Civilinė byla Nr. 3K-3-153-313/2023

Teisminio proceso Nr.  2-33-3-01273-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5; 3.2.4.11; 3.3.1.15

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gegužės 17 d.

Vilnius

 

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. (S. J.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtus veiksmus, pradedant ikiteisminį tyrimą, taikant procesinės prievartos priemonę – įtariamojo atidavimą į  ekspertizės įstaigą stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, neturtinės žalos atlyginimą ir bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, taikymo aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir nustatyti, kad sprendimas būtų vykdomas skubiai.

3.       Ieškovas nurodė, kad dėl teiktų skundų, susijusių su jo teisių pažeidimu, siekdami išvengti atsakomybės, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) su Klaipėdos apygardos prokuratūra neteisėtai pradėjo ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, falsifikuodami įrodymus. Po neteisėtai atliktos kratos ieškovo namuose Klaipėdos apskrities VPK tyrėjai E. Vinogradovienei (buvusiai E. Lukauskaitei) buvo nurodyta surašyti tikrovės neatitinkančio turinio tarnybinį pranešimą, jo pagrindu po gautų papildomų ieškovo skundų 2018 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tyrėja E. Vinogradovienė surinko tikrovės neatitinkančius ir tyrimo naudai būtinus dokumentus, kad ieškovas padarė nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235, 236 straipsniuose, ir teismui su kaltinamuoju aktu perdavė baudžiamąją bylą Nr. 1-11-729/2021.

4.       Klaipėdos apskrities VPK ir Klaipėdos apygardos prokuratūra iškėlė bylas, jas sujungė į vieną ikiteisminį tyrimą, kurį atliko ta pati tyrėja E. Lukauskaitė, rašiusi tarnybinius pranešimus dėl ieškovo veiksmų. Tokia veika traktuotina kaip žmogaus teisių pažeidimas, kadangi buvo pradėtas neteisėtas ieškovo baudžiamasis persekiojimas, jam atimtos teisės skųsti pareigūnų veiksmus ir teisė į tinkamą gydymą.

5.       Ieškovo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu iš jo buvo atimta teisė duoti parodymus, nurodant, kad byla perduodama teismui. Klaipėdos apygardos prokuratūra, veikdama kartu su apylinkės prokuratūra, įtikino teisėją priverstinai nusiųsti dviem mėnesiams ieškovą į Utenos psichiatrijos ligoninę ekspertizei atlikti ir gavo jiems palankų procesinį sprendimą. Ieškovas buvo nuvežtas į ligoninę priverstinai, jam buvo atimta teisė pasimatyti su pas jį iš užsienio atvykusia seserimi, nuo kurios jis kelias dienas buvo slepiamas – uždarytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Į Utenos psichiatrijos ligoninę ieškovas buvo pristatytas tik praėjus beveik savaitei po teismo sprendimo priėmimo. Ekspertizės skyrimo klausimą sprendusi teisėja nenorėjo išklausyti ieškovo pozicijos, nekreipė dėmesio į jo gynėjos išsakytas aplinkybes. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties dėl ieškovo izoliavimo dviem mėnesiams neteisėtumą patvirtina baudžiamojoje byloje Nr. 1-742-906/2018 esanti eksperto išvada, pagal kurią ekspertizės skirti ieškovui nebuvo būtina. Be to, pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, ieškovas, kaip buvęs pareigūnas, negalėjo būti laikomas kartu su kitais suimtaisiais. Utenos psichiatrijos ligoninėje ieškovas buvo paguldytas į vieną palatą kartu su nuteistuoju, Klaipėdos apskrities VPK tyrėjos M. Petkuvienės giminaičiu A., šis bandė išgauti informaciją iš ieškovo ir daryti jam psichologinį poveikį.

6.       Utenos ligoninės Psichiatrijos skyriuje ieškovas praleido du mėnesius, niekas su juo nebendravo, jis buvo uždarytas palatoje, jam nebuvo leista naudotis asmeniniais daiktais. Tik praėjus pareigūnų veiksmų apskundimo terminui ieškovui buvo leista naudotis popieriumi ir tušinuku. Prieš tai, ieškovą konvojavus į Klaipėdos apskrities VPK areštinę, atliekant ambulatorinę psichiatrijos ekspertizę, apklausos kambaryje esančios moterys ieškovui neprisistatė, jokio nutarimo skirti ekspertizę jam nepateikė, nuo ieškovo gynėjos informacija buvo nuslėpta. Dėl būtinybės dalyvauti teismo posėdžiuose baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 ieškovas nuolat buvo etapuojamas iš vieno izoliatoriaus į kitą, taip neužtikrinant jo laikymo sąlygų, tinkamos medikų pagalbos, todėl teismo posėdžiuose ieškovas negalėjo dalyvauti dėl atliekamų hemodializių. Vieno iš konvojavimų metu byloje atsakovės atstovai sąmoningai paslėpė ieškovą nuo teismo, tyčia etapavę į Kauno tardymo izoliatorių, kur susitarę laikė keletą dienų, iki ieškovo pradėjo ieškoti bylą nagrinėjusi teisėja.

7.       Dėl atlikto tyrimo ir jo vilkinimo, pareigūnų neteisėtų veiksmų, patyčių bei pažeminimų ieškovui padaryta didelė neturtinė žala, nes dėl pažeistų teisių ieškovas labai išgyveno, patyrė emocinį stresą, dvasinių išgyvenimų, pablogėjo jo sveikata, paūmėjo hipertenzija, atsirado mažakraujystė, sutriko inkstų veikla, buvo pavojinga gyvybei sveikatos būklė, galiausiai ieškovas tapo dializuojamu pacientu, pirmos grupės invalidu, jam atimta teisė į visavertį gyvenimą. Neteisėti pareigūnų veiksmai liko neištirti, nuslėpus visus įrodymus. Pareigūnai persekiojo ieškovą, sukėlė nepatogumų jo šeimai, ieškovas prarado savo nepilnamečio vaiko pasitikėjimą, vaikas iki šiol dėl to su juo nebendrauja, darė poveikį jo buvusiai sutuoktinei, versdami duoti parodymus prieš ieškovą, grasino neteisėtu baudžiamuoju persekiojimu. Nurodytos aplinkybės patvirtintos Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu ieškovą išteisinus ir nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios ieškovui inkriminuotų nusikaltimų požymius. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Plungės apylinkės teismas 2022 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9.       Teismas nurodė, kad 2017 m. vasario 14 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro pavedimu Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00048-17 dėl ieškovui inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2017 m. gegužės 24 d. pavedimu Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00161-17 dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje. 2017 m. rugpjūčio 18 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminiai tyrimai Nr. 04-2-00048-17 ir Nr. 04-2-00161-17 buvo sujungti, tyrimui suteikiant Nr. 04-2-00048-17. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. sausio 4 d. nutarimu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, naujai paaiškėjusias veikas pavesta tirti pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00048-17. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. kovo 8 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi ieškovui kaip įtariamajam buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, ją atlikti pavesta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovas paskirtai stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti atiduotas į ekspertinę įstaigą – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių iki ekspertizės atlikimo, bet ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikotarpiui nuo jo atvykimo į ekspertizės įstaigą dienos. 2019 m. sausio 23 d. ieškovui buvo pranešta apie įtarimus dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 235 straipsnio 1, 3 dalyse, 236 straipsnio 1 dalyje. 2019 m. sausio 23 d. ieškovui skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2019 m. kovo 20 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Klaipėdos apylinkės teismui. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu ieškovas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 235 straipsnio 1, 3 dalyse, 236 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti visus šių nusikaltimų požymius, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

10.       Dėl neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo teismas nurodė, kad 2017 m. vasario 14 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00048-17 buvo pradėtas įstatymo nustatyta tvarka, vienu iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 166 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorams L. Kiaurakiui, D. Mackevičienei, Klaipėdos apskrities VPK tyrėjai M. Petkuvienei kreipusis su tarnybiniais pranešimais dėl to, kad S. J., melagingai įskųsdamas pareigūnus kaip nusikalstamas veikas padariusius asmenis, galimai padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2017 m. vasario 7 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo skundus dėl prokurorės D. Mackevičienės, tyrėjos M. Petkuvienės veiksmų. Nepasitvirtinus ieškovo 2017 m. sausio 17 d., 2017 m. sausio 20 d. ir 2017 m. sausio 27 d. skunduose nurodytiems faktams apie pareigūnų padarytus nusikaltimus, skunduose nurodyti pareigūnai (prokurorė D. Mackevičienė, M. Petkuvienė) turėjo pakankamą pagrindą kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu pradėjimo. Nors ikiteisminis tyrimas pradėtas, kai dar nebuvo pasibaigęs prokuroro 2017 m. vasario 7 d. priimto nutarimo apskundimo terminas, tačiau prokurorai L. Kiaurakis, D. Mackevičienė bei tyrėja M. Petkuvienė tarnybiniuose pranešimuose dėl galimai neteisėtos S. J. veikos (melagingo įskundimo) jų atžvilgiu akivaizdžiai neteisingų faktų nenurodė. Esant priimtam procesiniam sprendimui dėl ieškovo skundų nepagrįstumo, Klaipėdos apygardos prokuratūros pavedimu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl veikos, nustatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, pradėtas pagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gavę informaciją (tarnybinius pranešimus), privalėjo imtis procesinių veiksmų tam, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo nustatytos aplinkybės, dėl jų Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. sausio 4 d. nutarimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje. Iš 2018 m. sausio 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas, nustačius, jog nepasitvirtino ieškovo 2017 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai pareiškime nurodyti faktai dėl kyšio perdavimo pareigūnams, 2017 m. gruodžio 21 d. Klaipėdos apygardos prokuratūrai nurodomi faktai dėl neteisėto poveikio teisėjui (2017 m. spalio 9 d. ir 2018 m. sausio 2 d. nutarimais dėl abiejų pareiškimų atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą), todėl prokuroras, manydamas, kad ieškovas, pranešdamas apie nusikalstamas veikas, kurias padarė advokatas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorė ir kurios procesiniais sprendimais pripažintos nepadarytomis, nusprendė, jog ieškovas galėjo padaryti nusikalstamas veikas, nustatytas BK 235, 236 straipsniuose. Tiek generalinis prokuroras, tiek ir prokuroras, į kurį buvo kreiptasi, tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba turi procesinius įgalinimus pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Ginčo atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir vėliau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, papildytas tyrimu BK 235 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu, nustačius, kad įskųstų pareigūnų nusikalstamos veikos padarymo faktas BPK nustatytomis priemonėmis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ar neįrodytas, todėl ieškovo skunduose Klaipėdos apygardos prokuratūrai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nurodytų faktų pobūdis buvo pakankamas pagrindas pradėti ir tęsti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu baudžiamąja tvarka. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015, nurodė, kad faktas, jog ieškovas nuosprendžiu buvo išteisintas, neįrodo pareigūnų veiksmų neteisėtumo 2019 m. sausio 23 d. pareiškiant įtarimus ieškovui. Tai, kad teismas kitaip nei prokuroras vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nepagrindžia, jog prokuroro veiksmai perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą buvo neteisėti. 

11.       Dėl įtariamojo teisės ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus teismas nurodė, kad ieškovas kaip įtariamasis buvo apklaustas 2017 m. lapkričio 17 d., tą pačią dieną pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą. 2017 m. lapkričio 29 d. tenkinant ieškovo ir jo gynėjos prašymą apklausti jį papildomai, prokurorės nutarimu nutarta ikiteisminį tyrimą papildyti, apklausiant ieškovą papildomai, dalyvaujant gynėjai. Po 2017 m. lapkričio 17 d. ikiteisminis tyrimas toliau buvo tęsiamas ir ieškovui buvo pareikštas papildomas įtarimas, dėl kurio jis turėjo būti apklausiamas, tačiau papildomai 2019 m. sausio 23 d. ieškovas apklaustas nebuvo, nes atsisakė duoti parodymus dėl pareikštų nušalinimų prokurorui. Dar kartą kaip įtariamasis ieškovas buvo apklaustas 2019 m. vasario 6 d. Teismas nenustatė, kad buvo pažeista ieškovo teisė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

12.       Dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo toje pačioje institucijoje (Klaipėdos apygardos prokuratūroje, Klaipėdos apskrities VPK), kurios pareigūnai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovui, teismas rėmėsi BPK 57 straipsnio 1 dalimi, 58 straipsnio 1 dalimi, galimybe įtariamajam reikšti nušalinimus pareigūnams ir nurodė, kad BPK nėra nuostatų, draudžiančių atlikti ikiteisminį tyrimą įstaigai dėl asmenų, darbiniais santykiais susijusių su ikiteisminį tyrimą atliekančia institucija. Teismas konstatavo, kad, nesant kitų pareigūnų šališkumo požymių, ieškovo nurodytos aplinkybės savaime nesuteikia pagrindo kvestionuoti pareigūnų nešališkumą. Teismas pažymėjo, kad tyrimą kuravęs prokuroras L. Kiaurakis ir prokurorė D. Mackevičienė ikiteisminio tyrimo metu dirbo skirtinguose Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriuose, kaip ir Klaipėdos apskrities VPK tyrėja M. Petkuvienė bei ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusi tyrėja E. Lukauskaitė. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas Klaipėdos apygardos prokuratūroje, kurioje dirba prokurorė D. Mackevičienė, ar Klaipėdos apskrities VPK, kur dirba tyrėja M. Petkuvienė, neteikia pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas neteisėtai ar kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai ir jų rezultatai yra niekiniai. Ieškovas reiškė nušalinimą tyrėjai ir prokurorui, tačiau pareiškimai netenkinti (Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartis, Klaipėdos apygardos prokuratūros 2019 m. sausio 25 d. nutarimas). Ieškovo nurodomos aplinkybės buvo žinomos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau jis nušalinimo teise, įtvirtinta BPK 57 straipsnyje, pasinaudojo tik baigiant ikiteisminį tyrimą, tai reiškia, kad iki tol ieškovui pareigūnų atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl pareigūnų nešališkumo abejonių nekėlė. Be to, ieškovas galėjo apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų (tyrėjos) proceso veiksmus ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ar jam vadovaujančiam prokurorui (BPK 62 straipsnis). Realūs faktai, keliantys abejonių dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų nešališkumo, ieškovo nenurodyti (išskyrus aplinkybę dėl darbinių santykių).

13.       Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį ieškovo atžvilgiu ne dėl to, kad jis neatliko kaltinime nurodytos veikos, bet nesant ieškovo tiesioginės tyčios melagingai pareigūnus įskųsti, t. y. nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų. Teismas nuosprendžiu ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų esminių pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą nenustatė. BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne tik atsakomybė už melagingą įskundimą įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekalto asmens kaip padariusio nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, bet ir atsakomybė už pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu priimant procesinius sprendimus nebuvo taikomi tokie aukšti įrodymų pakankamumo kriterijai kaip priimant nuosprendį, dėl ko ikiteisminio tyrimo pareigūnai ieškovo veiką kvalifikavo kitaip nei teismas, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, kadangi BPK tokios pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui nenustato.

14.       Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nebuvimo iš ketvirto, penkto ir šešto kaltinimų pašalino dalis dėl melagingų skundų pateikimo, kaltinant asmenį neva padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nes kaltinimuose nurodyti nusikaltimai nepriskiriami sunkiems ir labai sunkiems. Tačiau pagal kaltinamąjį aktą teismo nurodomuose kaltinimuose ieškovui buvo pateiktas kaltinimas dėl veikos, įtvirtintos BK 235 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl veikos, nustatančios atsakomybę už melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo nusikaltimo sunkumo. Teismo nuosprendžiu aptarti objektyviosios veikos požymiai būtų aktualūs, jeigu ieškovui būtų pateikti ketvirtasis, penktasis ir šeštasis kaltinimai pagal BK 235 straipsnio 3 dalį. Ieškovo išteisinimo pagrindai nepaneigė faktinių veiksmų, sudariusių prielaidas baudžiamajam persekiojimui inicijuoti. Tai, kad išteisinamuoju nuosprendžiu nebuvo konstatuota ieškovo kaltė, nesudaro pagrindo pripažinti atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtais.

15.       Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo paskirta Klaipėdos apskrities VPK tyrėjo 2019 m. sausio 23 d. nutarimu ir panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu. Skiriant kardomąją priemonę ikiteisminio tyrimo metu buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ieškovas padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių pareikštas įtarimas. Kardomoji priemonė buvo paskirta nepažeidžiant BPK nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į pateiktų įtarimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, todėl kardomosios priemonės paskyrimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Ieškovui buvo skirta švelniausia BPK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta kardomoji priemonė iš galimų. Ieškovas nuo 2016 m. gruodžio 5 d. buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, todėl paskirtoji kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – realiai jo laisvės nesuvaržė. Ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, tyrimui vadovavusio prokuroro neteisėti veiksmai nenustatyti, nenurodo jų ir ieškovas. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad paskirta kardomoji priemonė ikiteisminio tyrimo metu ieškovo būtų apskųsta įstatymų nustatyta tvarka, todėl, ieškovui į bylą nepateikus jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių kardomosios priemonės jo atžvilgiu neteisėtumą, nėra pagrindo spręsti, kad ji buvo taikyta nesant tam teisinio pagrindo.

16.       Dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo teismas nurodė, kad iš Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio (baudžiamosios bylos Nr. 1-94-906/2018, buvęs Nr. 1-742-906/2017) matyti, jog nagrinėjant bylą ieškovo prašymu buvo kreiptasi į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyrių dėl tikslingumo skirti jam psichiatrijos ekspertizę pakaltinamumui įvertinti. 2017 m. lapkričio 28 d. gauta specialisto išvada, jog S. J. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovas, teismo psichiatrijos ekspertizė jo nurodomoje byloje nebuvo atlikta, tą patvirtino ir pats ieškovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdžio metu, sprendžiant dėl prokuroro prašymo atiduoti ieškovą, kaip įtariamąjį, teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti į ekspertinę įstaigą. Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi ieškovui, kaip įtariamajam, buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, ją atlikti pavesta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos ekspertiniam skyriui. Pagrindas atlikti šią ekspertizę – prokurorės pareiškimas dėl ambulatorinės ekspertizės skyrimo, gavus 2018 m. vasario 7 d. specialisto išvadą Nr. 95TPK-59, pagal kurią S. J. dėl jam diagnozuoto mišraus tipo asmenybės sutrikimo teismo psichiatrijos ekspertizės skirti nebūtina, tačiau jeigu bendraujant su asmeniu kyla įtarimų, kad jo pasisakymai, skundai, veikla gali būti nulemti liguistų išgyvenimų, tai yra pagrindas skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismas, įvertinęs šią išvadą bei atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro pareiškime dėl ekspertizės skyrimo nurodytas aplinkybes, kad ieškovo daugkartiniuose skunduose dėl įvairių pareigūnų, asmenų tariamai (galimai) padarytų nusikaltimų prieš ieškovą nurodyti duomenys nepasitvirtino, todėl kyla abejonių dėl S. J. sveikatos būklės, taip pat duomenis apie jo psichinę sveikatą, nusprendė, kad reikalinga S. J. skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismo nutartimi paskirtos ambulatorinės psichiatrijos ekspertizės paskirtis buvo įvertinti ieškovo psichikos būklę ir nustatyti, ar jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ar ekspertizės atlikimo metu sirgo psichikos liga, ar galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

17.       Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2018 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 1 d.  teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-219/2018 matyti, kad diagnozei patikslinti bei siekiant atsakyti į ekspertams pateiktus klausimus reikalingas tiriamojo elgesio stebėjimas stacionaro sąlygomis. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovas paskirtai stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti atiduotas į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių iki ekspertizės atlikimo, bet ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikotarpiui nuo jo atvykimo į ekspertizės įstaigą dienos. Teismas konstatavo, kad prokuroras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, nustatęs, jog ieškovas gydėsi VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centre, o ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu nebuvo galima įvertinti tiriamojo psichikos būsenos. Stacionarinės ekspertizės paskyrimą lėmė paties ieškovo elgesys. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-219/2018 aprašomosios dalies matyti, kad ekspertizė buvo atliekama Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, tiriamasis priešiškai sutiko ekspertus, duomenų apie save nesuteikė, motyvuodamas tuo, jog nebuvo tinkamai supažindintas su teismo nutartimi dėl ekspertizės skyrimo, be to, nurodė nesutinkantis, kad ekspertizė būtų atlikta Klaipėdos teismo psichiatrijos ekspertų, bendrauti nesutiko. Taigi, jis suprato, kad atliekama ambulatorinė ekspertizė jo psichikos būklei įvertinti. Be to, apie ekspertizės būtinumą buvo pranešta tiek pačiam ieškovui kaip įtariamajam, tiek jo gynėjui, išsiunčiant pranešimus su pasiūlymu pateikti klausimus ekspertui (BPK 209 straipsnis).

18.       Ieškovas nurodė, kad teisėjui, sprendusiam prokuratūros prašymus dėl psichiatrijos ekspertizės skyrimo, galėjo būti daromas poveikis, tačiau ieškovas šių argumentų nepagrindė ir tokie ieškovo teiginiai neįrodyti. Ieškovas buvo pateikęs skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarties skirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi skundas buvo atmestas, nes S. J. ikiteisminiame tyrime nebuvo suimtas, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys patvirtino esant pagrindą atiduoti S. J. į ekspertizės įstaigą (BPK 141 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad ekspertizė buvo inicijuotos ir atliktos pagrįstai. Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis vadovavosi ir Klaipėdos apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

19.       Ieškovas nurodė, kad Utenos psichiatrijos ligoninėje jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos, kaip atsakovei atstovaujančios institucijos, dalyvauti byloje neįtraukė. Dėl to teismas konstatavo, kad šios įstaigos darbuotojų atliktų veiksmų ieškovas neidentifikavo kaip sukėlusių jam neturtinę žalą ir dėl šių ieškovo argumentų teismas nusprendė nepasisakyti, o argumentus, susijusius su netinkamomis laikymo sąlygomis atliekant ekspertizę, vertinti kaip papildomus, pagrindžiančius neturtinės žalos dydį.

20.       Pagal BPK 346 straipsnio 1 dalį Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinis skyrius teismo nutartį dėl stacionarinės ekspertizės besąlygiškai privalėjo vykdyti. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta pažeidžiant ekspertizės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nes ieškovas tokių pažeidimų nenurodė, o teismo psichiatrijos ekspertizės išvados teismo įvertintos, jos nepaneigtos, netikslintos (Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616; Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, patvirtinti sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499).

21.       Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo medicinos pagalbos teikimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ar Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo nagrinėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje pagal jo ieškinį Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-4190-600/2021), todėl teismas nurodė, kad pakartotinai dėl šių argumentų nepasisako (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

22.       Teismas konstatavo, kad nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo spręsti dėl žalos ieškovui atlyginimo principų bei dydžio.

23.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą. 

24.       Kolegija nurodė, kad byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose. Be to, šalys dalyvavo ir pasisakė duodamos paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovas teigia, kad, neatlikus prokurorų ir tyrėjų apklausos, nebus nustatyta objektyvi tiesa, nurodo subjektyvius vertinimus, kad teismai ir atsakovės atstovai vykdo neteisėtus veiksmus, tačiau nenurodo jokių aiškių motyvų ir argumentų, kokias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtins ar paneigs šių asmenų apklausa, kokie konkretūs asmenys turi būti apklausti. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, į tai, kad ieškovo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tenkinimas neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą, taip pat kad apeliacinio skundo argumentų pagrįstumui įvertinti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, konstatavo, jog nėra pagrindo nukrypti nuo rašytinio proceso formos, ir prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkino (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

25.       Ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, pradėti pagal vieną iš BPK 166 straipsnyje įtvirtintų pagrindų – Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorams L. Kiaurakiui, D. Mackevičienei, Klaipėdos apskrities VPK tyrėjai M. Petkuvienei kreipiantis su tarnybiniais pranešimais dėl to, kad ieškovas, melagingai įskųsdamas pareigūnus, kaip nusikalstamas veikas padariusius asmenis, galimai padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 236 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gavę informaciją (tarnybinius pranešimus), privalėjo imtis procesinių veiksmų tam, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika. Tai, kad dėl galimai padarytų veikų ieškovas Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 buvo išteisintas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Nuosprendžio 33 lapo 1 pastraipoje nurodyta, kad ieškovo teikiami skundai ir pareiškimai nebuvo tokie pavojingi, kad dėl jų būtų taikoma BK 235, 236 straipsniuose nustatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. nuosprendžiu nekonstatuoti jokie neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai ir (ar) faktas, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų surinktų duomenų, kurie sudaro pagrindą pareikšti įtarimus, gali nepakakti apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tačiau ta aplinkybė, jog nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neapgrįstai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).

26.       Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi ieškovui, kaip įtariamajam, paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė pagal prokurorės pareiškimą, gavus 2018 m. vasario 7 d. specialisto išvadą Nr. 95TPK-5. 2018 m. liepos 31 d. ekspertizės akte ekspertai nurodė, kad ekspertizės ambulatorinėmis sąlygomis atlikti negalėjo, yra būtinas stebėjimas dėl įtariamojo priešiškumo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Taigi stacionarinės ekspertizės paskyrimą lėmė paties ieškovo elgesys. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi konstatavo, jog teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis dėl ieškovui paskirtos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės yra teisėta. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad stacionarinė ekspertizė buvo paskirta dėl ieškovo veiksmų, kad ekspertizės skyrimo būtinumas ir pagrindai buvo pripažinti teisėtais, konstatavo, kad ekspertizė ieškovui buvo paskirta pagrįstai.

27.       Ieškovas nebuvo apklaustas, nes jis pats atsisakė duoti parodymus dėl pareikštų nušalinimų prokurorui, jis buvo apklaustas 2017 m. lapkričio 17 d., tą pačią dieną jam pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą. Taigi, ieškovui nebuvo atimta teisė duoti parodymus, todėl jo argumentai dėl tinkamai byloje neįvertintų aplinkybių nepagrįsti.

28.       Kolegija konstatavo, kad, nenustačius teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų, nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo principų bei dydžio.

29.       Ieškovas dalyvavo 2022 m. vasario 1 d., 2022 m. kovo 17 d. teismo posėdžiuose, 2022 m. vasario 1 d. posėdžio metu jam buvo išaiškintos procesinės teisės, galimybė pateikti patikslintą ieškinį, kuriame ieškovas nurodė, kad pats spręs, ar byla bus vedama per advokatą. Ieškovas savo procesinėmis teisėmis naudojosi aktyviai, teikė patikslintą ieškinį, dalyvavo teismo posėdžiuose. Ieškovas argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimų iš esmės siejo su jam priimtu nepalankiu teismo sprendimu, nenurodydamas, kokie tikslūs pažeidimai turėjo esminę įtaką bylos galutiniam rezultatui, todėl kolegija konstatavo, kad ieškovo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra subjektyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

30.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1.                       Teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas dėl visų veikų, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris tęsėsi daugiau kaip trejus metus. Ikiteisminio tyrimo pagrindas pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertintas, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neturint pakankamai duomenų. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal pareigūnų, kurie iš esmės veikė prieš ieškovą, tarnybinius pranešimus, o to teismai nevertino. Byloje buvo įrodytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau teismai jų nepagrįstai nekonstatavo.

30.2.                      Teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, būtent – teismo nuosprendžio motyvus ir baudžiamosios bylos medžiagą, todėl pažeidė CPK 177, 185 straipsnius. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Ieškovo nuomone, šios taisyklės teismų buvo pažeistos. Teismai rėmėsi atsakovės atstovų atsiliepimų argumentais, o ieškovo argumentus vertino neobjektyviai, juos laikė nepagrįstais. Tai patvirtina faktas, kad teismai pagrįstu laikė baudžiamojoje byloje 2018 m. rugpjūčio 13 d. stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimą, nepagrįstai apribojant ieškovo teises ir laisves.

30.3.                      Ieškovas prašymą nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka argumentavo tuo, kad siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje būtina apklausti visus tarnybinius protokolus parengusius prokurorus, teisėjus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laikė nepagrįstais ir netenkino prašymo nagrinėti ieškovo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, taip pažeisdamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes nebuvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir išsiaiškintos visos bylos aplinkybės, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šie argumentai buvo pakankami tam, kad apeliacinės instancijos teisme būtų nustatyta išimtis ir apeliacinis procesas būtų vykęs žodinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neįvertino. 

31.       Atsakovės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1.                       Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagal atskirų asmenų tarnybinius pranešimus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gavę informaciją (tarnybinius pranešimus), privalėjo imtis (ir ėmėsi) procesinių veiksmų tam, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika. Aplinkybė, kad dėl galimai padarytų veikų Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 ieškovas buvo išteisintas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Teismo nuosprendžiu nekonstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai ir (ar) faktas, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 nekonstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai.

31.2.                      Teismai teisingai vertino išteisinamajame teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 nurodytus motyvus ir visą baudžiamosios bylos medžiagą, procesinius sprendimus priėmė pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismų procesiniai sprendimai yra išsamiai pagrįsti teisės aktų nuostatomis bei teisiniais argumentais.

31.3.                      Ieškovas, remdamasis vien tik subjektyviais vertinimais, teigia, jog tiek teismai, tiek atsakovės atstovai vykdė neteisėtus veiksmus, tačiau tokių veiksmų nenurodė.

31.4.                      Ieškovas prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą grindė abstrakčiu argumentu, jog siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje buvo būtina apklausti visus tarnybinius protokolus parengusius prokurorus, teisėjus, t. y. nenurodė, kokios aplinkybės byloje yra neaiškios ir tikslintinos, taip pat kokie konkretūs asmenys turi būti apklausti ir kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie patvirtins ar paneigs. Ieškovas nenurodė išimtinių aplinkybių ir nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinybės, t. y. šalys savo poziciją bylai reikšmingais klausimais išdėstė savo procesiniuose dokumentuose, ieškovas buvo išklausytas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Byloje pakanka įrodymų, leidžiančių nustatyti, ar teismų padarytos išvados dėl civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo yra pagrįstos ir teisingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014). Atsakovės atstovas, akcentuodamas teisėjų ir prokurorų nepriklausomumą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2, 4 dalys, 11 straipsnio 2 dalis), nurodo, kad ieškovo abstraktus argumentas, jog siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje buvo būtina apklausti visus tarnybinius protokolus parengusius prokurorus, teisėjus, yra teisiškai nepagrįstas ir neteisėtas, išimtinėms aplinkybėms nepriskirtinas bei nepagrindžia žodinio bylos nagrinėjimo būtinybės.

32.       Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1.                      Teismai išsamiai motyvavo, kodėl buvo pakankamas pagrindas pradėti ir tęsti ikiteisminį tyrimą. Teismai pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas BPK 166 straipsnio pagrindu, kad šiuo atveju Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 nekonstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai.

32.2.                      Teismas, įvertinęs 2018 m. vasario 7 d. specialisto išvadą Nr. 95TPK-59 bei atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro pareiškime dėl ekspertizės skyrimo nurodytas aplinkybes, kad ieškovo daugkartiniuose skunduose dėl įvairių pareigūnų, asmenų tariamai (galimai) padarytų nusikaltimų prieš ieškovą nurodyti duomenys nepasitvirtino, skundai nepagrįsti jokiais konkrečiais bei objektyviais duomenimis, kylant abejonių dėl ieškovo sveikatos būklės, nusprendė, kad reikalinga skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę tam, kad būtų įvertinta jo psichikos būklė ir nustatyta, ar jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo ar ekspertizės atlikimo metu sirgo psichikos liga, ar galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą, 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi konstatavo, jog Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis dėl ieškovui paskirtos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės yra teisėta ir pagrįsta, nes jis ikiteisminio tyrimo metu suimtas nebuvo, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys sudarė pagrindą pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį atiduoti ieškovą į ekspertizės įstaigą. Taigi, teismo neteisėti veiksmai skiriant stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę nenustatyti. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis vadovavosi ir išteisinamąjį nuosprendį priimdamas Klaipėdos apylinkės teismas. Teismai išsamiai ir objektyviai įvertino visus įrodymus, bylos šalių argumentus bei paaiškinimus, išvadas grindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, todėl nepažeidė teisės normų ir nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos dėl būtinumo skirti stacionarinę ekspertizę.

32.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka, nes byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose. Be to, šalys dalyvavo ir pasisakė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovas prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą grindė argumentais, jog neatlikus prokurorų ir tyrėjų apklausos nebus nustatyta objektyvi tiesa, subjektyviais vertinimais, jog tiek teismai, tiek atsakovės atstovai vykdo neteisėtus veiksmus, tačiau nenurodė jokių aiškių argumentų, kokias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtins ar paneigs šių asmenų apklausa, taip pat nenurodė, kokie konkretūs asmenys turi būti apklausti. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovo prašymo tenkinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą, o apeliacinio skundo argumentų pagrįstumui įvertinti pakako byloje esančios rašytinės medžiagos, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nėra.

33.       Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.1.                      Teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi tik teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, kuriuos privalo vertinti bendrame bylos kontekste. Visapusiškai ištyręs šiuos įrodymus teismas turi juos vertinti laisvai, remdamasis vidiniu įsitikinimu. Teismas nenustatė, kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo gauti pažeidžiant proceso teisės normas. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo teisė ir pareiga, todėl spręsti, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodytais, o kuriuos atmesti, priklauso teismo kompetencijai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų surinktų duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarimams pareikšti, gali nepakakti apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tačiau tai, jog nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai.

33.2.                      Ieškovas nenurodė išimtinių aplinkybių ir nepagrindė žodinio bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo būtinybės, t. y. šalys savo poziciją bylai reikšmingais klausimais išdėstė savo procesiniuose dokumentuose, byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę užduoti klausimus ir gauti atsakymus, paaiškinimus, reikšmingus nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, todėl byloje pakanka įrodymų, leidžiančių įvertinti, ar teismų padarytos išvados dėl civilinės atsakomybės sąlygų yra pagrįstos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, pradedant ikiteisminį tyrimą, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindo

 

34.       Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, baudžiamasis persekiojimas reglamentuojamas viešosios teisės, joje dominuoja imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl ikiteisminio tyrimo institucijų ir pareigūnų atliekama baudžiamojo persekiojimo veikla turi atitikti įstatymuose įtvirtintus teisės principus ir teisės normas, reglamentuojančias tam tikrą tvarką ir konkrečias procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 59 punktas).

35.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, kuriame suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo, konstatuota, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (peržengiant suteiktų įgaliojimų, kompetencijos ribas), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia, žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja, inter alia, tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

36.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

37.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą). Šios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodytos ieškovo, pareiškusio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą CK 6.272 straipsnio pagrindu.

38.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 34 punktas).

39.       Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 35 punktas).

40.       BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pagal BPK 2 straipsnį, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

41.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 36 punktas).

42.       Sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo ir vykdymo pagrįstumo, kai jis atliekamas BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – esant pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinama, ar pareiškime nebuvo duomenų, kurie būtų akivaizdžiai neteisingi, ar buvo reikalingas jame nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas. Taip pat svarbu, ar buvo aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas. Jeigu tokių aplinkybių nebuvo, tai tyrimo atlikimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas, kadangi tik jį pradėjus ir vykdant buvo galima patikrinti pirminius nurodytus faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Galutinis įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 37 punktas). Sprendžiant dėl žalos atlyginimo taip pat įvertinama, ar tyrimą vykdę pareigūnai tinkamai teisiškai kvalifikavo asmenų faktiškai atliktus veiksmus, ar šie veiksmai sudarė teisinį pagrindą pareikšti asmeniui įtarimus nusikaltimu. Ikiteisminio tyrimo, prokurorų ar teismo klaidą gali rodyti tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai, jis perduotas teisti ar buvęs pripažintas kaltu dėl jo nustatytų ir įrodytų veiksmų, kurie galutiniu baudžiamojo teismo sprendimu pripažinti kaip nesudarantys baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo. Klaidą šiuo atveju sudaro netinkamas teisinis faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nusikalstamos, įvertinimas kaip nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 74 punktas).

43.       Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; kt.).

44.       Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ikiteisminiai tyrimai ieškovo atžvilgiu buvo pradėti prokurorams L. Kiaurakiui, D. Mackevičienei, Klaipėdos apskrities VPK tyrėjai M. Petkuvienei kreipusis su tarnybiniais pranešimais dėl to, kad ieškovas, melagingai įskųsdamas šiuos pareigūnus, kaip nusikalstamas veikas padariusius asmenis, galimai padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje. Vėliau, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ikiteisminis tyrimas buvo papildytas tyrimu BK 235 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu, nustačius, kad ieškovo skundais apskųstų pareigūnų nusikalstamos veikos padarymo faktas BPK nustatytomis priemonėmis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas arba neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, o apeliacinės instancijos teismas nelaikė šios išvados nepagrįsta, kad, nepasitvirtinus ieškovo 2017 m. sausio 17 d., 2017 m. sausio 20 d. ir 2017 m. sausio 27 d. skunduose nurodytiems faktams apie pareigūnų padarytus nusikaltimus, skunduose nurodyti pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu pradėjimo, o ieškovo 2017 m. rugsėjo 29 d. skunduose Klaipėdos apygardos prokuratūrai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nurodytų faktų pobūdis buvo pakankamas pagrindas pradėti ir tęsti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu baudžiamąja tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gavę informaciją (tarnybinius pranešimus), privalėjo imtis procesinių veiksmų tam, kad būtų atskleista galimai padaryta nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis, 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 172 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija šias teismų išvadas laiko pagrįstomis.

45.       Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose dėl ieškovo galimai padarytos nusikalstamos veikos būtų buvę duomenų, kurie būtų buvę akivaizdžiai neteisingi. Byloje taip pat nenustatyta, kad iš gautų ieškovo skundų turinio būtų buvę aiškiai suprantama, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaryta. Ši aplinkybė nenustatyta ir Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šiuos tarnybinius pranešimus buvo reikalingas juose nurodytų aplinkybių išsamus patikrinimas, o ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Tokiu atveju, minėta, nėra pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat byloje nenustatyta, kad būtų buvę aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų buvęs negalimas, o tokiu atveju pagal kasacinio teismo praktiką tyrimas gali būti pripažintas kaip teisėtai pradėtas ir atliktas (šios nutarties 42 punktas).

46.       Minėta, galutinis skundžiamų pareigūnų veiksmų įvertinimas priklauso ir nuo to, kokiu pagrindu asmuo buvo išteisintas, t. y. ar nustačius, kad nebuvo nusikaltimo įvykio, ar nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų, ar esant nepakankamai įrodymų, ar kitais pagrindais. Nagrinėjamos bylos atveju Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 ieškovas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 235 straipsnio 1, 3 dalyse, 236 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti visus šių nusikaltimų požymius, būtent – nesant ieškovo tiesioginės tyčios melagingai pareigūnus įskųsti, t. y. nenustačius visų nusikaltimo sudėties elementų. Išteisinamuoju nuosprendžiu konstatuota, kad nustatyta ir įrodyta objektyvioji S. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų pusė – įrodyta, kad jis surašė ir pateikė baudžiamąjį persekiojimą galinčioms atlikti ir kontroliuoti institucijoms (Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininkui) visus šešis kaltinime nurodytus skundus, pranešdamas apie realiai nepadarytas nusikalstamas veikas ir kaltindamas konkrečius skunduose nurodytus asmenis nusikaltimų (ir sunkių ar labai sunkių) padarymu. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad S. J. skunduose nurodyti valstybės pareigūnų neva padaryti veiksmai pagal savo pobūdį yra nusikalstami, atsakomybė už juos įtvirtinta BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalyje (pasikėsinimas nužudyti), 178 straipsnio 3 dalyje (didelės vertės svetimo turto pagrobimas), 225 straipsnyje (kyšininkavimas), 226 straipsnyje (prekyba poveikiu), 227 straipsnyje (papirkimas) ir kt. Tačiau, minėta, byloje nebuvo įrodyta subjektyvioji S. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų pusė. Taigi, byloje ieškovas buvo išteisintas dėl to, kad nebuvo įrodyta jo kaltės forma – tiesioginė tyčia, reikalinga taikant asmeniui baudžiamąją atsakomybę pagal nurodytus straipsnius. Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar šis išteisinimo pagrindas paneigia tyrimo pradžioje buvusius įtarimus kaip teisėtą pagrindą pradėti ir vykdyti tyrimą.

47.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

48.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų surinktų duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarimams pareikšti, gali nepakakti apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Jeigu teismas nusprendė, kad įrodymų kaltinimui pagrįsti nepakanka, civilinėje byloje, atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio aplinkybes, spręstina, ar yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiuo požiūriu įvertinami visi pareigūnų atlikti veiksmai ir taikytos priemonės, įvertinant situacijos galimybes, įrodinėjimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 41 punktas). Vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nenustačius ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar klaidų, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-695/2020, 75 punktas).

49.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad baudžiamųjų procesinių veiksmų pradedant ir vykdant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą teisėtumas buvo vertintas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų (pareigūnų) veiksmai nebuvo nustatyti. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų esminių pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą nenustatė, t. y. esminių įrodinėjimo klaidų ar kitų įstatymo pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų renkant įrodymus, juos preliminariai vertinant, reiškiant ieškovui įtarimus, kaltinimus ir perduodant bylą nagrinėti teismui. Kasaciniame skunde ieškovas nėra nurodęs argumentų dėl ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų konkrečių pažeidimų ar klaidų. Nors Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu konstatavo, kad nebuvo išsiaiškintos tam tikros aplinkybės, tačiau nenurodė, kad dėl to buvo nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžiu konstatavo kai kuriuos ikiteisminiame tyrime padarytus nusikalstamų veikų kvalifikavimo trūkumus, tačiau kartu nurodė, kad nustatyta ir įrodyta objektyvioji S. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų pusė.

50.       Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo išteisinimo pagrindas – neįrodyta jo tiesioginė tyčia – nepaneigė, jog faktiškai buvo atlikti jo veiksmai, lėmę prielaidas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Minėta, kad siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Remiantis kasacinio teismo praktika, tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius pagal inkriminuojamas nusikalstamas veikas reikalaujamos kaltės formos, teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, ir nenustačius teisėsaugos institucijų pareigūnų padarytų pažeidimų ar esminių klaidų, lėmusių nepagrįstą ikiteisminį tyrimą, sudaro pagrindą išvadai, kad pareigūnai neteisėtų veiksmų neatliko.

51.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovas neįrodė vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį – teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų, pradėjus ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Nenustačius vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė negali būti taikoma, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog žalos atlyginimas už nurodytus pareigūnų veiksmus ieškovui nepriteistinas.

 

Dėl procesinės prievartos priemonės – įtariamojo atidavimo į ekspertizės įstaigą stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti – taikymo teisėtumo

 

52.       Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarime pažymėta, kad įstatyme nustatant baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių taikymo tvarką turi būti paisoma ir konstitucinio proporcingumo principo: šios priemonės turi būti taikomos tik siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, taip pat užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens, kuriam taikomos, teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Per ikiteisminį tyrimą priimamų sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi, inter alia (be kita ko), teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą garantija. Asmens teisė į tinkamą ir teisingą teisinį procesą baudžiamajame procese suponuoja, be kita ko, aktyvų subjektų, įgaliotų priimti sprendimus dėl baudžiamajame procese taikytinų procesinių prievartos priemonių, inter alia, teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, vaidmenį užtikrinant asmens, kuriam baudžiamajame procese taikomos šios priemonės, teisių apsaugą.

53.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamasis procesas dėl asmenų, kurie dėl psichikos sutrikimo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, padarytų pavojingų jame uždraustų veikų vykdomas specialia procesine forma – kaip priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas. Šio proceso teisinis reglamentavimas yra pritaikytas tokių asmenų specialiesiems poreikiams įtvirtinant atitinkamas procesines garantijas, taip pat galimybes taikyti asmeniui, kuris dėl psichikos sutrikimo negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, t. y. yra nepakaltinamas, jo psichikos sveikatos būklę atitinkančias procesines prievartos priemones (BPK 141 punktas). Vadinasi, siekiant veiksmingai užtikrinti asmens, kuris dėl psichikos sutrikimo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, teises, proporcingų procesinės prievartos priemonių taikymą jam, svarbu kuo greičiau išsiaiškinti tokią asmens psichikos būklę, kad, esant pagrindui, galėtų būti pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas (su atitinkamais pakeitimais žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015). Taigi, kompetentingos valstybės institucijos ir pareigūnai, atsakingi už baudžiamosios bylos procesą, turėdami pakankamai duomenų apie galimą įtariamojo (kaltinamojo) psichikos sutrikimą, privalo užtikrinti kiek įmanoma operatyvesnį jo psichikos sveikatos vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 63 punktas).

54.       BPK 393 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, be kita ko, kad asmuo nepakaltinamas ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BPK 141 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2022 m. gruodžio 1 d.) nustatyta, kad jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, įtariamasis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įtariamasis atiduodamas į ekspertizės įstaigą, taip pat laikymo joje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą. Pagal BPK 141 straipsnio 4 dalį, suimtas įtariamasis į ekspertizės įstaigą ikiteisminio tyrimo metu atiduodamas prokuroro nutarimu. 

55.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad laisvė ginama pagal Lietuvos ir tarptautinės teisės normas (Konstitucijos 20 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis, BPK 44 straipsnio 1 dalis ir kt.). Pirminė asmens laisvės atėmimo teisėtumo pagal nurodytų teisės aktų reikalavimus sąlyga – atitiktis įstatyme nustatytai tvarkai. Pavyzdžiui, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šioje nuostatoje nustatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Pagal EŽTT praktiką, tam, kad laisvės atėmimas atitiktų Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, jis pirmiausiai turi būti „teisėtas“, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi; šiuo aspektu Konvencija iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų (pvz., EŽTT 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 66 punktas). Tačiau pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį teisėtumo sąvoka gali turėti platesnę reikšmę negu pagal nacionalinę teisę. Būtina laisvės atėmimo teisėtumo sąlyga yra teisingas ir tinkamas procesas (procesinė tvarka), įskaitant ir reikalavimą, kad sprendimą dėl priemonės, kuria iš asmens yra atimama laisvė, turėtų priimti ir vykdyti atitinkama (kompetentinga) institucija, ir tos priemonės taikymas neturi būti savavališkas; šiame kontekste nacionaliniame procese asmeniui turi būti užtikrinta pakankama apsauga nuo galimai savavališko laisvės atėmimo (pvz., minėtas EŽTT sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, 87 punktas su tolesnėmis nuorodomis; 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Trutko prieš Rusiją, peticijos Nr. 40979/04, 36 punktas). Bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, būtent apsaugoti asmenis nuo savivalės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014 su tolesnėmis nuorodomis; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023; minėtas EŽTT sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, 65–66 punktai; 2012 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 55 punktas). EŽTT praktikoje nėra suformuluota savavališko institucijų elgesio Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme apibrėžimo, ir toks elgesys tam tikra apimtimi įvairuoja priklausomai nuo laisvės atėmimo rūšies. Tačiau pagal bendrą principą laisvės atėmimas yra traktuojamas kaip savavališkas tuo atveju, kai būta valstybės institucijų nesąžiningumo ar apgaulės, nors formaliai jos laikėsi nacionalinės teisės, arba kai institucijos aplaidžiai nedėjo pastangų tinkamai taikyti nacionalinės teisės nuostatas (pvz., EŽTT 2015 m. vasario 19 d. sprendimas byloje M. S. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 75450/12). EŽTT sprendimuose taip pat pabrėžiama, kad asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka apsaugoti asmens arba viešajam interesui, dėl kurio reikia sulaikyti atitinkamą asmenį (pvz., D. R. prieš Lietuvą, 88 punktas su tolesnėmis nuorodomis).

56.       Iš EŽTT sprendimų matyti, kad asmens laisvės atėmimas, taikomas siekiant užtikrinti teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimą, gali būti pateisinamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą su atitinkamais pakeitimais, vadovaujantis psichiškai nesveikų asmenų laisvės atėmimui taikytinais principais, arba b punktą, nustatantį teisėtą asmens sulaikymą ar kalinimą dėl to, kad jis neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą.

57.       EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą nurodoma, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis „psichiškai nesveikas“, o laisvės atėmimas turi atitikti šias tris minimalias sąlygas: pirma, turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo yra psichiškai nesveikas, t. y. tikras (realus) psichikos sutrikimas turi būti įrodytas (nustatytas) kompetentingos nacionalinės institucijos, vadovaujantis objektyvia medicinos ekspertize; tam tikra šio reikalavimo išimtis pripažįstama tik neatidėliotino hospitalizavimo atveju, pavyzdžiui, kai asmuo sulaikomas dėl smurtinio ar kitokio pavojingo kitiems asmenims ar jam pačiam elgesio, susijusio su psichikos būkle; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas išlieka (pvz., EŽTT 1979 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 39 punktas; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje C.B. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21207/03, 48 punktas; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 83 punktas su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT sprendimuose nurodoma, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktas apima ir atvejus, kai asmeniui laisvė atimta dar tiksliai nenustačius, kad jis yra psichiškai nesveikas, bet būtent siekiant įvertinti, ar jo psichika sutrikusi (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 5 d. sprendimas byloje Varbanov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 31365/96; 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Zaichenko prieš Ukrainą (Nr. 2), 45797/09, 95 punktas). Šiame kontekste EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad asmens, kuris traktuojamas kaip (galimai) psichiškai nesveikas, laisvės atėmimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, jeigu jis buvo sankcionuotas pirmiau nesikreipus medicinos eksperto nuomonės. Ši taisyklė taikytina net ir tuo atveju, kai asmens laisvės atėmimo tikslas būtent ir yra gauti dėl jo medicininę nuomonę (pvz., minėti sprendimai bylose Zaichenko prieš Ukrainą (Nr. 2), 97 punktas; Varbanov prieš Bulgariją, 47 ir 48 punktai). Konkreti procesinė forma ir tvarka šiuo aspektu gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių; skubiais atvejais ar tuomet, kai asmuo sulaikomas dėl smurtinio elgesio, gali būti leidžiama kreiptis ir gauti tokią nuomonę iš karto po sulaikymo, tačiau visais kitais atvejais būtina išankstinė konsultacija (ten pat). Kai nėra kitos galimybės, pavyzdžiui, dėl susijusio asmens atsisakymo atvykti atlikti ekspertinio vertinimo, turi būti siekiama gauti bent jau medicinos eksperto vertinimą vadovaujantis bylos medžiaga, o to nepadarius, negali būti teigiama, kad buvo patikimai įrodyta, jog atitinkamas asmuo yra (galimai) psichiškai nesveikas (ten pat; taip pat žr. Lazariu prieš Rumuniją, 124 punktą).

58.       Iš EŽTT sprendimų aptariamos kategorijos bylose matyti, kad teisėjo ar kitų baudžiamajame procese dalyvaujančių pareigūnų (taip pat ir kitų asmenų) abejonių įtariamojo (kaltinamojo) psichikos būkle, kylančių, pavyzdžiui, dėl jo įžeidžiančių ar šiurkščių, taip pat klaidinančių, tikrovės neatitinkančių žodinių ar rašytinių pareiškimų apie tam tikrus teisėsaugos ar kitus pareigūnus (taip pat kitus asmenis), įnirtingos kalbos vartojimo, perdėto polinkio skųstis, paprastai savaime, nesant tokias abejones patvirtinančios medicininės nuomonės, nepakanka tam, kad sprendimas atimti laisvę stacionarinei psichiatrijos ekspertizei atlikti būtų pagrįstas (pvz., minėti EŽTT sprendimai Zaichenko prieš Ukrainą (Nr. 2); Lazariu prieš Rumuniją; Varbanov prieš Bulgariją; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje C.B. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21207/03; 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Ümit Bilgiç prieš Turkiją, peticijos Nr. 22398/05). Bendresne prasme EŽTT praktikoje, be kita ko, pažymėta, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punkto negalima suprasti kaip leidžiančio atimti laisvę asmeniui tik dėl jo idėjų ar elgesio (pvz., EŽTT 2004 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje R.L. ir M.-J.D. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 44568/98, 114 punktas). 

59.       Dėl minėtos išankstinės medicininės nuomonės vertinimo ir medicininių duomenų pakankamumo EŽTT sprendimuose nurodoma, kad nacionaliniai teismai yra geresnėje padėtyje vertinti ekspertų išvadų reikšmę ir bendresne prasme išspręsti faktinį klausimą, ar buvo pakankamai duomenų, kad asmuo turi tokio pobūdžio ar laipsnio psichikos sutrikimą, kuris pateisina jo priverstinį hospitalizavimą diagnostikos tikslais; kita vertus, matyti, kad teismų vertinimo laisvės įgyvendinimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, be kita ko, užtikrinti asmens apsaugą nuo savavališko laisvės atėmimo (pvz., EŽTT 2021 m. vasario 18 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Dergachenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18060/13, 54 punktas). EŽTT praktikoje neįtvirtinta konkretesnių reikalavimų minėtai išankstinei medicininei nuomonei, tačiau iš EŽTT sprendimų matyti, kad ją turėtų pateikti kompetentingas, su atitinkamo asmens sveikatos būkle gana gerai susipažinęs medicinos specialistas (gydytojas); svarstant asmens laisvės atėmimo, kad jam būtų atlikta stacionarinė psichiatrijos ekspertizė, atitiktį Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktui, reikšminga, be kita ko, tai, ar asmeniui jau buvo nustatyta psichikos sutrikimų ir kokio jie pobūdžio bei laipsnio; ar situacija buvo skubi; ar asmuo elgėsi agresyviai, pavyzdžiui, naudojo fizinį smurtą keldamas grėsmę kitiems ar sau pačiam, mėgino nusižudyti; dėl kokio pobūdžio veikų (pvz., smurtinio ar nesmurtinio pobūdžio) yra įtariamas (kaltinamas) baudžiamojoje byloje; ar pirmiau buvo mėginama taikyti švelnesnes teismo psichiatrijos vertinimo formas, pavyzdžiui, ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, ir kokie buvo to rezultatai, ar jiems patikrinti būtina taikyti būtent su asmens laisvės atėmimu susijusį psichiatrijos vertinimą; kt. (pvz., Zaichenko prieš Ukrainą (Nr. 2), 100 punktas; Lazariu prieš Rumuniją, 129 punktas; C. B. prieš Rumuniją, 55–56 punktai; 2003 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Herz prieš Vokietiją, peticijos Nr. 44672/98; 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje S. R. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 13837/07; R. L. ir M.-J. D. prieš Prancūziją). 

60.       EŽTT sprendimuose laisvės atėmimas siekiant užtikrinti psichiatrijos ekspertizės atlikimą taip pat nagrinėjamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b punktą, nustatantį teisėtą asmens sulaikymą ar kalinimą dėl to, kad jis neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą. Kadangi bendroji įstatyme nustatyta pareiga sutikti su ekspertizės atlikimu ir įvykdyti tam būtinus veiksmus šiuo atveju paprastai konkretizuojama priimant teismo sprendimą, tai atitinkamas asmens laisvės atėmimas nagrinėjamas minėtu teismo sprendimo neįvykdymo aspektu (pvz., EŽTT 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Beiere prieš Latviją, peticijos Nr. 30954/05; 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Trutko prieš Rusiją, peticijos Nr. 40979/04; 2018 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74253/17; taip pat D. R. prieš Lietuvą, 67–72 punktai, dėl įstatyme nenustatyto laisvės atėmimo siekiant atlikti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę). Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje atkreipiamas dėmesys į šių bylų panašumą į bylas, nagrinėjamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, ir atsižvelgiama į tam tikrus jose suformuotus principus (pvz., Trutko prieš Rusiją, 33, 36, 39 punktai). Vertinant laisvės atėmimo pagal teismo sprendimą, kuriuo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, atitiktį Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimams, pirmiausiai reikšminga, ar asmuo buvo informuotas apie šį sprendimą ir ar turėjo galimybę įvykdyti jį savanoriškai; ar šis sprendimas yra teisėtas Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. ar buvo priimtas ir vykdomas laikantis tinkamos nacionalinėje teisėje nustatytos procedūros, be kita ko, užtikrinant asmens dalyvavimą procese ir jo teisinį atstovavimą; ar suderinamas su asmenų apsaugos nuo savavališko laisvės atėmimo tikslu, juolab kad ši garantija itin svarbi hospitalizavimo specializuotoje medicinos institucijoje, kuris dažnai sukelia asmens privataus gyvenimo ir fizinio neliečiamumo apribojimą prieš jo valią atliekant medicinines intervencijas, kontekste (pvz., minėti sprendimai bylose Trutko prieš Rusiją ir Beiere prieš Latviją). Taip pat pažymėta, kad tokio pobūdžio bylose yra itin reikšmingi proporcingumo ir demokratinės visuomenės intereso užtikrinti teisėto teismo sprendimo vykdymą ir asmens teisės į laisvę teisingos pusiausvyros klausimai. Šiuo aspektu vertintinos, be kita ko, tokios aplinkybės kaip baudžiamojoje byloje nagrinėjamų veikų pobūdis, paties įtariamojo (kaltinamojo) pozicija dėl savo gebėjimo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą atsižvelgiant į psichikos būklę; tai, ar asmuo sutiko su ambulatorinės ekspertizės atlikimu, kokie jos rezultatai, ar juos galima patikrinti švelnesnėmis priemonėmis; kokie laisvės atėmimo potencialūs padariniai pareiškėjui ir kt. (pvz., minėtas sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, 37 punktas).  

61.       Pagal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį, kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti; šioje nuostatoje įtvirtinti tam tikri reikalavimai teisminei laisvės atėmimo kontrolei. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką, sulaikyti ir suimti asmenys turi teisę į tai, kad teismas peržiūrėtų (patikrintų) procesines ir materialiąsias sąlygas, turinčias esminę reikšmę jų laisvės atėmimo „teisėtumui“ Konvencijos 5 straipsnio prasme (pvz., Didžiosios kolegijos 2021 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Denis ir Irvine prieš Belgiją, peticijos Nr. 62819/17 ir 63921/17, 186 punktas su tolesnėmis nuorodomis).

62.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi ieškovui, kaip įtariamajam, buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, ją atlikti pavesta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos ekspertiniam skyriui. Pagrindas atlikti šią ekspertizę – prokuroro pareiškimas dėl ambulatorinės ekspertizės skyrimo, gavus 2018 m.  sausio 26 d. specialisto išvadą Nr. 95TPK-59, pagal kurią S. J. dėl jam diagnozuoto mišraus tipo asmenybės sutrikimo teismo psichiatrijos ekspertizės skirti nebūtina, tačiau jeigu bendraujant su asmeniu kyla įtarimų, kad jo pasisakymai, skundai, veikla gali būti nulemti liguistų išgyvenimų, tai yra pagrindas skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismas, įvertinęs šią išvadą bei atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro pareiškime dėl ekspertizės skyrimo nurodytas aplinkybes, kad ieškovo daugkartiniuose skunduose dėl įvairių pareigūnų, asmenų tariamai (galimai) padarytų nusikaltimų ieškovui nurodyti duomenys nepasitvirtino, todėl kyla abejonių dėl S. J. sveikatos būklės, taip pat duomenis apie jo psichinę sveikatą, nusprendė, kad reikalinga skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismo nutartimi paskirtos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės tikslas buvo įvertinti ieškovo psichikos būklę ir nustatyti, ar jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu ar ekspertizės atlikimo metu sirgo psichine liga, ar galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. 2018 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 1 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-219/2018 nurodyta, kad diagnozei patikslinti ir siekiant atsakyti į ekspertams pateiktus klausimus reikalingas tiriamojo elgesio stebėjimas stacionaro sąlygomis. Atsižvelgdamas į tai, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovas paskirtai stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti atiduotas į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių iki ekspertizės atlikimo, bet ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikotarpiui nuo jo atvykimo į ekspertizės įstaigą dienos. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atmetė ieškovo skundą dėl 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, konstatuodamas, kad ji yra teisėta.

63.       Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje konstatavo, kad prokuroras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, nustatęs, jog ieškovas gydėsi VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centre, o atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę nebuvo galima įvertinti tiriamojo psichikos būsenos. Stacionarinės ekspertizės paskyrimą lėmė paties ieškovo elgesys. Apeliacinės instancijos teismas laikė tokias išvadas pagrįstomis. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė CPK 177, 185 straipsnius. Teismai rėmėsi atsakovės atstovų atsiliepimų argumentais, o ieškovo argumentus vertino neobjektyviai, juos laikė nepagrįstais. Tai patvirtina faktas, kad teismai pagrįstu laikė baudžiamojoje byloje 2018 m. rugpjūčio 13 d. stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimą, nepagrįstai apribojant ieškovo teises ir laisves.

64.       CPK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

65.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytus faktinius duomenis įrodymų pakankamumo aspektu ir pirmiau išdėstytų įstatymo bei teismų praktikos kontekste, nusprendžia, jog, baudžiamojoje byloje priimant sprendimą atimti ieškovui laisvę, kad būtų galima atlikti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, Konstitucijos 20 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 5 straipsnyje įtvirtintų ieškovo teisės į laisvę apsaugos reikalavimų buvo laikytasi tik iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo poreikis nėra pakankamai pagrįstas šioje ir baudžiamojoje byloje nustatytais faktiniais duomenimis. Skundžiamus sprendimus civilinėje byloje priėmę teismai iš esmės teisingai nustatė, kad ieškovo baudžiamojoje byloje nustatytos ir praktikoje susiformavusios stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo ir ieškovo atidavimo į ekspertizės įstaigą šiai ekspertizei atlikti pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį tvarkos laikytasi. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šia tvarka nagrinėjamu atveju vadovautasi tik formaliai, kompetentingoms institucijoms, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 5 straipsnį ir teismų praktiką dėl bendrosios pareigūnų rūpestingumo pareigos, neįvertinus aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl ieškovo teisės į laisvę ribojimo, atiduodant jį į specializuotą medicinos įstaigą.

66.       Iš teismų sprendimų civilinėje byloje ir baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu iš VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centro buvo išreikalauta informacija apie ieškovo psichikos sveikatą. Iš šios įstaigos 2017 m. liepos 24 d. pranešimo matyti, kad ieškovas Respublikinės Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filialo stacionare gydėsi 2015 m., diagnozė – mišraus tipo asmenybės sutrikimas. Vėliau proceso metu tyrėja, asmeniškai bendravusi su ieškovu (pvz., 2017 m. lapkričio 17 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis), 2018 m. sausio 4 d. kreipėsi į Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo poreikio. Šiuo atveju psichiatrijos tarnybai buvo pateikta nedaug informacijos apie ieškovą; abejonių jo psichikos sveikata pagrindas – vieno lapo rašte glaustai išdėstyta įtarimų esmė ir pateikiama negausi informacija apie jo diagnozę. Pažymėtina, kad atsakant į šį paklausimą pateiktos 2018 m. sausio 26 d. specialisto išvados Nr. 95TPK-5 esmė – S. J. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Šioje išvadoje aiškiai nurodyta, kad S. J. dėl jam diagnozuoto mišraus tipo asmenybės sutrikimo teismo psichiatrijos ekspertizės skirti nereikia. Kartu pateikiama, teisėjų kolegijos vertinimu, nevisiškai aiški nuostata, kad jeigu bendraujant su asmeniu kyla įtarimų, kad jo pasisakymai, skundai, veikla gali būti nulemti liguistų išgyvenimų, tai yra pagrindas skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Minėta, kad, vėliau procese sprendžiant ambulatorinės, o dar vėliau ir stacionarinės ekspertizės skyrimo klausimą, buvo iš esmės vadovaujamasi būtent šia nuostata, t. y. pareigūnų „įtarimais“ (abejonėmis) dėl ieškovo psichikos sveikatos, kurie tiek tyrėjui kreipiantis į prokurorą dėl poreikio skirti ekspertizę, tiek prokurorui kreipiantis į teismą buvo iš esmės grindžiami tuo, kad ieškovas pateikė ir teikia pasikartojančius nepagrįstus skundus. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl tokio teisėsaugos pareigūnų ir teismų minėtos abstrakčios, neapibrėžtos specialisto išvadoje nurodytos užuominos aiškinimo iš esmės susidarė pirmiau minėtoje EŽTT praktikoje kritikuojama situacija, kai sprendimams dėl psichiatrijos ekspertizės skyrimo ir su tuo susijusio ieškovo laisvės atėmimo pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį lemiamą reikšmę turėjo jų (pareigūnų ir teismų) abejonės jo psichikos sveikata, iš esmės grindžiamos tam tikra jo procesine veikla – pakartotiniu nepagrįstų skundų padavimu. Minėta, kad tokių abejonių ne tik nepatvirtino jokie objektyvūs medicininiai duomenys ar specialisto nuomonė, bet, priešingai, tam tikra prasme jos paneigiamos specialisto išvada, pagal kurią ieškovo diagnozė nėra pagrindas skirti jam ekspertizę. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis pirmiau išdėstytomis EŽTT praktikos nuostatomis, nuomonę dėl psichiatrijos ekspertizės poreikio turėtų pateikti būtent medicinos specialistas, o esant neaiškumų, prieštaravimų tokio specialisto išvadoje, pareigūnai turėtų pasinaudoti procesine galimybe gauti atitinkamus specialisto paaiškinimus dėl išvados arba papildomą išvadą.

67.       Skiriant ieškovui stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, vadovautasi ir 2018 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 1 d.  ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 85TPK-219/2018, kuriame ekspertai, minėta, nurodė stacionarinės ekspertizės poreikį siekiant atsakyti į ekspertizei pateiktus klausimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiame ekspertizės akte nurodyti duomenys apie galimą ieškovo psichikos sutrikimą itin nekonkretūs, t. y. kad galima įtarti mąstymo turinio sutrikimus, tačiau yra pagrindas galvoti ir apie simuliaciją. Sutinkant su teismų civilinėje byloje padaryta išvada, kad ekspertų darbui trukdė paties ieškovo nebendradarbiavimas, pažymėtina ir tai, kad vis dėlto ekspertams buvo pateikta tiek ikiteisminio tyrimo medžiaga, tiek visa reikšminga medžiaga apie jo sveikatą. Be kita ko, iš ambulatorinės ekspertizės akto matyti, kad ankstesnio ieškovo psichiatrinio gydymo istorija gana epizodiška – jis 2015 m. rugsėjo 29 d. – spalio 1 d. gydytas ūmios psichiatrijos skyriuje dėl bandymo nusižudyti, gydymą nutraukė pats; ligoninėje skundėsi komplikuotais santykiais su verslo partneriu, gerai jautėsi, atėjus sutuoktinei išrašytas nesant dekompensacijos. Be to, nors ieškovas nebendradarbiavo, ekspertai, atlikdami ambulatorinę ekspertizę, vis dėlto turėjo tam tikrą galimybę bendrauti su ieškovu, stebėti jo elgesį, tad ir gauti tam tikrą informaciją apie jo būklę, kuri ir atsispindi šios ekspertizės akte.

68.       Atsižvelgdama į išdėstytas išvadas dėl kompetentingiems pareigūnams ir teismams pateiktų medicininių nuomonių ir duomenų apie ieškovo psichikos sveikatą, prieš taikant jam BPK 141 straipsnio 1 dalį, taip pat į tai, kad: skubaus poreikio vertinti jo psichikos būklę nebuvo; ieškovas buvo įtariamas nesmurtinio pobūdžio veikų – besikartojančių nepagrįstų skundų padavimu, kaltinant teisėsaugos pareigūnus padarius įvairias nusikalstamas veikas kito prieš jį vykdomo baudžiamojo proceso kontekste; jis baudžiamajame procese, kuriame paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, nekėlė klausimo dėl galimo jo psichikos sutrikimo poveikio baudžiamajai atsakomybei; kompetentingų institucijų, ypač teismų, priimtuose procesiniuose dokumentuose nurodyti motyvai formalūs, iš esmės nepasisakoma dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės poreikio, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju, nors formaliai ir buvo įgyvendinta svarstomo laisvės atėmimo taikymo procesinė tvarka, tačiau nebuvo nustatyta teisinga pusiausvyra tarp ieškovo teisės į laisvę apsaugos (kiek ji aktuali nagrinėjamoje procesinėje situacijoje, kai ieškovui buvo taikomas suėmimas kitoje byloje) ir procesinio intereso įvertinti asmens, kurio psichika galimai sutrikusi, sveikatos būklę ir jos teisinius padarinius baudžiamajame procese, taip nukrypstant nuo procesinės prievartos priemonių, būtent – laisvės atėmimo, proporcingumo principo (BPK 11 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios išvados nepaneigia ir tai, kad ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės nepavyko sėkmingai atlikti dėl ieškovo nebendradarbiavimo, o jo psichikos būklės įvertinimas (tuo atveju, jei dėl jos būtų pagrįstų ir reikšmingų baudžiamajam procesui abejonių) galėjo atitikti ir jo paties interesus. Įtariamojo galimai netinkamas procesinis elgesys savaime nepateisina jo teisės į laisvę neproporcingo suvaržymo. Šiame kontekste teisėjų kolegija atsižvelgia ir į teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 išteisinant ieškovą padarytas išvadas, kad jis atitinkamas nusikalstamas veikas padarė būdamas ilgai suimtas prieš jį vykdomame baudžiamajame procese, patekęs į ilgalaikę stresinę būseną dėl jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, siekdamas palengvinti savo padėtį ir ginti savo procesines teises, nesusipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, o jo pareiškimų ir skundų ikiteisminį tyrimą atlikti ar organizuoti įgaliotos institucijos nevertino itin rimtai, būtent nuo pat gavimo jie buvo vertinami kaip nepagrįsti ir nereikalaujantys aiškintis galimų nusikalstamų veikų padarymo faktų ir aplinkybių, o tik formaliai aptartini, pateikiant pareiškėjui formalius atsakymus. Teismo nuosprendyje taip pat nurodomos teismų praktikos nuostatos, kad į tokio asmens elgesį valstybės institucijos turėtų reaguoti kiek įmanoma supratingai, perdėtai nesinaudodamos represinėmis baudžiamosios teisės priemonėmis. Platesniame valstybės reakcijos į ieškovo elgesį baudžiamojo proceso priemonėmis kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-94-906/2018, kurioje ieškovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje (44 epizodai), 182 straipsnio 2 dalyje (11 epizodų), ieškovo prašymu buvo kreiptasi į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyrių dėl tikslingumo skirti jam psichiatrijos ekspertizę pakaltinamumui įvertinti. 2017 m. lapkričio 28 d., t. y. prieš palyginti nedaug laiko, iki analogiškas klausimas jau prokuroro iniciatyva buvo sprendžiamas baudžiamojoje byloje dėl pareigūnų melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtus jų nusikaltimus, susijusius su pirmosios bylos procesu, buvo gauta specialisto išvada, jog netikslinga S. J. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, o tokia išvada sukčiavimo baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas vadovavosi. Nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamojo pakaltinamumas kiekvienoje baudžiamoje byloje vertinamas atskirai, nurodyta procesinė situacija šiuo konkrečiu atveju gali būti traktuojama kaip viena iš aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovo, kurio sveikatos būklė, turimais duomenimis, reikšmingu laikotarpiu nebuvo iš esmės pasikeitusi ir kuris byloje dėl melagingo įskundimo savo psichikos sveikatos būklės klausimo nebekėlė, atidavimas į psichiatrijos ekspertizės įstaigą nebuvo būtinas.     

69.       Nors išteisinant ieškovą atsižvelgta ir į stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atitinkama informacija galėjo būti gauta tik tokios ekspertizės būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esant negausių, nekonkrečių duomenų apie galimą baudžiamojoje byloje teisiškai reikšmingą ieškovo psichikos sutrikimą, kompetentingos baudžiamojo proceso institucijos (pirmiausiai teismai) turėjo imtis švelnesnių, su ieškovo laisvės ribojimu nesusijusių priemonių šiems duomenims išsiaiškinti (žr. su atitinkamais pakeitimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023 78 punktą). Šiuo aspektu, vadovaujantis BPK 123 straipsnio 3 dalimi, 141 straipsnio 3 dalimi, aiškinamomis kartu su BPK 44 straipsnio 1 dalimi, bendrąja valstybės institucijų rūpestingumo pareiga baudžiamajame procese ir Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktu bei šio straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad tuo atveju, kai, sprendžiant dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo ir įtariamojo atidavimo į ekspertizės įstaigą pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį, kyla pagrįstų abejonių, ar yra tokį sprendimą pagrindžiančių medicininių duomenų, teismas (prieš kreipdamasis į teismą – ir prokuroras) turėtų apsvarstyti priemones gauti kitų papildomų duomenų. Sprendimą dėl BPK 141 straipsnio 1 dalies taikymo priimantis teismas taip pat turėtų išnagrinėti ir savo priimamoje nutartyje motyvuotai įvertinti pirmiau nurodytas aplinkybes, reikšmingas laisvės atėmimo teisėtumui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies požiūriu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens atidavimas į psichiatrijos ekspertizės įstaigą yra itin rimtas jo teisės į laisvę suvaržymas, susijęs ir su potencialiais specifiniais asmens teisės į privatumą ir fizinį neliečiamumą ribojimais, tad ši prievartos priemonė gali būti taikoma tik patikimai pagal šioje nutartyje išdėstytus principus nustačius jos procesinę būtinybę.

70.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kompetentingos baudžiamajame procese prieš ieškovą veikusios institucijos ir pareigūnai, spręsdami su jo atidavimu į ekspertizės įstaigą pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti susijusius klausimus, neįvykdė bendrosios rūpestingumo pareigos, taigi yra pagrindas nustatyti neteisėtus teisėsaugos institucijų veiksmus dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo ieškovui.

 

        Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

 

71.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.272 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė atlygina ne tik turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, bet ir neturtinę žalą.

72.       Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime dėl neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo konstatuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (pažodine reikšme, tiesiogiai) minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos, kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui nekyla draudimas reguliuojant santykius, susijusius su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimu, įstatyme nustatyti (paisant Konstitucijos normų ir principų) protingus ir pagrįstus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį; tokie kriterijai gali būti labai įvairūs, juos galima diferencijuoti pagal padarytos žalos pobūdį, ypatumus, kitas aplinkybes. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumo – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaujantis teise, inter alia (be kita ko), nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą. Iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1, 2 dalių, 109 straipsnio 1 dalies kyla asmens, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, teisės gauti realų, teisingą žalos atlyginimą teisminio gynimo garantija, kuri įgyvendinama įrodinėjant, inter alia, asmeniui padarytos žalos dydį ir prisiteisiant jos atlyginimą.

73.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, sukrėtimą, emocinę depresiją, kitus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK nuostatose neįtvirtintas nei tiksliai apibrėžtas, nei minimalus ar maksimalus atlygintinos neturtinės žalos dydis, tačiau žalos atlyginimo dydžiui įvertinti nustatytas nebaigtinis kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašas. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; 2021 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021 39 punktą).

74.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; kt.).

75.       Minėta, kad Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovui buvo nepagrįstai skirta stacionarinė psichiatrijos ekspertizė ir atitinkamai nepagrįstai šiuo pagrindu buvo nuspręsta apriboti jo laisvę stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, atiduodant jį į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių; ekspertizės atlikimas  užtruko apie vieną mėnesį (t. y. nuo 2018 m. spalio 8 d. iki lapkričio 2 d.). Kadangi laisvės apribojimo teisėtumas turi būti vertinamas ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Konvencijos 5 straipsnio reikalavimus, o juos pažeidus, paprastai priteisiamas žalos atlyginimas, tai nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į EŽTT praktikoje dėl panašių pažeidimų priteisiamus neturtinės žalos (teisingo atlyginimo) dydžius pagal Konvencijos 41 straipsnį.

76.       EŽTT bylose prieš Lietuvą dėl kiek skirtingose nei nagrinėjamoje byloje situacijose, tačiau bendriausia prasme dėl neilgos trukmės laisvės atėmimo, kuris nebuvo būtinas, priteisti neturtinės žalos dydžiai yra 7000–7500 Eur (pvz., EŽTT 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15; 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 61264/17). EŽTT pripažįsta tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT praktikoje, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai nepagrįstas (t. y. pernelyg mažas) atsižvelgiant į analogiškose EŽTT bylose paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžius. Tai vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ne tik Konvencijos pažeidimo aplinkybes konkrečioje byloje, bet ir priteistos sumos vertę atsižvelgiant į pragyvenimo lygį atitinkamoje valstybėje ir tai, kad pagal nacionalinę sistemą žalos atlyginimas paprastai bus priteistas ir sumokėtas greičiau, nei tuo atveju, jei šį klausimą spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (pvz., Vedat Doğru prieš Turkiją, 40 punktas). Nacionalinė žalos atlyginimo tvarka taip pat yra artimesnė ir prieinamesnė negu EŽTT procesas, nacionalinės procedūros vykdomos pareiškėjo kalba, tad suteikia privalumą, kuris turi būti įvertintas (EŽTT 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Društvo za varstvo upnikov prieš Slovėniją, peticijos Nr. 66433/13, 61 punktas).

77.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus žalos atlyginimo dydžius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei minėtoje teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Visiškai suvienodinti teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis net esant analogiško pobūdžio neteisėtiems veiksmams (pavyzdžiui, neteisėtai taikoma ta pati kardomoji priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 91 punktas; 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-969/2023, 75 punktas).

78.       Pažymėtina, kad bylos, kurios aplinkybės dėl teisės į laisvę pažeidimo, kiek tai susiję su asmens nepagrįstu atidavimu stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, būtų iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nei EŽTT, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, suformuotą bylose, kuriose buvo nustatytos artimos šios bylos faktinėms aplinkybėms, neturtinės žalos dydis paprastai nustatomas nuo 2000 Eur iki 10 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021; 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023; kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytose bylose paprastai nustatytas ne vienas ieškovo teisių pažeidimas, be to, atsižvelgta į individualias tik konkrečiai bylai būdingas aplinkybes, pvz., ieškovo sveikatos sutrikimų lygį, pažeidimų poveikį jo gyvenimo kokybei ir pan. Panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimas (skirtingose bylose varijuojantis priklausomai nuo nustatyto teisės į laisvę pažeidimo sunkumo, kitų Konvencijos pažeidimų, įvairių individualių aplinkybių) buvo priteistas ir daugelyje šios nutarties 57–60 punktuose nurodytų EŽTT bylų prieš kitas (išskyrus Lietuvą, kurios bylos nurodytos 76 punkte) valstybes.

79.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą, teikė įrodymus, patvirtinančius jo prastą sveikatos būklę, prarastą darbingumą, nurodė, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, patyčių bei pažeminimų patyrė didelę neturtinę žalą, nes dėl pažeistų teisių labai išgyveno, patyrė emocinį stresą, pablogėjo jo sveikata, paūmėjo hipertenzija, atsirado mažakraujystė, sutriko inkstų veikla, buvo pavojinga gyvybei sveikatos būklė, galiausiai ieškovas tapo dializuojamu pacientu, pirmos grupės invalidu, jam atimta teisė į visavertį gyvenimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina prastą ieškovo sveikatos būklę, tačiau, vertinant šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ieškovo nepagrįsto laisvės suvaržymo, be pagrindo atiduodant jį stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių, galimą poveikį jo sveikatai, atsižvelgtina ir į tai, kad nuo 2016 m. gruodžio 5 d. ieškovas buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, taigi, skiriant ekspertizę realiai jo laisvė jau buvo suvaržyta. Be to, ieškovo sveikatos problemas, išgyvenimus, stresą, prarastą darbingumą galėjo lemti ir kiti įvykiai, būtent: 2017–2019 m. laikotarpiu ieškovo atžvilgiu vyko dar du ikiteisminiai tyrimai, baudžiamosiose bylose buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, ieškovas juos apskundė apeliacine tvarka, bet jie buvo palikti nepakeisti, ieškovas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, iš viso laisvės atėmimo įstaigose išbuvo nuo minėto suėmimo kitoje baudžiamojoje byloje taikymo pradžios 2016 m. gruodžio 5 d. iki lygtinio paleidimo 2020 m. gruodžio mėn., atlikus dalį toje byloje paskirtos laisvės atėmimo bausmės; bankrutavo jo įkurta įmonė (ši aplinkybė nustatyta baudžiamojoje byloje). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. kovo 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-729/2021 nustatė, jog nuo 2017 m. kovo 6 d. prasidėjo ieškovo ir jo sutuoktinės skyrybų procesas, pastarajai pateikus ieškinį teismui. Nurodyti įvykiai, kaip konstatuota Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. kovo 12 d. nuosprendyje, galėjo turėti neigiamą poveikį ieškovo psichikai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti įvykiai galėjo prisidėti ir prie kitų, šioje byloje ieškovo nurodomų susirgimų (inkstų veiklos sutrikimai, hipertenzija ir kt.). Be to, pats ieškovas, reikšdamas ieškinį, nurodė, kad jo patirtą neturtinę žalą lėmė ne tik nepagrįstas jo laisvės suvaržymas, be pagrindo atiduodant jį stacionarinei teismo psichiatrijos, ekspertizei atlikti, bet ir kiti, jo manymu, neteisėti teisėsaugos institucijų veiksmai (neteisėtas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, patyčios, pažeminimas ir kt.). Minėta, jog tam, kad ieškovui būtų priteistas žalos atlyginimas CK 6.272 straipsnio pagrindu, be kita ko, turi būti įrodytas ir nustatytas priežastinis ryšys tarp teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Pripažinus, kad ieškovas nepagrįstai buvo atiduotas stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, tačiau jo nurodomi sveikatos sutrikimai ir išgyvenimai galėjo būti (daugiausia buvo) nulemti ne tik šio jo teisių pažeidimo, bet ir kitų tuo laikotarpiu vykusių jo gyvenime įvykių, t. y. kad ne tik nurodytas neteisėtas veiksmas priežastiniu ryšiu susijęs su kilusia ieškovui neturtine žala, be to, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimo nepagrįstumas (neteisėtumas) nenustatytas ir kad realiai ieškovui skiriant ir taikant atidavimą į ekspertizės įstaigą buvo taikomas ir suėmimas kitoje baudžiamojoje byloje, t. y. jo laisvė jau buvo atimta kitoje byloje, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjama procesinė prievartos priemonė ieškovui buvo taikyta sąlyginai neilgai ir sudarė tik nedidelę dalį pirmiau nurodytų jam tuo laikotarpiu, kai pablogėjo sveikata, taikytų valstybės prievartos priemonių, susijusių su baudžiamaisiais procesais, į kitus neigiamą įtaką sveikatai turinčius gyvenimo įvykius, darytina išvada, kad šioje byloje nėra pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Kita vertus, nustatytas ieškovo teisių pažeidimas galėjo lemti tam tikrus jo neigiamus išgyvenimus, stresą, sveikatos pablogėjimą, todėl konstatuoti, kad ieškovas dėl to visiškai nepatyrė neturtinės žalos, taip pat negalima.

80.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 79 punkte nurodytas aplinkybes, į teismų praktiką, suformuotą bylose, kurios savo aplinkybėmis artimos šioje byloje nustatytoms, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai visiškai atmetė ieškovo reikalavimą. Ieškovui iš atsakovės priteistina 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka individualias šiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.  

 

        Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka

 

81.       Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai byloje neskyrė žodinio bylos nagrinėjimo ir nesudarė galimybės apklausti visus tarnybinius pranešimus parengusius prokurorus, teisėjus. Ieškovo nuomone, nebuvo išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir išsiaiškintos visos bylos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neįvertino, todėl pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

82.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis.

83.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28 punktas).

84.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 29 punktas).

85.       Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (EŽTT 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, 35 punktas). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (EŽTT 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, 69 punktas). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, 33 punktas).

86.       Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (EŽTT 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni Inštitut prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, 36 punktas).

87.       Nagrinėjamoje byloje žodinis procesas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme. Pagrindinis ieškovo argumentas, kodėl turėjo būti žodinis procesas apeliacinės instancijos teisme, – poreikis apklausti visus tarnybinius pranešimus parengusius prokurorus, teisėjus. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, akcentavo, kad ieškovas nenurodė jokių aiškių motyvų ir argumentų, kokias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtintų ar paneigtų šių asmenų apklausa, taip pat nenurodė, kokie konkretūs asmenys turi būti apklausti. Šių aplinkybių ieškovas nenurodo ir kasaciniame skunde. Taigi, nėra aišku, kokias, ieškovo nuomone, naujas aplinkybes reikėjo išsiaiškinti apeliacinės instancijos teismui ir kas konkrečiai jas galėjo patvirtinti. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose – apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį, kurie bus vertinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė poreikio pasiaiškinti kokių nors papildomų aplinkybių, kurių, minėta, nenurodė ir pats ieškovas.

88.       Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nurodė, kad prašymo tenkinimas neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą ir kad šiuo atveju apeliacinio skundo argumentų pagrįstumui įvertinti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos. Kasaciniame skunde ieškovas nenurodo šias išvadas paneigiančių argumentų. Minėta, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Ieškovas, teikdamas prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tokio prašymo iš esmės nepagrindė, t. y. nors ir nurodė, kad reikia apklausti visus tarnybinius pranešimus parengusius prokurorus, teisėjus, tačiau, minėta, nepagrindė poreikio tai padaryti.

89.       Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pagrindo taikyti išimtį ir nukrypti nuo rašytinės proceso tvarkos apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta, todėl ieškovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintas pagrįstai (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl bylos procesinės baigties

 

90.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl ieškovo laisvės suvaržymo jį atiduodant stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių, netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo aiškinimo ir taikymo praktikos, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose. Dėl nurodytos priežasties skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui iš atsakovės 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis). Neturtinės žalos atlyginimas ieškovui priteistinas iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 6 straipsnio pagrindu.      

91.       Ieškovas ieškinyje prašė, kad jei jo reikalavimas būtų tenkinamas, atsižvelgus į jo sunkią sveikatos būklę, nustatyti, kad sprendimas būtų vykdomas skubiai.

92.       CPK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skubaus vykdymo atveju teismo sprendimas ar nutartis (ar jų dalys) pradedami vykdyti dar jiems neįsiteisėjus; skubiai vykdytinų sprendimų ar nutarčių apskundimas jų vykdymo nesustabdo. Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys, kad, pagal CPK 362 straipsnio 1 dalį, kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Taigi, kai ši nutartis bus priimta, ji galės būti vykdoma iš karto, todėl leidimas teismo nutartį vykdyti skubiai nagrinėjamu atveju nereikalingas (CPK 588 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties kolegija konstatuoja, kad nurodytas ieškovo prašymas netenkintinas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

93.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

94.       Priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose taikomos CPK 98 straipsnio nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (nurodyto straipsnio 1 dalis).

95.       Kasacinį skundą padavusiam ieškovui teikiama 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. (8.3Mr)ATP-C-2022-05652). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. balandžio 7 d. pažymos Nr. APD-2023-06190 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ duomenimis, antrinės teisinės pagalbos išlaidų kasaciniame teisme suma – 485 Eur. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 36 straipsnyje nustatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto. Kadangi iš valstybės biudžeto finansuojamas ieškovo atstovavimo kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidas turėtų atlyginti pati valstybė kaip atsakovė šioje byloje, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neišieškomas (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Apie ieškovo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikta.

96.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955), 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Alė Bukavinienė                                        

 

                                        Artūras Driukas

 

 

                                        Virgilijus Grabinskas