima teisės doktrinoje, galima ir ketvirta galimybė – duomenų bazė neatitinka nei autorių, nei sui generis teisinės apsaugos sąlygų, todėl yra šių teisių nesaugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-421/2019, 40 punktas).
46. Pažymėtina, jog priklausomai nuo to, ar atitinkamai duomenų bazei bus taikoma autorių teisių, ar sui generis apsauga, skiriasi tiek teisių apsaugos terminai, tiek ir pačių teisių apimtis. Autorių turtinės teisės reglamentuojamos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje, o duomenų bazių gamintojų teisės reglamentuojamos ATGTĮ 61 straipsnio 1 dalyje. Esminis sui generis teisės skirtumas nuo autorių teisių – ne tai, nuo kokių veiksmų jos saugo, bet kokia yra tos apsaugos apimtis (žr. Birštonas, R. ir kiti. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 269) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-421/2019 41 punktą).
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus sudaryta duomenų bazė savaime negali būti eliminuojama iš ATGTĮ taikomos apsaugos. Tačiau vien tai, kad tai yra duomenų bazė, taip pat savaime nesuteikia ATGTĮ apsaugos (nei kaip kūriniui, nei kaip sui generis duomenų bazei), jeigu nenustatomos apsaugai reikalingos sąlygos. Kaip minėta anksčiau, galima ir ketvirta galimybė – duomenų bazė neatitinka nei autorių, nei sui generis teisinės apsaugos sąlygų, todėl yra šių teisių nesaugoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-421/2019 40 punktą).
48. Nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, kad, pagal ATGTĮ 38 straipsnio 1 dalį, autorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ir kita įstatymų nustatyta tvarka. Autorių turtinių teisių perdavimas gali būti visiškas arba dalinis, atlygintinis arba neatlygintinis (ATGTĮ 38 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys ir į ATGTĮ 32 straipsnio nuostatas dėl duomenų bazių naudojimo. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, teisėtas duomenų bazės ar jos kopijos naudotojas be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo turi teisę atlikti šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, jeigu šie veiksmai reikalingi tam, kad teisėtas duomenų bazės naudotojas galėtų sužinoti duomenų bazės turinį ir juo tinkamai naudotis. Taigi, tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo rezultatas – duomenų rinkinys atitinka ATGTĮ duomenų bazei ar kūriniui keliamus reikalavimus, byloje pareikštą ieškinio reikalavimą ją perduoti reikia vertinti šalių sudarytos sutarties kontekste – vertinant sutarties sąlygas ir šalių ketinimus, ypatingą dėmesį skiriant ieškovės kaip asmens, inicijavusio buhalterinių duomenų parengimą, valios nustatymui. Tačiau bylą nagrinėję teismai šią aplinkybę vertino skirtingai. Pirmosios instancijos teismas, nors ir tenkino ieškovės ieškinį, pripažino, jog tokios duomenų bazės sukūrimas nebuvo Sutarties tikslas ir atsakovės prievolė, laikė, jog toks duomenų bazės sukūrimas buvo nulemtas atsakovės pasirinktos paslaugų teikimo formos, ir šis rezultatas atsirado kaip pagrindinės prievolės vykdymo pasekmė (šalutinis rezultatas). Apeliacinės instancijos teismas atskyrė buhalterinės apskaitos paslaugas ir jų teikimo rezultatą – duomenų rinkinį, susiaurindamas buhalterinės apskaitos paslaugų objektą iki buhalterinių duomenų suvedimo, nevertindamas, ar tai neužkerta kelio ieškovei šiuos duomenis, kurie buvo tvarkomi elektronine forma, tačiau pasibaigus sutarčiai nebuvo šia forma perduoti, ateityje panaudoti savo veikloje (rūšiuoti, filtruoti ir pan.).
49. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia turėjo būti nustatyta, kokia apimtimi šalys, sudarydamos sutartį, susitarė dėl buhalterinės apskaitos paslaugų rezultato – duomenų rinkinio sukūrimo, vertinant tiek šalių ketinimus, tiek susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, taip pat ir paslaugų sutarties vykdymo bei kliento interesų prioriteto kontekste (CK 6.717, 6.718 straipsniai). Nustačius šalių susitarimo dėl duomenų rinkinio kaip paslaugų sutarties rezultato apimtį, vertintina galima atsakovės pareiga perduoti duomenų rinkinį ieškovei, kartu įvertinant šio duomenų rinkinio atitiktį ATGTĮ nuostatoms dėl duomenų bazės ir tokios duomenų bazės gamintojo teisių apsaugos. Todėl konstatuotina, kad byloje dėl netinkamai taikytų materialiosios teisės normų liko neatskleista bylos esmė.
Dėl bylos procesinės baigties
50. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nustatyta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija įtvirtina teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.). Šis principas galioja proceso šalių, nepriklausomo valstybės pareigūno (žr. EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Kress prieš Prancūziją, peticijos Nr. 39594/98, 65 punktą), nacionalinės administracijos atstovo (žr. EŽTT 2000 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Krčmar ir kiti prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 35376/97, 38-46 punktus) ar teismo, kurio sprendimas skundžiamas (pvz., kai kartu su byla bei skundu buvo pateiktos papildomos pastabos dėl skundo pagrįstumo) (žr. cituotą Nideröst-Huber prieš Šveicariją), pareiškimams. Be to, EŽTT yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. EŽTT 2006 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan and Angelova, peticijos Nr. 44624/98, 42 punktą; 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje Clinique des Acacias and Others prieš Prancūziją, peticijos Nr. 65399/01, 65406/01, 65405/01 ir 65407/01, 38 punktą; 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Skondrianos prieš Graikiją, pareiškimų Nr. 63000/00, 74291/01, 29-30 punktus, ir kt.). Šiuo atžvilgiu svarbu, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus teisme, pasitikėtų tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu: šis pasitikėjimas, be kitų dalykų, yra grindžiamas įsitikinimu, kad ginčo šalis bus išklausyta dėl visų bylos elementų. Kitaip tariant, ginčo šalys gali pagrįstai tikėtis, kad su jomis bus pasitarta ar jų bus pasiteirauta dėl to, ar specifinis (konkretus) dokumentas ar argumentas reikalauja jų pastabų (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 2000 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Krčmar ir kiti prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 35376/97, 43 punktą).
51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė, kokia apimtimi šalys, sudarydamos sutartį bei ją vykdydamos, susitarė dėl buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties rezultato – duomenų rinkinio, neatliko vertinimo, ar toks duomenų rinkinys atitinka duomenų bazės požymius, netyrė ir nevertino, ar tuo atveju, jei atsakovės sukurtas duomenų rinkinys būtų pripažintas duomenų baze, taikytina autorių teisių ar sui generis apsauga ir ar apskritai tokia apsauga gali būti taikoma. Galimybės pasisakyti nurodytais teisės klausimais apeliacinės instancijos teisme neturėjo ir šalys. Atkreiptinas dėmesys, kad, vertinant galimybę tenkinti ieškinio reikalavimą – įpareigoti perduoti duomenų bazę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, turi būti ne tik įsitikinta tokio reikalavimo tenkinimo galimybe, bet, ir jį tenkinus, turi būti suformuluotas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje konkretus įpareigojimas, kuris prireikus galėtų būti įvykdytas priverstinai.
52. Konkrečios sutarties (susitarimo) turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir, nagrinėdamas bylą, nenustato faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nurodyti apeliacinės instancijos teismo sprendimo trūkumai negali būti ištaisyti kasaciniame teisme. Šioje nutartyje iškeltus teisės klausimus iš esmės turėtų įvertinti apeliacinės instancijos teismas, kurio kompetencija apima ir faktų nustatymą. Tokiu būdu bus sudaryta galimybė šalims pasisakyti visais byloje aktualiais fakto ir teisės klausimais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
53. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos procesiniam bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatui, todėl dėl jų plačiau teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
54. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
55. Pažymėtina, kad kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Danguolė Bublienė
Alė Bukavinienė
Egidija Tamošiūnienė