22.       Kasaciniame skunde ieškovas pažymi, kad jis šioje byloje neginčijo ir neginčija, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimą. Ieškovas nesutinka su teismų pozicija, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), ir šias palūkanas priteisti. Taigi ieškovas sutinka, kad, prievolei esant įvykdytai (anksčiau išnagrinėtoje byloje teismo sprendimu priteistai sumai esant sumokėtai) iki šios (naujos) civilinės bylos iškėlimo, jis ne(be)turi teisės į procesinių palūkanų priteisimą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), tačiau laiko, jog, nepaisant to, jis turi teisę į kompensuojamųjų palūkanų (atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą) CK 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio pagrindu priteisimą.

23.       Teisėjų kolegija pripažįsta šiuos kasacinio skundo argumentus pagrįstais.

24.       Atsakovui atsiliepime į kasacinį skundą keliant įstatymo taikymo laiko atžvilgiu klausimą ir teigiant, kad visiems tarp jo ir ieškovo susiklosčiusiems santykiams, kylantiems iš 1964 m. CK galiojimo metu sudarytos ir pasibaigusios paskolos sutarties, turi būti taikomos 1964 m. CK, o ne 2000 m. CK normos, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal bendrąjį principą 2000 m. CK taikomas tik tiems santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus, tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, taikomas 2000 m. CK. Be to, nurodyto įstatymo 41 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus; jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus CK, jos vykdymą reglamentuoja šio CK normos. Bylos šalių paskolos teisiniai santykiai prasidėjo 1994 m. ir tęsėsi, iki skolininkas (atsakovas) įvykdė iš jų kylančias prievoles, t. y. šie santykiai tęstiniai. Prievolė grąžinti skolą atsirado dar 1999 m. gruodžio 25 d., suėjus paskolos grąžinimo terminui, o prievolė sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą – 2000 m. gruodžio 27 d., tačiau atsakovas pastarąją prievolę vykdė iki 2019 m. gruodžio 30 d., kai šalių įgyvendinamas teises ir vykdomas pareigas reglamentavo būtent 2000 m. CK, todėl, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, taikytinos šio CK nuostatos.

25.       Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

26.       Taigi skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

27.       Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28.       Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis).

29.       Kartu pabrėžtina tai, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

30.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikalauti palūkanų mokėjimo, pareikšdamas teisme CK 6.37 straipsnio 2 dalimi grindžiamą reikalavimą. Tokia kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.125 straipsnio 9 dalis (šiuo metu – 10 dalis)) (Lietuvos Aukščiausiojo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Tai reiškia, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė, išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Iš pagrindinio materialiojo reikalavimo išvestiniai reikalavimai (dėl procesinių palūkanų priteisimo) gali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

31.       Pagal kasacinio teismo praktiką, esant tokiai procesinei situacijai, kai reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pareiškiamas atskiroje civilinėje byloje, procesinės palūkanos skaičiuojamos ir priteisiamos: 1) ne nuo visos sumos pagal pagrindinę prievolę (kuri priteista teismo), o tik nuo ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo padavimo momentu likusios nesumokėtos sumos, t. y. nuo nesumokėto skolos likučio, į kurį neįskaičiuojamos priteistos, bet nesumokėtos bylinėjimosi išlaidos bei antstolio patirtos priverstinio teismo sprendimo vykdymo išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012); ir 2) atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą, jeigu kita prievolės šalis (skolininkas), gindamasi nuo pareikštų reikalavimų, prašo jį taikyti.

32.       Nagrinėjamu atveju ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 prašė priteisti iš atsakovo tik skolą ir delspinigius ir nereiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nes tokių palūkanų institutas bylos Nr. 2-809/2000 nagrinėjimo metu galiojusiame 1964 m. CK nebuvo įtvirtintas. Todėl Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškovui procesinės palūkanos ir nepriteistos. Tačiau, remiantis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, taip pat šios nutarties 24 punktu, ta aplinkybė, kad ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 nebuvo pareiškęs reikalavimo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, neatėmė iš jo teisės jau po civilinės bylos Nr. 2-809/2000 išnagrinėjimo naujoje byloje reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tik tokiu atveju procesinės palūkanos galėtų būti priteistos už laikotarpį nuo naujos civilinės bylos (dėl procesinių palūkanų priteisimo) iškėlimo momento (nes tik joje toks prašymas pareikštas, o procesinės palūkanos atgaline data (šiuo atveju – nuo bylos Nr. 2-809/2000 iškėlimo) pagal naujoje byloje pateikiamą prašymą, minėta, nėra priteisiamos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir tik už teismo priteistą sumą, kuri ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo pateikimo dieną būtų likusi atsakovo nesumokėta ieškovui, bei atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti, nes skolininkas (atsakovas) šiuo atveju prašo jį taikyti.

33.       Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, jog ieškovas šia teise iki 2019 m. gruodžio 30 d. (atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos) nepasinaudojo ir reikalavimo priteisti procesines palūkanas už Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 iš atsakovo priteistą sumą nepareiškė.

34.       Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo atveju, kai ieškovas neprašė (o ir negalėjo prašyti) priteisti procesinių palūkanų civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, taip pat nepareiškė tokio reikalavimo ir atskiroje civilinėje byloje, iki atsakovas įvykdė prievolę sumokėdamas Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu priteistas sumas, susiklostė tokia situacija, kad ieškovui iš esmės nekompensuojami jo patirti nuostoliai (palūkanų forma) už laikotarpį nuo Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo iki atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos. Tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) teises ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl kompensuojamųjų palūkanų pagal CK 6.210, 6.261 straipsnių nuostatas priteisimo, kuri buvo suformuota paskolos (taigi – iš esmės panašaus pobūdžio kaip ginčo) teisinių santykių srityje ir į kurią turėtų būti atsižvelgta ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

35.        Atsakovas (skolininkas), nesumokėjęs Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu priteistos sumos, ir toliau naudojosi ieškovo (kreditoriaus) pinigais. Tai, kad atsakovas po teismo sprendimo priėmimo ilgą laiką neįvykdė prievolės sumokėti priteistą sumą, reiškia, jog jis darė tęstinį pažeidimą. Esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai, padaryti per visą prievolės pažeidimo laikotarpį, nes tai lemia vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Taigi ieškovas šiuo atveju ne tik turėjo teisę reikalauti sumokėti teismo sprendimu priteistą pinigų sumą, bet turėjo ir turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus nesumokėjus teismo sprendimu priteistos sumos. Kadangi atsakovas nesumokėjo teismo sprendimu priteistos sumos, ieškovas įgijo naują teisę – reikalauti atlyginti nuostolius, o atsakovas – naują pareigą – už tęstinį piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą sumokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai).

36.       Darytina išvada, kad, nepaisant to, jog ieškovas neprašė (o ir negalėjo prašyti) priteisti procesinių palūkanų civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, taip pat nepareiškė tokio reikalavimo ir atskiroje civilinėje byloje, jis dėl to, kad atsakovas iki pat 2019 m. gruodžio 30 d. ne(į)vykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo ir toliau naudojasi priteista pinigų suma, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo (kompensuojamųjų palūkanų forma) už laikotarpį nuo Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo iki visiško piniginės prievolės (šiuo atveju – sumokėti teismo priteistą sumą) įvykdymo, atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą (CPK 1.125 straipsnio 10 dalis).

37.       Pirmosios instancijos teismas ieškovo pareikštą reikalavimą vertino kaip reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo; nurodė, kad procesines palūkanas galima priteisti tik iki visiško prievolės įvykdymo; atsižvelgdamas į tai, kad skola buvo išieškota (atsakovas teismo sprendimu priteistą sumą sumokėjo) dar iki šios bylos iškėlimo, nusprendė, jog tokiu atveju nėra pagrindo priteisti ieškovo naudai procesines palūkanas. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesprendė dėl kompensuojamųjų (ne procesinių) palūkanų priteisimo.

38.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, argumentuodamas tuo, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovas įvykdė teismo sprendimą dar iki ieškovui pareiškiant ieškinį nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo. Spręsdamas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovas nebeturi teisės į kompensuojamąsias (ikiteismines) palūkanas, nes paskolos teisiniai santykiai šalis siejo iki 1999 m. gruodžio 25 d. (paskolos sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas), tuo tarpu, pagal kasacinio teismo praktikoje pripažįstamą ikiteisminių kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdą, šios palūkanos pradedamos skaičiuoti (ir gali būti priteisiamos) tik už laikotarpį nuo piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimo dienos iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. iki civilinės bylos dėl paskolos sumos priteisimo iškėlimo).

39.       Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai pabrėžė, jog jis prašo priteisti ne palūkanas už atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdymą (t. y. ne kompensuojamąsias ikiteismines palūkanas nuo prašomos priteisti negrąžintos paskolos sumos už laikotarpį nuo prievolės pažeidimo (1999 m. gruodžio 25 d.) iki civilinės bylos Nr. 2-809/2000 iškėlimo), o kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio pagrindu) už tai, kad atsakovas ilgą laiką geranoriškai neįvykdė teismo sprendimo. Taigi vien dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių (kompensuojamųjų palūkanų forma) už teismo sprendimu priteistos sumos laiku nesumokėjimą atlyginimo, grindžiamas argumentais, susijusiais su kompensuojamųjų ikiteisminių palūkanų už pagrindinės prievolės (grąžinti skolą) termino pažeidimą (ne)priteisimu, negali būti pripažintas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo prievolės sumokėti ieškovo prašomas priteisti palūkanas kilmę – šiuo atveju ieškovui atsirado teisė reikalauti kompensuojamųjų palūkanų atsakovui nevykdžius prievolės sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą, o ne pažeidus prievolę laiku grąžinti skolą pagal paskolos sutartį. Toks ieškovo pareikštas reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas ne pagal procesinių (nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo) ir (ar) kompensuojamųjų ikiteisminių palūkanų (nuo pagrindinės prievolės pažeidimo iki bylos dėl šios prievolės iškėlimo teisme dienos) priteisimo taisykles, o pagal kompensuojamųjų palūkanų priteisimo taisykles, sprendžiant, ar ieškovas turi teisę CK 6.210, 6.261 straipsnių pagrindais reikalauti tokių palūkanų priteisimo už teismo sprendimu priteistos sumos nesumokėjimą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško prievolės sumokėti teismo priteistą sumą įvykdymo.

40.       Pažymėtina, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023, 47 punktas).

41.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai neįgyvendino bylą nagrinėjančio teismo pareigos atlikti teisinę ginčo santykių (ieškovo pareikšto reikalavimo) kvalifikaciją, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos, todėl nepagrįstai nepripažino ieškovo teisės į jo prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas. Minėta, kad sutiktina su ieškovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog, esant tęstiniam prievolės (šiuo atveju – sumokėti teismo priteistą sumą) pažeidimui, kreditoriaus naudai gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos už laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistos sumos pagal pagrindinę prievolę, įsiteisėjimo iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CPK 1.125 straipsnio 10 dalis), taip atlyginant ieškovo nuostolius (kompensuojamųjų palūkanų forma), kilusius dėl atsakovo prievolės sumokėti teismo priteistą sumą laiku neįvykdymo. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas patyrė nuostolių iki 2019 m. gruodžio 30 d. dėl Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo nevykdymo, kuriuos turi atlyginti teismo sprendimo geruoju nevykdęs skolininkas (atsakovas), darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas (nuostolius) atmestas nepagrįstai.

42.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas, kurioms, pagal CK 1.125 straipsnio 10 dalį, nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

43.       Pagal kasacinio teismo praktiką, esant tęstiniam pažeidimui, t. y. kai jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tęstinio pažeidimo teisinių padarinių, susijusių su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

44.       Nagrinėjamu atveju ieškovas kompensuojamąsias palūkanas prašo priteisti už atsakovo prievolės sumokėti teismo sprendimu priteistas pinigų sumas įvykdymo termino pažeidimą, skaičiuodamas jas už kiekvieną termino praleidimo dieną iki tos dienos, kai atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovu. Kadangi toks pažeidimas, minėta, pagal savo pobūdį yra tęstinis, t. y., įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimui, jis vyko kiekvieną dieną, kol atsakovas nesumokėjo šiuo teismo sprendimu priteistų sumų, ieškinio senaties terminas tokiu atveju skaičiuotinas remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalyje tvirtinta taisykle, pagal kurią ieškinio senaties terminas tęstinio pažeidimo atveju prasideda kiekvieną pažeidimo dieną. Taigi ieškovas pagrįstai jam pagal įstatymą priklausančias kompensuojamąsias palūkanas skaičiuoja atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valia nustatytus jų skaičiavimo ribojimus (į sutrumpintą ieškinio senaties terminą), tačiau, skaičiuodamas jas už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. (t. y. iki atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu momento), neteisingai nurodo penkerių metų laikotarpį, už kurį šios palūkanos gali būti priteisiamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 1.125 straipsnio 10 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanos skaičiuotinos už paskutinius penkerius metus iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos.‏‏‎ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovo reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo teisme pareikštas 2020 m. gruodžio 10 d. Taigi šiuo atveju paskutinių penkerių metų laikotarpis skaičiuotinas ne iki momento, kai atsakovas, sumokėdamas teismo sprendimu priteistas sumas, visiškai atsiskaitė su ieškovui, o iki ieškinio dėl palūkanų priteisimo pareiškimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 10 d. Prieš tai minėta, kad teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, todėl penkerių metų terminas tęstinio pažeidimo atveju skaičiuotinas imant penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, tačiau neskaičiuotinas po prievolės įvykdymo. Atsakovas, vykdydamas Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimą, galutinį mokėjimą atliko 2019 m. gruodžio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo prašomos priteisti kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d.

45.       Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei skaičiuoja ieškovas (šios nutarties 21 punktas), priteistinas kompensuojamųjų palūkanų dydis skaičiuotinas ne nuo visos fiksuotos per 2015 m. gruodžio 10 d. – 2019 m. gruodžio 30 d. laikotarpį iš atsakovo priverstinai išieškotos sumos, o diferencijuotai, atsižvelgiant į antstolio vykdyto priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo eigą, t. y. skaičiuojant palūkanas priklausomai nuo periodiškai išieškotų sumų dydžio. Tam reikalinga turėti visus duomenis apie antstolio per 2015 m. gruodžio 10 d. – 2019 m. gruodžio 30 d. laikotarpį atliktas periodines išskaitas vykdant Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimą. Bylą nagrinėję teismai, padarę pirmiau nurodytus pažeidimus, faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų tiksliam prašomų priteisti palūkanų dydžiui nustatyti, neištyrė ir tam reikalingų duomenų nei iš bylos šalių, nei iš antstolio nereikalavo.

46.       Kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu, o faktinių aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalį). Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimus, taikymas ir dėl to iškilęs poreikis nustatyti bei ištirti papildomas faktines bylos aplinkybes, taip pat nukrypimas nuo aktualios kasacinio teismo praktikos yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, atsižvelgiant į naujai tirtinų faktinių aplinkybių bei reikalautinų duomenų apimtį ir pobūdį, taip pat į civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47.       Šalys kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą suformulavo prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasacine tvarka, atlyginimo pagal bylos nagrinėjimo metu pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau tokių dokumentų nepateikė. Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė 

        Artūras Driukas

        Jūratė Varanauskaitė